Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Jeigu reikėtų daryti išvadas remiantis vien tik jos atkakliais neigimais ir charakteriu, būčiau priversta pripažinti, kad dėl vagystės Emelina niekuo dėta. Tačiau egzistuoja faktas, kurio neįmanoma paneigti: niekas kitas tiesiog negalėjo dienoraščio pavogti.

Džonas? Ponia Diun? Net jei manytume, kad tarnai dėl kokių nors priežasčių panūdo pasisavinti mano dienoraštį, kuo aš nė trupinėlio netikiu, pati labai aiškiai prisimenu, kad tuo metu, kai jo pasigedau, abu buvo užsiėmę visai kitais dalykais kitame dvaro gale. Norėdama įsitikinti, kad nesuklydau, lyg tarp kitko paklausinėjau, ką juodu tuo metu veikę. Džonas patvirtino, kad ponia Diun visą rytą nebuvo išėjusi iš virtuvės („dundėjo ir bildėjo taip, kad tik laikykis“, – štai ką jis man pasakė). Savo ruožtu ponia Diun užtikrino, kad Džonas ratinėje remontavo automobilį („darbas triukšmingas ir be pabaigos“). Taigi apkaltinti vagyste negaliu nei vieno, nei kito.

Vadinasi, visi kiti potencialūs įtariamieji atkrinta – lieka tiktai Emelina. Daugiau tiesiog neturiu ko įtarti.

Ir vis tiek negaliu galutinai nusipurtyti šiokių tokių nuogąstavimų. Netgi dabar prieš akis iškyla jos veidas, – iš pažiūros toks tyras, toks susikrimtęs dėl neva nepelnytų kaltinimų, – ir nejučia susimąstau: ar gali būti taip, kad čia esama dar kokio nors papildomo veiksnio, į kurį aš tiesiog neatsižvelgiau? Kai pradedu svarstyti šį reikalą iš tokių pozicijų, nejučia apima nerimas: apninka negera nuojauta, kad visiems mano planams nelemta subrandinti vaisiaus. Kažin kas stoja prieš mane nuo pat tos akimirkos, kai įžengiau į šiuos namus! Kažkas kaišioja man pagalius į ratus, kažkas vis stengiasi kliudyti, nesvarbu, ko imčiausi! Daugybę kartų persvarsčiau minčių eigą, tikrinau ir pertikrinau kiekvieną loginės grandinės grandį... taip ir neaptikau nė menkiausios kliauties, ir vis tiek mane graužia abejonės. Kas galėtų būti tai, ko man niekaip nepavyksta įžvelgti?

Perskaičiusi pastarąją pastraipą pati apstulbau: šitokia pasitikėjimo savimi stoka šiaip jau man visiškai nebūdinga. Be jokios abejonės, tik nuovargis verčia mane pasiduoti niūrioms mintims. Pailsėti negaunantis protas linkęs klajoti bevaisiais užkaboriais, bet manęs neapniko niekas, ko negalėtų išgydyti saldus nakties miegas.

Šiaip ar taip, dabar jau viskas baigta. Štai – sėdžiu ir rašau savo prapuolusį dienoraštį. Buvau užrakinusi Emeliną kambaryje keturioms valandoms, kitą dieną – jau šešioms; ji žinojo, kad dar kitą dieną neišleisiu jos iš kambario ištisas aštuonias valandas. Taigi antrąją dieną, kai atrakinau jos duris, netrukus aptikau dienoraštį, ramiai gulintį ant rašomojo stalo klasėje. Reikia manyti, ji be garselio nuslinko jo ten padėti – net nepastebėjau, kad būtų praėjusi pro bibliotekos duris, nors būtinai turėjo praeiti, o duris aš tyčia palikau atdaras. Kad ir kaip būtų, dienoraštis man sugrąžintas. O kartu – ir išsklaidytos paskutinės abejonės, argi ne taip?

* * *

Aš tokia pavargusi, bet negaliu užmigti. Girdžiu žingsnius naktį, bet, kai pritykinu prie durų ir dirsteliu į koridorių, neišvystu ten nė gyvos dvasios.

* * *

Prisipažįstu: vos pagalvojusi, kad šią knygelę buvau išleidusi iš rankų, tegul tik dviem dienoms, pasijuntu labai nesmagiai – vis dar nesmagu. Itin nemaloniai nuteikia jau vien mintis, kad kažkas kitas, ko gero, skaitė mano žodžius. Nori nenori, imi svarstyti, kaip pašalinis skaitytojas galėjo suprasti kai kuriuos mano užrašytus dalykus, mat kai rašau pati sau, kai labai gerai žinau, ką rašau ir kaip tai dera suprasti teisingai, galbūt pamirštu apdairumą ir leidžiu sau pernelyg drąsias formuluotes, be to, rašydama paskubomis, kartais galiu reikšti mintis tokiomis frazėmis, kurias pašalinis, nenutuokdamas, ką iš tikrųjų turėjau omeny, galbūt interpretuotų visiškai klaidingai. Kai pagalvoju apie kai kurias užrašytas smulkmenas (tarkime, apie tą nutikimą su daktaru ir pieštuku, tokį visiškai menką nutikimą, išvis beveik net nevertą minėti), nelieka abejonių, kad bet koks kitas asmuo gali įžvelgti įvairių paslėptų prasmių, suprasti visai ne taip, kaip suprantu aš pati. Tada ir susimąstau: galbūt reikėtų tuos lapus išplėšti ir sunaikinti? Tik aš nenoriu jų naikinti, štai kas. Kaip tik tuos puslapius užvis labiausiai ir norėčiau išsaugoti, kad galėčiau paskaityti vėliau, kai būsiu sena ir seniai išvykusi iš šito dvaro, – kad galėčiau prisiminti, kokia laiminga buvau pasinėrusi į darbą, su kokiu džiugesiu priėmiau mūsų didžiojo projekto siūlomus iššūkius.

Argi draugystė moksliniu pagrindu negali būti džiaugsmo šaltinis? Juk dėl to ji netampa nemokslinė, tiesa?

Vis dėlto turbūt geriausia išeitis būtų išvis mesti šitą dienoraštį į šalį, mat kai jį rašau, štai netgi dabar, kai rašau šitą sakinį, kai rašau šitą žodį, – netgi dabar juste jaučiu tą vaiduoklišką skaitytoją, palinkusį virš mano peties, stebintį mano plunksną; jis iškraipo mano žodžius, sudarko jų prasmę, verčia mane jaustis nejaukiai net vienumoje su savo pačios mintimis.

Išties labai nemalonu, kai esi priversta pažvelgti į save visai kitokioje nei įprasta šviesoje, nėmaž neguodžia net žinojimas, kad ta šviesa netikra.

Daugiau ir neberašysiu.

PABAIGOS

PASAKOJIME ATSIRANDA VAIDUOKLIS

Susimąsčiusi atplėšiau akis nuo paskutinio Hesteros dienoraščio puslapio. Kol skaičiau, man užkliuvo viena kita detalė, o dabar, kai jau baigiau skaityti, galėjau leisti sau prabangą kaip reikiant jas apsvarstyti.

Galvoje šmėkštelėjo: ak.

Ak.

Ir galiausiai: AK!

Kaip reikėtų nusakyti šį atradimą? Viskas prasidėjo nuo kažkur sąmonės paribiuose netyčia prašmėžavusios minties: o kas, jei?.. – beprotiška prielaida, visiškai neįtikėtinas spėjimas. Tai… na, gal tai ir nėra absoliučiai neįmanoma, užtat absurdiška! Pirmų pirmiausia...

Jau ėmiausi rikiuoti logiškus kontrargumentus ir staiga sustojau lyg nudiegta. Mintis, akimirksnio nuojautos pastūmėta ir nušuoliavusi pirmyn gerokai aplenkdama sąmoningą mąstymą, man net nežinant jau buvo kibusi narstyti šią pakeistą įvykių grandinę. Per sekundės dalelytę, per kvapą gniaužiančią, kvaitinančią akimirką kaleidoskopo paveikslėlis subyrėjo į margą kratinį, iš kurio susidėliojo naujas paveikslas: visa tai, ką man papasakojo panelė Vinter, iširo ir vėl susijungė, kiekvienas įvykis liko, koks buvęs, nepasikeitė nė viena smulkmena, – bet istorija tapo visiškai, iš pačių pagrindų kitokia. Panašiai kaip tas įmantrus paveikslėlis, kuriame regi pavaizduotą jauną nuotaką, bet jį apvertęs išvysti surukusią senę. Panašiai, kaip tie lapai popieriaus, be tvarkos nutaškyti taškučių samplaikomis, kuriose, jei tik perprasi, kaip žiūrėti, įžvelgsi kavos puodelį ar klouno veidą, ar Ruano katedrą. Lygiai taip pat ir tiesa visą laiką šmėžavo man prieš akis, bet aš tik dabar ją pamačiau.

Po to sekė ilga apmąstymų valanda. Analizuodama po vieną atskirą elementą, svarstydama ir apžiūrinėdama jį iš visų pusių, iš naujo sunarsčiau viską, ką žinojau. Viską, kas man buvo papasakota, viską, ką atkapsčiau pati. Taip , pagalvojau. Ir netrukus dar kartą – taip ! Ir tai, ir šitai, ir dar šitai – viskas dera. Mano naujasis suvokimas įkvėpė istorijai gyvybę. Istorija ėmė kvėpuoti. O kvėpuodama – gyti. Supleišėję šerpetoti kraštai išsilygino ir susijungė. Spragos užsipildė. Vėl susiformavo suirusios dalys. Mįslės įsiminė pačios, atsiskleidė paslaptys.