Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Tikriausiai jos rankos šiluma mane įtikino, kad ji dar girdėtų, ką jai sakyčiau. Jos rankos šiluma pažadino mano krūtinėje žodžius, kurie sukruto, suburbuliavo ir vienas per kitą ėmė veržtis į burną, nekantraudami peršokti į Emelinos ausį.

– Surask mano seserį, Emelina. Prašau, surask ją. Pasakyk jai, kad aš jos laukiu. Pasakyk... – Mano gerklė buvo per siaura plūstelėjusiam žodžių srautui, žodžiai ritosi vienas per kitą strigdami, dusindami. – Pasakyk jai, kad aš jos ilgiuosi! Kad jaučiuosi vieniša! – Žodžiai primygtinai, karštligiškai tiško nuo mano lūpų, skubėdami skriejo per mus skiriantį tarpą, vydamiesi Emeliną. – Pasakyk jai, kad nebegaliu laukti! Pasakyk, tegul greičiau ateina !

Tačiau buvo jau per vėlu. Jau atsivėrė takoskyra. Neregima. Neatšaukiama. Neužpildoma.

Mano žodžiai plakėsi lyg paukščiai į lango stiklą.

– Vargšas, vargšas vaike.

Pajutau panelės Vinter delno prisilietimą ant peties, lengva jos ranka neatsitraukė visą laiką, kol ašaromis laisčiau savo žodžių duženas.

Galų gale nusišluosčiau akis. Užsiliko vos keli žodžiai. Barškėdami jie ritinėjosi palaidi, likę be senųjų savo draugų.

– Mes buvome dvynės, – tariau. – Ji buvo štai čia. Žiūrėkite.

Ištraukiau megztinį, kurį buvau susikišusi į sijoną, kilstelėjau kraštą, leidau šviesai kristi ant juosmens. Manasis randas. Mano pusmėnulis. Blyškus, sidabriškai rausvas, kone perregimas, lyg perlamutrinis. Takoskyros linija.

– Ji buvo čia. Čia mes buvome susijungusios. Bet mus atskyrė. Ir tada ji mirė. Negalėjo gyventi be manęs.

Pajutau panelės Vinter pirštų virpesį, kai ji lengvai perbraukė puslankį ant mano odos. Paskui pajutau ir švelnią užuojautą jos akyse.

– Štai kas dar, – (tai jau paskutiniai žodžiai, patys paskutiniai, ištarus juos, man jau niekad nebereikės nieko sakyti, niekad). – Man atrodo, kad ir aš negaliu gyventi be jos .

– Vaike.

Panelė Vinter žiūrėjo į mane. Ir visą apgaubė užuojauta, sklindančia iš akių.

Ničnieko negalvojau. Sąmonės paviršius buvo tobulai lygus, be menkiausio raibulio. Bet po paviršiumi, kiek giliau, kažin kas krusčiojo, mainėsi. Jutau galingą povandeninę tėkmę. Daugybę metų dugno smėlyje kūpsojo nugrimzdusios nuolaužos, senas rūdijantis laivas su kaulų kroviniu. Dabar jis pajudėjo iš vietos. Aš jį išjudinau, sutrikdžiau jo ramybę, ir nuo jūros dugno siūbtelėjo sūkuriuojantys smėlio debesys – smulkiausios smilčių dulkelytės įsišėlo tamsiame, sudrumstame vandenyje.

Visą tą laiką panelė Vinter laikė mane prikausčiusi ilgu žaliu žvilgsniu.

O paskui, lėtai lėtai, smėlio dulkės nusėdo, urduliuojantys vandenys nutyko, lėtai lėtai. O išjudinti kaulai, nors persimaišę, vėl ramiai sukrito prarūdijusiame triume.

– Kažkada klausėte, kokia mano gyvenimo istorija, – iš­tariau.

– O jūs man pasakėte, kad negalėtumėte papasakoti jokios įdomios istorijos.

– Dabar jau žinote, kad galėčiau.

– Niekad tuo ir neabejojau. – Ji nusišypsojo, blankiai, lyg apgailestaudama. – Dar tuomet, kai pasikviečiau jus čionai, maniau, kad jau žinau jūsų istoriją. Juk perskaičiau jūsų straipsnį apie brolius Landjė. Labai geras straipsnis, iš tikrųjų puikus. Jūs taip gerai perpratusi brolių ir seserų ryšį. Šitoks suvokimas – nebent iš savos patirties, štai ką aš pamaniau. Skaitinėjau jūsų straipsnį ir juo toliau, juo labiau tvirtėjo įsitikinimas, kad jūs, ko gero, esate iš dvynių. Taip ir apsisprendžiau: mano biografe galite būti tiktai jūs. Kadangi tik jūs sugebėtumėte mane pagauti, jei aš, šitiek metų rezgusi istorijas, neatsispirčiau pagundai pameluoti ir jums.

– Aš jus ir pagavau.

Ji linktelėjo – visai rami, liūdna ir nėmaž nenustebusi.

– Pats laikas. Kiek jūs žinote?

– Žinau tai, ką papasakojote. Tik perpratau šalutinę siužeto liniją, kaip jūs tai pavadinote. Pasakojote Izabelės ir jos dvynukių istoriją, tad į kitką aš tiesiog neatkreipiau dėmesio. O šalutinė siužeto linija buvo Čarlio siautėjimai. Be paliovos baksnojote pirštu į „Džeinę Eir“. Knygą apie svetimą mergaitę šeimoje. Pusseserę, likusią be motinos. Aš nežinau, kas buvo jūsų motina. Neįsivaizduoju, kaip atsidūrėte Angelfilde be jos.

Ji liūdnai palingavo galvą.

– Visi, galėję atsakyti į šiuos klausimus, jau kadai mirę, Margareta.

– Jūs pati nieko neprisimenate?

– Juk aš – žmogus. Tad, kaip ir visi žmonės, savo gimimo prisiminti negaliu. Tuo metu, kai mes tarsi nubundame ir pasijuntame savimi, būname maži vaikai, o mūsų atsiradimas – įvykis, nuo kurio skiria ištisa amžinybė, nutikęs pradžių pradžioje. Gyvename lyg žiūrovai, pasivėlinę į teatrą: susigaudyti tenka patiems, mes nebent galime, remdamiesi vėlesnių įvykių eiga, kiek sugebame, nuspėti, kaip viskas klostėsi, vos pakilus uždangai. Kiek sykių aš mėginau prasibrauti prie tos atminties ribos ir dirstelėti į anapus jos tyvuliuojančią tamsą? Vis dėlto ten, tame paribyje, plazda ne tik prisiminimai. Anoje viešpatijoje knibžda ir įvairiausių fantasmagorijų apraiškos. Ten lindi vienišo vaiko košmarai. Slypi pasakos, kurias susiurbė alkana vaizduotė. Į išmonę linkusios mergaitės fantazijos, bandymai paaiškinti sau tai, kas nepaaiškinama. Kad ir kokių istorijų pavykdavo atkapstyti aname užmaršties paribyje, aš net nemėgindavau savęs įtikinėti, jog tai – galbūt tiesa.

– Visi vaikai mitologizuoja savo gimimą.

– Būtent. Drąsiai tvirtinti galiu tik tai, ką man papasakojo Džonas Daigas.

– Ir ką jis jums papasakojo?

– Kad aš išdygau lyg žolynas braškių lysvėje.

Dabar ji papasakojo apie tai man.

* * *

Kažkas neabejotinai buvo įsisukęs į braškes. Ne paukščiai: tie kapnoja snapais, prakiurdo uogas ir palieka pralasiotas. Ir ne dvynės: šitos be gailesčio viską ištrempdavo, pripėduodavo visur aplinkui. O šitas vagis buvo kitoks: matyt, mažne be­svoris, nepaliekantis pėdsako, nuskinantis po uogą tai šen, tai ten. Kruopščiai ir tvarkingai, nė šakelės nesujudindamas. Koks kitas sodininkas galbūt išvis nieko nebūtų pastebėjęs. Tą pat dieną Džono žvilgsnis užkliuvo už dar vieno dalyko: po sodui laistyti įrengtu čiaupu telkšojo vandens klanelis. Čiaupas varvėjo. Džonas tvirčiau jį užsuko. Suglumęs tik pasikasė pakaušį ir kibo į kasdienius darbus. Bet stengėsi nežiopsoti.

Kitą dieną jis pastebėjo braškėse žmogystą. Mažučiukę kaliausę, augumo – gal jam iki kelių, užsivožusią milžinišką skrybėlę su nulinkusiais ant veido kraštais. Vos išvydusi Džoną, būtybėlė pasipustė padus. Bet kitą dieną jau buvo taip ryžtingai nusiteikusi pasiraškyti uogų, kad sodininkui, panūdusiam ją nubaidyti, teko užrikti ir sumosuoti rankomis. Tik paskui Džonas susimąstė, kas galėtų būti tas vaikiščias, mat jo neatpažino. Kas iš kaimelio gyventojų galėjo turėti tokio amžiaus atžalą – smulkučiuką, akivaizdžiai nusibadavusį vaiką? Kas iš aplinkinių gyventojų leistų savo vaikams bastytis ir vogti vaisius iš kitų žmonių sodų? Džonas visai suglumo, taip ir nerasdamas atsakymo.

Ir dar – kažkas buvo įsisukęs į pašiūrę su vazonuose auginamais sodinukais. Juk jis, Džonas, negalėjo palikti šitaip išsklaidytų senų laikraščių, tiesa? Ir dėžės – pats buvo tvarkingai jas sukrovęs, dėl to nėmaž neabejojo.

Tąsyk, baigęs darbą ir ruošdamasis namo, pakabino ant pašiūrės durų spyną, ko niekada nedarydavo.

Eidamas pro laistymo čiaupą pastebėjo, kad tas vėl varva. Nė nesusimąstęs užsuko. Paskui stabtelėjo, pagalvojo ir suktelėjo dar, iš visų jėgų – dabar jau užsuko kaip reikiant. Šito turėjo pakakti.