Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Einu, paskambinsiu daktarui Kliftonui, – galiausiai tarė Džudita. – O jūs gal pabūsite su panele Vinter?

Bet vos po kelių minučių ji vėl išdygo miegamojo tarpduryje ir pamojo man išeiti į prieškambarį.

– Negalėjau su juo pasikalbėti, – sukuždėjo Džudita. – Neveikia telefonas. Sniegas nutraukė laidus.

Vadinasi, mes atkirsti nuo pasaulio.

Prisiminiau popiergalį su policijos telefono numeriu, gulintį mano rankinėje, ir lengviau atsikvėpiau.

Sutarėme, kad kol kas budėti prie panelės Vinter liksiu aš, o Džudita eisianti į Emelinos kambarį ir sutvarkysianti tai, ką būtina sutvarkyti ten. Paskui, kai vėl ateis metas panelei Vinter gerti vaistus, ji mane pakeisianti.

Mūsų laukė labai ilga naktis.

KŪDIKIS

Menką panelės Vinter kūną lovoje ženklino tik vos vos juntamas patalo kilnojimasis. Kiekvieną kvėpsnį ji įtraukdavo atsargiai, lyg vogčia, tarytum baimintųsi, kad bet kurią minutę ją gali kas užpulti iš pasalų. Pernelyg aštri lempos šviesa išryškino jos kaukolę: kliuvo už blyškių atsikišusių skruostikaulių, nušvietė baltą kaktos lanką, o akis nugramzdino giliame šešėliuotame duburyje.

Ant mano krėslo atlošo buvo padriektas aukso spalvos šilkinis šalis. Apvyniojau juo lempos gaubtą, kad nors truputį išsklaidytų ir sušildytų šviesą, kad ši taip negailestingai nekristų ant panelės Vinter veido.

Sėdėjau tylutėliai ir žiūrėjau į ją, o kai ji prašneko, vos išgirdau jos kuždesį.

– Atskleisti tiesą? Nagi, pagalvokime...

Žodžiai, nusprūdę nuo jos lūpų, virpėdami sūkuriavo ore, bet neilgai trukus rado kelią ir leidosi į kelionę.

* * *

Aš taip ir nepradėjau maloniau elgtis su Ambrozu. O juk galėjau būti jam maloni. Kitokiame pasaulyje gal ir būčiau buvusi. Ir net visai lengvai: jis buvo aukštas ir stiprus, jo plaukai saulėkaitoje žaižaravo auksu. Žinojau, kad patinku jam, ir pati nebuvau abejinga. Bet savo širdį įkalinau šarve. Buvau neat­skiriamai susaistyta su Emelina.

– Negi aš tau nepakankamai geras? – paklausė jis manęs vieną dieną. Štai šitaip, tiesiai, be jokių įžangų.

Nuleidau tai negirdomis, bet jis neatlyžo.

– Jeigu aš tau nepakankamai geras, taip ir pasakyk tiesiai man į akis!

– Tu nemoki skaityti, – atrėžiau aš. – Rašyti irgi nemoki!

Jis nusišypsojo. Paėmė mano pieštuką nuo palangės ir ant popieriaus skiautės ėmė vedžioti raides. Lėtai lėtai. Raidės krivuliavo, išsiklaipiusios į visas puses. Ir vis dėlto raštas buvo gana aiškus. Ambrozas . Jis užrašė savo vardą, o baigęs paėmė popierių ir iškėlė parodyti man.

Aš ištraukiau popiergalį jam iš pirštų, sumaigiau į kamuoliuką ir nusviedžiau ant grindų.

Nuo tada jis liovėsi ateidinėjęs į virtuvę per arbatos pertraukėlę. Aš gerdavau arbatą sėdėdama Misus kėdėje ir ilgėdamasi savo cigaretės, klausydamasi jo žingsnių ar kastuvo džeržgėjimo. Kai atnešdavo mums mėsos, jis paduodavo man krepšį netardamas nė žodžio, vengdamas žvilgsnio, sustingusiu veidu. Jis jau palaidojo viltis. Šiek tiek vėliau, tvarkydamasi virtuvėje, aptikau popiergalį su jo užrašytu vardu. Pati susigėdusi savo elgesio, įbrukau skiautę į mėsos krepšį, kadaruojantį už virtuvės durų, kad nesimaišytų po akių.

Kada supratau, kad Emelina nėščia? Praslinkus keliems mėnesiams nuo to laiko, kai vaikinukas liovėsi ateidinėjęs arbatos. Supratau tai anksčiau nei ji pati – kažin, ar ji išvis pastebėjo, kaip keičiasi jos kūnas, ir jau, be jokios abejonės, nesuvokė pasekmių. Iškamantinėjau ją apie Ambrozą. Sunku buvo priversti ją suprasti, ką reiškia mano klausimai, o kodėl aš pykstu, ji ir išvis nesuprato.

– Jis taip liūdėjo, – tiek ji man ir tepasakė. – Tu pernelyg blogai su juo elgeisi. – Kalbėjo ji labai švelniai, kupina užuojautos vaikinukui, stengdamasi ir man neprikaišioti pernelyg šiurkščiai.

Magėjo stverti ją ir supurtyti.

– Juk supranti, kad dabar tu pagimdysi kūdikį, ar ne?

Jos veidu nuslydo šiokia tokia nuostaba, bet tuojau pat jame išsklido įprasta ramybė. Jos romumo, regis, negalėjo sutrikdyti niekas.

Aš atleidau Ambrozą. Sumokėjau jam už visą savaitę ir išvijau. Kalbėdama net nedirstelėjau į jį. Nepasakiau jokių priežasčių. O jis nieko ir neklausė.

– Gali tuojau pat ir eiti, – paliepiau, bet šitaip jis nebuvo pratęs. Pirmiausia užbaigė sodinti lysvę, kurią buvo pradėjęs, kai sutrukdžiau, uoliai nušveitė įnagius, kaip jį buvo išmokęs Džonas, sunešė į pašiūrę – viską paliko sudėta dailiai ir tvarkingai. Galiausiai pasibeldė į virtuvės duris.

– Ką darysi, kai prisireiks mėsos? Ar bent moki nudobti vištą?

Aš papurčiau galvą.

– Eikš.

Jis galva mostelėjo vištidės pusėn, ir aš nusekiau jam iš paskos.

– Tiktai negaišuok, – pamokė jis mane. – Greitai ir švariai – štai kaip reikia tai daryti. Nesumanyk persigalvoti ar dar ko nors.

Jis užgriuvo vieną iš variaplunksnių paukščių, lasiojančių čia pat, mums prie kojų, tvirtai jį sugriebė. Tada rankomis parodė, kaip turėčiau nusukti vištai galvą.

– Supratai?

Linktelėjau.

– Tada pamėgink.

Jis paleido paukštį ir šis nuturseno per paukštidės kiemą pas kitus, netrukus apskrita vištos nugara pasimetė tarp kitų tokių pat.

– Dabar?

– O ką kitaip šįvakar valgysite?

Saulė žaižaravo sėkliukes lasiojančių vištų plunksnose. Siektelėjau vieno paukščio, bet šis nukuduliavo į šalį. Lygiai taip pat man pro pirštus išslydo ir kitas. Stvėriau trečią – šįsyk, kad ir negrabiai, sugebėjau pagauti. Višta pašėlo kudakuoti ir išgąstingai plakti sparnais, stengdamasi ištrūkti – niekaip nebegalėjau suvokti, kaip vaikinukui pavyko taip lengvai išlaikyti sugautą paukštį. Iš paskutiniųjų mėgindama pasisprausti vištą po pažastimi ir tuo pat metu abiem rankomis suspausti jai kaklą, jutau griežtą mane stebinčio vaikino žvilgsnį.

– Greitai ir švariai, – priminė. Nėmaž manimi nepasitikėjo, ir tai buvo justi balse.

Štai, aš tuojau nudobsiu paukštį. Aš apsisprendžiau nudobti paukštį. Tad sugniaužiau kaklą ir ėmiau spausti. Bet rankos nenorėjo paklusti. Vištai iš gerklės ištrūko gargždus, trūksmingas kudakavimas, ir aš kokią sekundę sudvejojau. Paukštis staigiai pasisuko, mostelėjo sparnais ir išsprūdo man iš po pažasties. Kaklą tebelaikiau suspaustą, bet tik todėl, kad pirštus surakino panikos paralyžius. Višta pašėlusiai plakėsi sparnais, mataravo kojomis, ir jai beveik pavyko ištrūkti.

Mitriai, nedvejodamas vaikinukas išplėšė paukštį man iš rankų ir vienu galingu judesiu padarė tai, ką reikėjo padaryti.

Paskui ištiesė vištą man. Aš prisiverčiau paimti šiltą, sunkų, nejudrų paukštį.

Vaikinukas žiūrėjo į mane, saulės šviesa sruvo jam į plaukus. Jo žvilgsnį ištverti buvo sunkiau nei mataruojančius nagus, plakančius sparnus. Sunkiau nei išlaikyti suglebusį nudobtą paukštį glėbyje.

Neištaręs daugiau nė žodžio, jis apsisuko ir nuėjo.

Kas man tasai vaikinukas? Negalėjau atiduoti jam savo širdies, nes ji nebepriklausė man – priklausė kai kam kitam, ir taip buvo visada.

Aš mylėjau Emeliną.

Tikėjau, kad ir Emelina myli mane. Tačiau Adeliną ji mylėjo labiau.

Mylėti vieną iš dvynių – labai skausminga. Kai Adelina sukiodavosi netoliese, Emelinos širdis būdavo kupina iki briaunų. Manęs jai nereikėdavo, aš likdavau užribyje – atliekama, nebereikalinga, atstumta, pašalinė, kuriai valia nebent stebėti dvynes ir dvynišką jų ryšį.

Tik tuomet, kai Adelina išklysdavo kur nors viena, Emelinos širdyje atsirasdavo vietos ir kam nors kitam. Jos sielvartas tuomet virsdavo mano džiaugsmu. Po trupučiuką, kaišiodama dovanėles, sidabrinius siūlelius ar blizgančius mažmožius, išsiviliodavau ją iš vienatvės luobo, ji beveik užmiršdavo, kad ją apleido, ir sugebėdavo priimti mano siūlomą bičiulystę ir draugiją. Mudvi įsitaisydavome prie ugniavietės, žaisdavome kortomis, dainuodavome, kalbėdavomės. Būdavome laimingos drauge.