Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Nutykinau paskui Adeliną laiptais žemyn ir pro durų, kurias ji paliko praviras, plyšį pažvelgiau į biblioteką. Kūdikį ji buvo paguldžiusi ant rašomojo stalo greta krūvelės knygų, kurios niekada negrįždavo į savo vietas lentynose, nes nuolat jas skaitinėjau. Pastebėjau, kaip šalia tvarkingos jų rietuvės sukrutėjo antklodė, į kurią buvo susuptas vaikas. Iš ten pat atsklido ir prislopintas niurgzčiojimas. Kūdikis pabudo.

Pati Adelina klūpojo palinkusi prie ugniavietės. Ji sėmė anglis iš anglių kibirėlio, traukė medgalius iš malkoms skirtos nišos ir viską bet kaip grūdo į židinį. Ji net nesugebėjo prideramai sukrauti kuro. Misus buvo mane išmokiusi, kaip viską sudėti, kad ugnis greitai įsidegtų: popierius turi būti apačioje, paskui – smulkios skiedros prakuroms, o anglys ir malkos ant viršaus; Adelina viską sugrūdo kaip pakliuvo – šitaip sukrautas židinys niekad neįsiliepsnotų.

Lėtai, lėtai mano sąmonėje ryškėjo suvokimas, ką ji ketina daryti.

Bet ji juk nieko nepeš, tiesa? Jai niekaip negali pavykti, pelenai jau visai išvėsę, gal nebent vos vos šilti – tikrai ne tik, kad nuo jų vėl įsidegtų stambios malkos ar anglys, o skiedrų prakuroms ar degtukų aš niekad nepalikdavau mėtytis kur pakliuvo. Adelinos laužas – kažkoks nesusipratimas, įsidegti toks negali, žinau, niekaip negali. Be paliovos save tuo tikinau – ir vis tiek neįtikinau. Karštas jos geismas įtvieksti ugnį – štai tau patikimos prakuros. Adelinai pakaktų tik dėbtelėti į ką nors, kad pažirtų kibirkštys. Ji buvo apdovanota neįtikėtinai galinga padegamąja magija: jeigu tikrai beatodairiškai įsigeistų, priverstų užsiliepsnoti net vandenį.

Siaubo apimta žiūrėjau, kaip ji kiša vis dar antklodėje susuptą kūdikį į židinį, guldo ant anglių.

Paskui skubiai apsidairė. Ko jai dar prisireikė?

Kai ji pripuolė prie durų ir jas atlapojo, atšokau giliau į šešėlius. Bet aš Adelinai buvau nė motais: ji nepastebėjo esanti sekama, jai rūpėjo kažkas kita. Ji pasuko į koridoriuką po laiptais ir dingo man iš akių.

Tekina nuskuodžiau prie židinio, ištraukiau kūdikį. Į jo antklodę, nuplėšusi nuo krėslo, skubomis susukau kandžių sukapotą velenėlį pagalvei atremti, ryšulį paguldžiau toje pat vietoje ant malkų krūvos. Tačiau išsprūsti laukan laiko nebeliko. Jau girdėjau žingsnius, atbildančius akmeninėmis grindų plokštėmis, ir žvangų skrebėjimą – Adelina vilko grindimis degalų kanistrą. Durys atsivėrė tą pat akimirką, kai aš su savo nešuliu nėriau į tarpą tarp knygų lentynų.

Cit , meldžiau be garso, tik nepradėk dabar verkti , – ir prispaudžiau kūdikį prie savo kūno, kad jis nepasigestų antklodės šilumos.

Adelina, vėl įsitaisiusi prie židinio ir pakreipusi galvą, nužiūrinėjo sukrautą laužą. Bene kažkas negerai? Ar ji atkreipė dėmesį, kad kažkas nebe taip, kaip buvo? Vis dėlto atrodė, kad nieko įtartina nepastebėjo. Vėl apsižvalgė. Ko jai dar prireikė?

Kūdikis krustelėjo: skėstelėjo rankytėmis, kojytės sutrūkčiojo, nugara įsitempė – pernelyg aiškus ženklas, kad jis tuojau paleis gerklę. Patogiau paėmiau jį ant rankų, nusvarinau galvą ant savo peties; kaklo oda jutau jo alsavimą. Tiktai neverk. Būk gerutis, tiktai neverk.

Jis vėl nurimo, ir aš galėjau žiūrėti, kas bus.

Mano knygos. Dailia krūvele gulinčios ant stalo. Tos pačios, pro kurias aš negalėdavau praeiti bent valandėlei neatsivertusi bet kurio puslapio – tam, kad permesčiau akimis bent kelis žodžius, skubomis pasisveikinčiau. Knygos Adelinos rankose – atrodė nei šiaip, nei taip, lyg ne čia pakliuvusios. Adelina ir knygos? Vaizdas tiesiog rėžė akį. Netgi tada, kai ji atsivertė pirmąją, aš vieną keistą, iki begalybės ištįsusią akimirką dar maniau, kad ji išties susiruošė skaityti ...

Lapus ji draskė tiesiog saujomis. Draskė ir svaidė čia pat, ant stalo; kai kurie nupleveno ant grindų. Pabaigusi plėšyti, suskato graibstyti delnais, maigyti į palaidus gniutulus. Žaibo greitumu! O, ji buvo tikras vijurkas! Mano dailūs, numylėti tomeliai, staiga pavirtę popieriaus šūsnimi. Žiūriu ir negaliu patikėti savo akimis: nejaugi knygoje sutelpa šitiek popieriaus? Norėjau rėkti, tik kas iš to? Visi tie žodžiai, visi gražieji žodžiai – išdraskyti, sugniaužyti, o aš, susigūžusi šešėlyje, – bežadė.

Adelina suglobė visą glėbį lapų ir nunešusi suvertė į židinį, ant baltos antklodės. Mačiau, kaip ji trissyk sukorė tą patį kelią nuo stalo iki židinio, kaskart nešina popieriaus šūsnimi, kol židinys kaupinai prisipildė suplėšytų knygų. „Džeinė Eir“, „Vėtrų kalnas“, „Moteris baltais drabužiais“... Popieriaus gniužulai riedėjo nuo kaugės viršūnės žemyn, kai kurie atsirito iki pat kilimo, ten, kur mėtėsi kiti, Adelinos išbarstyti pakeliui.

Vienas atsidūrė prie pat mano kojų ir aš atsargiai pasilenkiau jo paimti.

Ak! Tas nepakeliamas jausmas, kai pirštai liečia suglamžytą popierių; žodžiai – išsidraikę, išsklidę į visas puses, beprasmiai. Man plyšo širdis.

Mane užplūdo nevaldomas įtūžis, užplūdo ir nušlavė lyg plūduriuojantį šapą – nieko nebemačiau, nebeįstengiau net įkvėpti; įniršis šniokštė mano galvoje it vandenynas. Tikriausiai būčiau užrikusi, lyg beprotė šokusi iš slėptuvės ir smogusi jai – bet negalėjau, juk laikiau glėbyje Emelinos brangenybę, tad man liko tiktai stovėti ir žiūrėti: visa virpėdama, srūdama begarsėmis ašaromis stebėjau, kaip jos sesuo niokoja lobius, kurie buvo mano.

Galų gale Adelina liko patenkinta sukrautu laužu. Bet, kad ir kaip žiūrėsi, kuro kalnas židinyje buvo tikra beprotybė. Viskas aukštyn kojom, pasakytų Misus, ugnis niekad neįsidegs – popierių būtinai reikia dėti į apačią. Bet, jeigu Adelina ir būtų deramai sukrovusi popierių ir malkas, netgi tai nieko nepakeistų. Uždegti ugnies ji negalėjo – neturėjo degtukų. O net jei iš kur nors ištrauktų degtukų, vis tiek liktų nieko nepešusi, mat kūdikis, jos nusižiūrėtoji auka, buvo nebe židinyje, o mano glėby. Ir tai – pati šiurpiausia beprotybė: o jeigu nebūčiau laiku įsikišusi aš, jei nebūčiau suardžiusi jos planų? Jeigu nebūčiau išgelbėjusi kūdikio ir ji būtų supleškinusi jį gyvą? Ir kaip jos galvelėje sugebėjo susisukti mintis, kad sudeginusi sesers sūnų susigrąžins seserį?

Tai buvo pamišėlės laužas.

Kūdikis mano glėbyje krustelėjo, sučiaupė lūpas: tuojau ims kniurkti. Ką daryti dabar? Ant pirštų galiukų nutykinau Adelinai už nugaros prie durų ir moviau į virtuvę.

Privalau tučtuojau kur nors saugiai įkurdinti kūdikį, su Adelina galėsiu susitvarkyti ir vėliau. Mano smegenys dirbo iš paskutiniųjų, brukdamos vieną planą po kito. Emelinos meilė seseriai, reikia manyti, išsigaruos iš karto, kai tik Emelina suvoks, ką ana kėsinosi padaryti. Tad dabar liksime tik mudvi: ji ir aš. Pranešime policijai, kad Adelina nužudė Džoną Daigą, tada ją išveš. Ne! Pagrasinsime Adelinai: arba ji visiems laikams dingsta iš Angelfildo, arba mes pranešime policijai... Ne! Ir staiga man šovė pati geriausia mintis. Tai mes išvyksime iš Angelfildo. Taip! Mudvi su Emelina iškeliausime, pasiimsime ir kūdikį, mes pradėsime naują gyvenimą – be Adelinos, be Angelfildo, užtat kartu.

Šis planas pasirodė toks paprastas, kad net nusistebėjau: ir kaip aš nesusimąsčiau apie tai anksčiau?

Ant kabliuko, įtvirtinto virtuvės duryse, kadaruoja Ambrozo žvėrienos maišas. Skubomis atsagstau sąsagas, guldau į krepšį kūdikį, vėl užlankstau kraštus. Ateitis skaisčiomis varsomis švyti man prieš akis taip ryškiai, kad atrodo tikresnė net už dabartį; įdedu į krepšį ir „Džeinės Eir“ puslapį, kad nepražūtų, ten pat keliauja ir šaukštas, gulėjęs virtuvėje ant stalo. Jo pakeliui į naująjį gyvenimą mums prireiks.