Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

O kur dabar? Kur nors netoli nuo namų, kur nors, kur jam negrėstų joks pavojus, niekas negalėtų jo nuskriausti ir būtų pakankamai šilta, kur galėčiau palikti jį vieną kelioms minutėms, kol grįšiu į gyvenamąjį namą pasiimti Emelinos, kol įtikinsiu ją eiti su manim...

Garažo stoginė? Ne, netinka. Adelina kartais ten landžioja. Koplyčia. Taip. Ten ji niekad nė kojos nekelia.

Tekina kuduliuoju įvažiavimo keliuku, įpuolu pro šventoriaus vartelius, skubinuosi į koplyčią. Pačiame priekyje ant grindų guli mažytės gobeleno pagalvėlės, kad būtų patogiau priklaupti. Sukraunu iš jų guolį, guldau į jį kūdikį su visa drobine nešiokle.

Dabar – atgal į namus.

Aš jau per žingsnį nuo slenksčio, kai visa mano ateitis pažyra šipuliais. Siūbteli stiklo šukių debesis: ištyška vienas langas, paskui kitas, matau, kaip per biblioteką šliaužia gyva, grėsminga liepsna. Tuščias lango rėmas atveria vaizdą: skystos ugnies čiurkšlės laisto sienas, nuo kaitros vienas po kito sproginėja degalų kanistrai. Ir dar – viduje blaškosi du pavidalai.

Emelina!

Vėl pasileidžiu tekina. Svilėsių dvokas užspaudžia šnerves dar koridoriuje, nors akmeninės grindys ir sienos nė neįšilusios, čia net nėra kam degti. Tačiau prie bibliotekos durų sustoju lyg įkasta. Liepsnos lenktyniaudamos ropščiasi aukštyn užuolaidomis, knygų lentynos spirga kriokdamos, židinys virtęs paties pragaro žaizdru. O pačiame patalpos viduryje – dvynės. Vieną akimirką visame tame gaisro gaudesyje ir kaitroje aš stoviu suakmenėjusi. Apstulbusi. Mat Emelina, pasyvioji, romioji Evelina, šįsyk smūgiu atsako į kiekvieną smūgį, spyriu – į spyrį, grybšniu dantimis – į kiekvieną įkandimą. Iki šiol ji niekad nė nebandė priešintis seseriai, užtat dabar kaunasi iš paskutiniųjų. Už savo vaiką.

O aplink jas, joms virš galvų, plyksčioja akinančios šviesos papliūpos – vienas po kito sproginėja degalų kanistrai, patalpą laisto ugnies liūtis.

Prasižioju, norėdama sušukti Emelinai, kad kūdikis saugus, bet įkvepiu tik karščio gūsį ir užspringstu.

Aš šokinėju per liepsnas, lankstu apsuku laužus, išsisukinėju nuo ugnies, žyrančios ant manęs iš viršaus, rankomis žeriu ugnį tolyn nuo savęs, delnais bandau užplakti liepsnos liežuvėlius, dygstančius mano drabužiuose. Prisiartinusi prie seserų, jų jau nebematau, tik aklosiomis grabalioju dūmuose. Mano prisilietimas jas išgąsdina, jos akimoju atšoka viena nuo kitos. Sekundės dalį išvystu Emeliną: matau ją visiškai aiškiai, ir ji mato mane. Stveriu ją už rankos, tempiu per liepsnas, per ūžiančią ugnį, ir mes galiausiai sėkmingai pasiekiame duris. Bet vos ji susizgrimba, ką aš darau – veduosi ją tolyn nuo ugnies, ten, kur saugu, – ji kaipmat sustoja. Timpteliu jos ranką.

– Jam niekas negresia, – sukarkiu lūžtančiu balsu, bet žodžiai nuskamba gana aiškiai.

Kodėl ji nesupranta, ką sakau?

Pamėginu dar kartą:

– Kūdikis. Aš jį išgelbėjau.

Juk ji girdėjo, ką sakiau, kitaip negali būti, ar ne? Nežinia kodėl ji pasipriešina, jos pirštai išslysta iš mano delno. Kurgi ji? Matau vien tik juodumą.

Klupinėdama puolu pirmyn į liepsnas, įsirėžiu į ją, stipriai sugriebiu ir tempiu tolyn.

Bet ji spurda, nesiduoda išvedama, veržiasi atgal į pleškančią biblioteką.

Kodėl?

Ji susaistyta su seserimi.

Susaistyta nesutraukomais saitais.

Apakinta, liepsnojančiais plaučiais, neriu paskui ją į dūmų tumulą.

Aš sutraukysiu tuos saitus.

Užsimerkusi, kad nors truputį apsaugočiau nuo karščio akis, šoku į biblioteką, grabalioju ištiestomis į priekį rankomis. Kai pirštai užkliūva dūmuose už jos, įsikimbu ir nebepaleidžiu. Aš jos nebepaleisiu. Neleisiu jai žūti. Aš ją išgelbėsiu. Nors ji draskosi ir veržiasi iš mano gniaužtų, jėga nutempiu ją prie durų, išvelku pro jas.

Durys ąžuolinės. Sunkios. Jos įsidegs ne taip greitai. Kiek išgalėdama pastumiu duris, jos užsitrenkia mums už nugarų, spragteli skląstis.

Bet ji vėl puola prie durų, pasiryžusi trūks plyš vėl jas atidaryti. Kažkas traukia ją grįžti į biblioteką – kažkas, stipresnis už gaisro liepsnas.

Spynoje stirkso raktas – niekieno neliestas nuo pat Hesteros laikų. Jis įkaitęs. Kai pasuku jį, nusvilina man delną. Tą naktį aš jau nebejaučiu jokio skausmo, bet raktas degina delną, užuodžiu anglėjančios odos tvaiką. Emelina ištiesia ranką prie rakto – tuojau jį pasuks ir atrakins duris. Karštas metalas nudegina, ji krūpteli nuo netikėto skausmo, ir aš, pasinaudojusi proga, nusitempiu ją į šalį.

Mano smegenis užtvindo siaubingas riksmas. Ar tai žmogaus balsas? O gal tik paties gaisro ūžesys? Netgi nesuprantu, ar jis sklinda iš bibliotekos, ar rėkia kažkas išorėje, galbūt visai šalia. Iš pradžių – šiurkštus, gomurinis, riksmas vis stiprėja, vis laibėja, kol virsta šaižiu, rėžiančiu spiegimu, o paskui, kai jau neabejoju, kad bet kas turėjo pritrūkti kvapo, jis vis tiek tęsiasi – neįtikėtinai ilga, neįtikėtinai tyli aimana, beribis garsas, užliejantis pasaulį, užtvindantis, įsiurbiantis.

Pagaliau riksmas nutyla, tik gaisro ugnis riaumoja kaip riaumojusi.

Laukas. Lietus. Žolė įmirkusi. Mes susmunkame ant žemės, raičiojamės, kad pradrėktų rūkstantys drabužiai ir plaukai, vėsi drėgmė gaivina susvilusią odą. Tysome aukštielninkos, visu kūnu prisiplojusios prie žemės. Plačiai prasižioju, siurbiu į save lietų. Lašai tyška man ant veido, vėsina akis, netrukus grįžta ir regėjimas. Dar niekada nesu mačiusi šitokio dangaus: sodrios indigo spalvos su greitai skriejančiais skalūno pilkumo debesimis ir sidabru lyg peilio ašmenys blyksinčiomis lietaus čiurkšlėmis; lietus srūva iš dangaus žemyn, o į dangų iš namo vis siūbteli tumulas dūmų, ryškiai oranžinių žiežirbų spiečius – tikras ugnies fontanas. Žaibo tvyksnis perskelia dangų pusiau, paskui – dar ir dar kartą.

Kūdikis. Privalau pasakyti Emelinai apie kūdikį. Ji apsidžiaugs sužinojusi, kad išgelbėjau jos mažylį. Ir tada viskas bus gerai.

Atsisuku į ją, prasižioju, jau tuojau pasakysiu... Jos veidas...

Vargšas dailus jos veidas – juodai raudona dėmė, vien dūmai, kraujas, ugnis.

Ir akys, vis dar žalios subjaurotame veide, – nereginčios, nieko nesuvokiančios.

Žiūriu į tą veidą – ir nebeįžvelgiu jame tos, kurią taip my-lėjau.

– Emelina? – kuždu kliūvančiu liežuviu. – Emelina!

Ji neatsako.

Man apmiršta širdis. Ką aš padariau? Nejaugi?.. Ar gali būti, kad...

Nenoriu sužinoti. Neištversiu.

Neištversiu, jei nesužinosiu.

– Adelina? – pati neatpažįstu savo balso.

Tačiau ji – toji kažkas, toji nežinia kas, toji viena arba kita, galbūt ta, o gal ir ne ta, mano brangiausioji, ana siaubūnė, aš nežinau, kas ji, – ji neatsiliepia.

Mūsų link jau skuba žmonės. Atbėga įvažiavimo keliuku, naktį raižo išgąstingi balsai.

Pasikeliu ir pritūpusi skutu šalin. Nepakeldama galvos. Slapstydamasi. Žmonės pamato mergaitę žolėje – kai įsitikinu, kad tikrai surado, palieku ją jiems. Netrukus aš jau koplyčioje, pasikabinu krepšį ant peties, prispaudžiu kūdikį su visa nešiokle prie šono ir leidžiuosi į kelią.

Miške taip tyku. Tanki medžių laja slopina lietų, lašai švelniai tyška į miško paklotę. Kūdikis trumpai suvirksta, paskui vėl užsnūsta. Kojos pačios neša mane prie mažytės trobelės, prisiglaudusios pagiryje kitoje miško pusėje. Žinau tą lūšnelę. Ne kartą buvau atklydusi prie jos dar anais laikais, kai buvau namų šmėkla. Trobelėje viena pati gyvena moteris. Dažnai užsižiūrėdavau į ją, mezgančią ar gaminančią valgį, ir visuomet ji atrodydavo tokia miela; kai į rankas pakliūdavo knyga, kurioje veikdavo kokia nors geroji senelė ar krikštamotė – pasakų fėja, jas paprastai apdovanodavau šitos moteriškės veidu.