Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Štai dabar ir nešu kūdikį pas ją. Dirsteliu pro langą, kaip jau esu daugybę kartų dirsčiojusi, matau ją sėdinčią įprastoje vietoje, prie židinio, mezgančią. Ji rami, susimąsčiusi. Ne, ne mezga – ardo mezginį. Sėdi ir traukia siūlą, ardydama kilputes, o virbalai guli ant stalo greta. Trobos verandoje sausa – pati ta kertelė kūdikiui. Paguldau jį ten su visu krepšiu ir neriu už medžio palaukti.

Ji praveria duris. Paima krepšį su kūdikiu. Vos išvydusi jos veido išraišką, išsyk suprantu: mažyliui su ja bus saugu. Ji pakelia galvą, apsidairo. Žiūri kaip tik ton pusėn, kur tūnau aš. Bene bus ką nors pastebėjusi? Galbūt aš sušnarinau lapus, galbūt išsidaviau esanti visai čia pat? Staiga man pašoka noras išlįsti iš slėptuvės. Juk ji mane tikrai priglaustų, argi ne taip? Gal net susidraugautume. Bet dar akimirką dvejoju, ir čia vėjas pakeičia kryptį. Gaisro dūmus ji užuodžia tą pat akimirką kaip ir aš. Nusisuka, pakelia galvą į dangų ir aikteli išvydusi dūmų tumulus, urduliuojančius virš Angelfildų dvaro. Stovi suglumusi, sutrikimas aiškiai matyti veide. Ji kilsteli kūdikį, prikiša nosį prie pat jo, pauosto. Krepšys, aišku, trenkia degėsiais – prašvinko nuo mano drabužių. Dar sykį pažvelgusi į dūmus ji ryžtingai pasuka atgal į trobą ir uždaro paskui save duris.

Lieku vienui viena.

Be vardo.

Be namų.

Be šeimos.

Aš – niekas.

Nebeturiu kur eiti.

Nėra nė vieno man artimo žmogaus.

Stebeiliju į savo nudegintą delną, bet nejaučiu skausmo.

Kas aš? Kokios rūšies padaras? Ar aš išvis gyva?

Galiu traukti kur akys veda, bet pėdinu atgal į Angelfildą. Dvaras – vieninteliai namai, kuriuos pažįstu.

Išnyru iš tankmės, kėblinu artyn. Jau atvažiavęs ugniagesių automobilis. Kaimiečiai su kibirais, atsitraukę atokiau, apkvaitę, pajuodusiais nuo suodžių veidais, stebi, kaip su liepsnomis grumiasi profesionalai. Moterys lyg pakerėtos žiūri į dūmus, gožiančius juodą dangų. Greitosios pagalbos automobilis. Daktaras Modslis, parklupęs prie kūno, tysančio žolėje.

Manęs nemato niekas.

Stoviu viso sambrūzdžio pašalėje, nematoma. Galbūt ir iš tikrųjų aš – niekas. Galbūt niekas manęs nemato ir negali matyti. Galbūt aš žuvau liepsnose, tik šito dar nesuvokiu. Galbūt galų gale tapau tuo, kuo visąlaik ir buvau – šmėkla.

Bet čia viena moterų pažvelgia mano pusėn.

– Žiūrėkite! – sušunka. – Ji čia!

Visi kaipmat atsigręžia. Sužiūra. Kažkuri iš moterų bėga perspėti vyrų. Dabar jau ir šie atsisuka nuo šėlstančio gaisro, žiūri į mane.

– Ačiū Dievui! – kvėpteli kažkas.

Prasižioju, norėdama pasakyti... nežinau ką. Nieko ir nepasakau. Tiesiog stoviu ir krutinu lūpas, bet balso nesigirdi, neištariu nė žodžio.

– Verčiau nebandyk kalbėti, – daktaras Modslis jau stovi šalia manęs.

Mano žvilgsnį prikausčiusi mergaitė, gulinti žolėje.

– Ji išgyvens, – taria gydytojas.

Pažvelgiu į gyvenamąjį namą.

Liepsnos. Mano knygos. Man regis, neištversiu. Prisimenu lapą iš „Džeinės Eir“ – žodžių gniužulėlį, kurį pavyko išgelbėti iš liepsnos nasrų. Jis taip ir liko krepšyje, drauge su kūdikiu.

Apsipilu ašaromis.

– Ji ištikta šoko, – sako gydytojas kažkuriai iš moterų. – Pasirūpinkite, kad ji sušiltų, pabūkite su ja, kol įkelsime jos seserį į greitosios pagalbos automobilį.

Moteris prišoka prie manęs kudakuodama iš rūpesčio. Nusivelka paltą, apsiaučia juo mane, labai švelniai, lyg rengdama kūdikį, ir kužda:

– Tik nesijaudink, viskas bus gerai, tu sveika, tavo sesuo pasveiks, ak, vargšele, vargšele.

Jie kelia pasliką mergaitę nuo žolės, guldo į greitosios pagalbos automobilį. Paskui padeda įlipti ir man. Sodina priešais ją. Veža į ligoninę.

Ji dėbso kažin kur į erdvę. Akys išplėstos, tuščios. Tik kartą dirsteliu į ją, paskui nusuku žvilgsnį. Greitosios sanitaras pasilenkia prie jos, įsitikina, kad ji kvėpuoja, tada atsigręžia į mane.

– O kas nutiko rankai, ką?

Laikau sugniaužusi dešinę plaštaką kairiąja – skausmas sąmonės nepasiekia, bet kūnas pats išduoda paslaptį.

Jis ima mane už rankos, atgniaužia pirštus. Atsiveria gilus įdagas delne. Raktas.

– Užgis, – guodžia mane sanitaras. – Nesibaimink. O dabar pasakyk: tu Adelina ar Emelina?

Jis mosteli į tą antrąją.

– Ar tai Emelina?

Neįstengiu atsakyti, nejaučiu pati savęs, negaliu pajudėti.

– Nieko baisaus, – sako jis. – Viskam savas metas.

Jis numoja ranka susitaikęs, kad pastangos priversti mane jį suprasti, kol kas beviltiškos. Murma – dabar jau pats sau po nosimi:

– Vis dėlto tave juk reikia kažkaip vadinti. Adelina, Emelina; Emelina, Adelina. Gal ta, gal kita, žinok, kad gudrus. Niekis, ilgainiui viską išsiaiškinsime.

Ligoninė. Greitosios pagalbos automobilio durelės atsidaro. Triukšmas, sambrūzdis. Balsai, paskubomis beriami žodžiai. Neštuvai, keliami ant ratukų, nuvežami, labai greitai. Invalido vežimėlis. Delnas ant mano peties.

– Sėskis, mieloji.

Vežimėlis pajuda. Balsas ataidi man iš užnugario.

– Tik nesijaudink, vaike. Mes pasirūpinsime tavimi ir tavo seserimi. Dabar tu saugi, Adelina.

* * *

Panelė Vinter užmigo.

Mačiau, kokios glebnios jos praviros lūpos, mačiau neklusnių plaukų kuokštą, atkakliai nenorintį tvarkingai prigulti prie smilkinio; miegodama ji atrodė ir labai labai sena, ir labai labai jauna. Su kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu antklodė, dengianti liesus pečius, vos vos pasikeldavo ir nusileisdavo, o nusileisdama krašto spurgais brūkštelėdavo per veidą. Neatrodė, kad pati tai jaučia, bet aš vis tiek pasilenkiau ir šiek tiek atitraukiau antklodę, nubraukiau nuo kaktos ir išsipešusią nublukusių plaukų garbaną.

Ji net nekrustelėjo. Kažin, ar tikrai miega, pagalvojau, ar jos sąmonė jau galutinai užgesusi?

Net negaliu pasakyti, kiek laiko po to dar budėjau prie jos. Ant sienos kabojo laikrodis, bet rodyklių judėjimas buvo visai beprasmis, lyg žemėlapio braižymas vandens paviršiuje. Mane skalavo viena po kitos atplūstančios laiko bangos, o aš sėdėjau užsimerkusi, nors ir nemiegodama, budri lyg motina, klausanti savo vaiko alsavimo.

Iš tikrųjų pati dorai nesuprantu, kas atsitiko paskui. Ar gali būti, kad pervargusią mane apniko haliucinacijos? O gal užsnūdau ir man tai prisisapnavo? Ar vis dėlto panelė Vinter vėl prašneko – dar kartą, paskutinį?

Aš perduosiu žinią tavo seseriai.

Krūptelėjusi praplėšiau akis, bet ji gulėjo užsimerkusi. Atrodė, vis dar miega, taip pat giliai.

Kai vilkas prislinko, aš jo nepastebėjau. Neišgirdau jo tykinant. Patyriau tik štai ką: artėjant ryto brėkšmai, susizgribau, kad girdžiu tylą, ir tik tuomet suvokiau, jog vienintelis kvėpavimas, dar girdimas kambaryje, – mano pačios.

PRADŽIOS

SNIEGAS

Panelė Vinter mirė, o snigti nesiliovė.

Atėjusi Džudita parimo greta manęs prie lango, ir mudvi valandėlę drauge stebėjome vaiduoklišką naktinio dangaus švytėjimą. Paskui, kai baltumos spalva ėmė keistis, bylodama apie auštantį rytą, ji įtikino mane eiti gulti.

Pabudau vakarėjant.

Sniegas, jau anksčiau nutildęs telefoną, dabar siekė palanges, pusnys ropštėsi aukštyn palei duris. Sniegas atkirto mus nuo viso likusio pasaulio patikimai lyg kalėjimo grotos. Panelė Vinter suskubo išsprūsti, taip pat ir toji moteris, kurią Džudita vadino Emelina, o aš vengiau pavadinti kokiu nors vardu. Tačiau mes, likusieji: Džudita, Morisas ir aš – atsidūrėme spąstuose.