Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Naktį Džonas staiga pabudo, jį graužė kažkoks nerimas, kurio priežasčių pats neįstengė suvokti. O kurgi tu miegosi, nejučia lindo mintys, jei negalėsi įsmukti į sodinukų pašiūrę ir dėžėje pasitaisyti guolio iš senų laikraščių? Kur gausi vandens, jei laistymo čiaupas užsuktas taip, kad neįstengtum atsukti? Pats save subaręs už tokias paikas vidunakčio mintis, Džonas pravėrė langą, norėdamas pažiūrėti, koks oras lauke. Šalnoms jau per vėlu. Ir vis dėlto oras šiam metų laikui gana vėsus. O kaip veria žvarba, jei esi alkanas? O kiek tirštesnė tamsa, jei esi vaikas?

Džonas palingavo galvą ir uždarė langą. Juk niekas negalėjo pamesti vaiko jo sode, argi ne taip? Nieku gyvu – aišku, šitaip niekas nepasielgtų. Ir vis dėlto dar prieš penkias Džonas išsiropštė iš patalo. Ankstyvą rytmetį apėjo daržą, apžiūrinėdamas daržoves, ir figūrinių medžių sodą, dėliodamas mintyse dienos darbus. Visą rytą jis dirsčiojo į uogakrūmius, ar kur nesušmėžuos sumaigyta skrybėlė nulėpusiais kraštais. Bet nieko nepamatė.

– Kokia blusa tau įkando? – pasiteiravo Misus, kai jis tylomis prisėdo prie virtuvės stalo išgerti puodelio kavos.

– Jokia, – atsakė jis.

Džonas ištuštino puodelį ir vėl patraukė į sodą. Sustojo, nekrustelėdamas ėmė nerimastingu žvilgsniu skvarbyti vais­krūmius.

Ničnieko.

Atėjus priešpiečių metui, jis atbulais dantimis sužiaumojo pusę sumuštinio; įsitikinęs, kad nelenda, antrą pusę paliko ant apversto gėlių vazonėlio prie laistymo čiaupo. Murmėdamas pats ant savęs, neva esąs kvailys per visą pilvą, greta padėjo dar ir sausainį. Paskui atsuko čiaupą. Net pats jį įveikė nelengvai. Pakišo laistytuvą, vanduo šniokšdamas triukšmingai kliūstelėjo į jį. Džonas palaistė artimiausią lysvę, vėl pripildė laistytuvą. Vandens, kliokiančio į skardinę talpą, grumėjimas pasklido po visą daržą. Džonas stengėsi nė už ką nepakelti galvos ir neapsidairyti.

Paskui jis kiek paėjėjo į šalį, pritūpė žolėje, nugara į čiaupą, ir kibo šveisti nešvarius vazonus. Tai buvo svarbus, būtinas darbas: jei naujiems sodinukams naudosi neišvalytus pernykščių sodinukų vazonus, žiūrėk, dar paskleisi kokį užkratą.

Už nugaros cyptelėjo vandens čiaupas.

Džonas neskubėjo atsisukti. Ramiai užbaigė šiūruoti vazoną: brūkšt, brūkšt, brūkšt.

Ir jau tada sujudo žaibiškai. Pašoko ant kojų ir pripuolė prie čiaupo – mitriau nei lapė.

Vis dėlto šitokios skubos net neprireikė.

Išgąsdintas vaikas bandė bėgti, bet suklupo. Atsitiesė, nukepėstavo dar kelis žingsnius, vėl kluptelėjo. Džonas jį sugriebė, pakėlė – vaikiščias svėrė ne daugiau nei katė – ir atgręžė į save, skrybėlė nusmuko nuo galvos.

Vaikigalis buvo mažyčiukas, vieni kaulai ir oda. Nusibadavęs. Akys apėjusios traiškanomis, plaukai – juodi nuo nešvarumų, prašvinkę. Skruostai – tik dvi raudonos dėmės. Džonas uždėjo delną vaikui ant kaktos – kakta degė. Parsinešęs grobį į sodinukų pašiūrę, apžiūrėjo ir kojas. Batų vaikas neturėjo: basos pėdos, suraižytos, sutinusios, per purvų luobą smelkėsi pūliai. Matyt, bus giliai susmigęs koks dyglys ar dar kas. Vaikas visas drebėjo. Karštinė, skausmas, alkis, baimė. Jei būčiau aptikęs šitokios būklės žvėrį, dingtelėjo Džonui, imčiau šautuvą ir užbaigčiau jo kančias.

Džonas užrakino vaiką pašiūrėje ir nuėjo parsivesti Misus. Ši atėjo. Pasižiūrėjo prisikišusi, šliurpštelėjo nosimi ir atšlijo.

– Ne, ne, nežinau, kieno tai bamblys. Gal, jei trupučiuką jį apiplautume...

– Nori pasakyti – įmerktume į vandens kubilą?

– Vandens kubilą, kurgi ne! Einu, pripilsiu geldą virtuvėje.

Juodu nulaupė suskretusius vaiko skarmalus.

– Tik sukūrenti tikę, – pareiškė Misus ir išmetė draiskanas į kiemą.

Purvai buvo prasiskverbę iki pat odos, vaikas jais buvo tiesiog aplipęs. Pirmąkart pamerkus jį į geldą, vanduo išsyk pajuodo. Norėdami šį išpilti bei pripilti švaraus, Misus ir Džonas iškėlė vaiką – šis ir liko stovėti sverdėdamas, stipriau remdamasis sveikąja koja. Nuogas, visas varvantis, išvagotas pilkšvai rudo vandens latakais, barkšančiais šonkauliais ir alkūnėmis.

Sodininkas ir ūkvedė sužiuro į vaiką, paskui – vienas į kitą, vėl į vaiką.

– Džonai, gal man jau tikrai akys temsta, tad tu pasakyk: galbūt ir tu nematai to, ko nematau aš?

– Tataigi.

– Striukas bukas vaikiokas, kad tave bala! Juk tai mergelė!

Jie virino vieną katilą vandens po kito, gremžė muilu odą, trinko galvą, krapštė pridžiūvusias žemes iš panagių. Galų gale kaip reikiant išprausę mergytę, sterilizavo pincetą ir ištraukė kojoje įstrigusį dyglį – vaikas krūptelėjo, bet nesuriko – tada išvalė žaizdą ir aptvarstė pėdą. Aliejumi švelniai įtrynė luobą aplink akis. Skystuoju kalaminu sutepė blusų įkandžius, vazelinu – suskirdusias, suskilinėjusias lūpas. Iššukavo ilgų tankių plaukų kaltūną. Drėgnomis skepetomis vėsino skruostus ir degančią kaktą. Galiausiai susupo į švarų rankšluostį ir pasodino virtuvėje prie stalo: Misus šaukštu pamaitino ją sriuba, Džonas nulupo obuolį.

Mergytė kaipmat sugurkė sriubą, stačiais kąsniais surijo obuolio gabalėlius. Misus atriekė riekelę duonos, užtepė sviesto. Vaikas gožiai kibo taršyti ir tai.

Džonas ir Misus įdėmiai žvelgė į ją. Nupraustos akys virto smaragdo žalumo šukelėmis. Džiūstantys plaukai suspindo sodriu vario atspalvio auksu. Alkaname veidelyje išryškėjo platūs, atsikišę skruostikauliai.

– Ar tu irgi manai tą pat, ką ir aš? – paklausė Džonas.

– Taigi.

– Pasakysime jam?

– Ne.

– Bet jos namai – čia.

– Taigi.

Abu valandėlei susimąstė.

– Daktaro reikės?

Rausvos dėmės, tvieskusios vaiko skruostuose, jau nebebuvo tokios ryškios. Misus palietė delnu jos kaktą. Vis dar karšta, bet jau ne taip labai.

– Žiūrėsime, kas bus naktį. Daktarą pakviesime iš ryto.

– Jeigu prireiks.

– Taigi. Jeigu prireiks.

* * *

– Šitaip ir buvo nutarta, – tarė panelė Vinter. – Aš likau ten.

– Kuo buvote vardu?

– Misus bandė vadinti mane Mere, bet tas vardas kažkaip neprigijo. Džonas vadino mane Šešėliu, nes aš visur slankiojau jam iš paskos, prikibusi kaip šešėlis. Jis ir išmokė mane skaityti – įsitaisydavome pašiūrėje, ir jis rodydavo man raides sėklų kataloge, o netrukus aptikau ir biblioteką. Emelina išvis niekaip manęs nevadino. To jai nė nereikėjo – juk aš visuomet buvau šalia. Vardu vadinti juk tenka tik tą, kas būna kur nors toli.

Valandėlę virškinau, ką išgirdusi. Vaikas – vaiduoklis. Be motinos. Be vardo. Vaikas, kurio pats buvimas laikomas paslaptyje. Tiesiog neįmanoma nepajusti užuojautos. Ir vis dėlto...

– O kaipgi Aurelijus? Juk jūs žinojote, ką reiškia augti be mamos! Kodėl reikėjo jį pamesti? Tie kaulai, kuriuos aptiko Angelfilde... Žinau, dėl Džono Daigo žūties reikia kaltinti Adeliną, bet kas ją ištiko paskui? Sakykite, kas išvis nutiko aną gaisro naktį?

Mudvi kalbėjomės tamsoje, tad negalėjau įžiūrėti panelės Vinter veido išraiškos, bet man pasirodė, kad, dirstelėjusi į lovoje gulintį kūną, ji suvirpėjo.

– Gal galėtumėte užkloti skepeta jos veidą? Taip, papasakosiu jums apie kūdikį. Papasakosiu apie gaisrą. Bet pirmiausia gal pakviestumėte Džuditą? Ji dar nežino. Jai teks paskambinti daktarui Kliftonui. Yra darbų, kurių negali palikti nenudirbtų.

Atskubėjusi Džudita pirmiausia suskato rūpintis gyvaisiais. Vos dirstelėjusi į panelę Vinter ir pamačiusi, kokia ši išblyškusi, griežtai pareiškė nieko nesiimsianti, kol nepaguldysianti jos į lovą ir nesugirdysianti vaistų. Abi drauge nuritome vežimėlį į panelės Vinter kambarius; Džudita padėjo jai persirengti naktiniais marškiniais, aš pripyliau butelį karšto vandens ir paklojau lovą.