Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Po visų porinamų pasakų, po viso miglos pūtimo, klajonių po dūmų uždangomis, tarp kreivų veidrodžių ir keturgubų gudrybių, galų gale aš supratau .

* * *

Dabar jau žinojau, ką iš tikrųjų pamatė Hestera tą dieną, kai manė regėjusi vaiduoklį.

Žinojau, kas buvo berniukas sode.

Žinojau, kas smogė poniai Modsli smuiku.

Žinojau, kas nužudė Džoną Daigą.

Žinojau, ko Emelina ieškojo po žeme.

Visos detalės sklandžiai susidėstė į vietas nepalikdamos plyšių. Emelina, kalbanti su savimi už uždarų durų, kai jos sesuo buvo įkurdinta daktaro namuose. „Džeinė Eir“ – knyga, vis išnyranti pasakojime lyg sidabrinis ataudo siūlas gobelene. Perpratau Hesteros žymeklio, klaidžiojančio po knygą, paslaptį, paaiškėjo, kas jai pakišo „Varžto pasukimą“, kas pradangino jos dienoraštį. Nebestebino ir Džono Daigo sprendimas mokyti medžių karpymo meno tą pačią mergaitę, kuri kartą išniekino jo sodą.

Supratau, kas ta mergaitė rūke, kaip ir kodėl ji iš jo išniro. Paaiškėjo, kaip galėjo nutikti, kad tokia būtybė kaip Adelina išnyko, vietoj savęs palikusi panelę Vinter.

– Papasakosiu jums istoriją apie dvynes! – patį pirmąjį vakarą bibliotekoje sušuko panelė Vinter man pridurmui, kai jau žengiau pro duris nešdintis iš jos namų. Ši frazė, aidu atsimušusi mano pačios biografijoje, susiejo mano ir jos gyvenimo istorijas nesutraukomais saitais.

Kadaise gyveno dvi mažos mergaitės…

Dabar aš jau žinojau, kaip buvo iš tikrųjų.

Juk ji pati jau pirmąjį vakarą nukreipė teisinga linkme – jei tik aš būčiau sugebėjusi tinkamai klausytis.

– Ar jūs tikite vaiduokliais, panele Lea? – klausė ji manęs. – Papasakosiu jums istoriją apie vaiduoklį.

O aš jai atsakiau:

– Gal kada nors kitą kartą.

Bet juk ji iš tikrųjų papasakojo man istoriją apie vaiduoklį!

Kartą gyveno dvi mažos mergaitės…

Tiksliau būtų šitaip: kartą gyveno trys mažos mergaitės.

Seniai seniai stūksojo didelis namas, kuriame vaidenosi.

Vaiduoklis, kaip ir dera bet kuriai save gerbiančiai šmėklai, dažniausiai būdavo nematomas, ir vis dėlto – ne visiškai nematomas. Paslaptingai užsidarydavo praviros paliktos durys ir atsiverdavo uždarytos. Netikėtas šmėkštelėjimas veidrodyje priversdavo pakelti akis. Skersvėjo vos vos virpinama užuolaida, nors visame name – nė vieno atviro lango. Mažosios šmėklos buvimą liudijo netikėtai iš vieno kambario į kitą persikeliančios knygos ar nepaaiškinamos žymeklio klajonės tarp puslapių. Vaiduoklio ranka paėmė dienoraštį ir kažkur paslėpė, o paskui padėjo atgal. Jei, išėjus į koridorių, nusmelkdavo netikėta mintis, jog tik tik pražiopsojai bato kulną, prieš kokią sekundės dalį pasislėpusį už posūkio kitame gale, tai reikšdavo viena: mažasis vaiduoklis pleveno netoliese. Jei imdavo keistai dilgsėti sprandas, kaip būna, kai tave stebi kas nematomas, bet atsigręžęs pamatydavai tik tuščią kambarį, galėdavai neabejoti: kažkur toje tuštumoje slypėjo vaiduoklis.

Apie šmėklos buvimą bylojo begalė įvairiausių ženklų – tačiau bylojo tik tiems, kurie mokėjo juos pastebėti ir perprasti. Tačiau jos pačios niekur nebuvo matyti.

Vaidenosi ji tylutėliai. Basa stypčiodama ant pirštų galiukų nesukeldavo nė menkiausio bruzdesio, užtat pati atpažindavo kiekvieno dvaro įnamio žingsnius, žinojo, kurios durys girgžda, kur gali cyptelėti grindų lenta. Ji pažinojo kiekvieną šešėliuotą namo užkaborį, kiekvieną tamsų kampą, kiekvieną plyšį. Buvo iššniukštinėjusi kiekvieną tarpelį už indaujų ar tarp lentynų, žinojo, kur galima užlįsti už sofos, o kur – šmurkštelėti po krėslu. Namas jai buvo tūkstantis ir viena slaptavietė, ir ji gebėjo šmirinėti iš vieno užkaborio į kitą niekam nekris- dama į akis.

Izabelė ir Čarlis vaiduoklio niekada nematė. Gyvendami anapus logikos, anapus bet kokio sveiko proto, jie nebuvo iš tų, kuriuos suglumintų visokių smulkių keistenybių apraiškos. Pradingstantys ar dūžtantys, ar nepaaiškinamai iš vienos vietos į kitą persikeliantys daiktai jiems buvo visai normalūs jų visatos reiškiniai. Šešėlis, nutįsęs ant kilimo ten, kur nebuvo nieko, kas galėtų mesti šešėlį, nepriversdavo jų stabtelėti ir susimąstyti – tokios paslaptys jiems buvo natūrali jų pačių širdis bei protus temdančio šešėlio tąsa. Mažasis vaiduoklis jiems tebuvo šmėkštelėjimas, kliudytas akies kraštu, neatpažinta mįslė, krebždanti sąmonės užutėkiuose, niekad neišsisklaidantis šešėlis, nuolat lydintis jų gyvenimus, jiems patiems to net nežinant. Vaiduoklis lyg peliukė kramsnojo jų maisto likučius sandėliuke, jiems sugulus šildėsi prie blėstančių jų židinio žarijų, šmurkštelėdavo į jų trūnėsių ertmes iškart, vos kas nors pasirodydavo.

Šmėkla buvo namų paslaptis.

Ją, kaip ir kiekvieną paslaptį, buvo kas sergsti.

Ūkvedė, nepaisant vis labiau silpstančio regėjimo, vaiduoklį matė aiškiai kaip dieną. Ir gerai, kad matė. Mat be jos pagalbos sandėliuke nebūtų užsilikę pakankamai kąsnelių, nuo pusryčių duonos riekės nubyrėję pakankamai trupinių, kad mažasis vaiduoklis galėtų prasimaitinti. Nes manyti, kad šitas vaiduok­lis – bekūnių, eterinių pamėklių padermės, būtų klaida. Nieko panašaus. Vaiduoklis turėjo skrandį, o kai šis ištuštėdavo, jį reikėdavo pripildyti.

Vis dėlto globą vaiduoklis užsidirbdavo. Jis ne tik valgė, bet ir nešė naudą. Namuose buvo dar vienas žmogus, apdovanotas gebėjimu regėti šmėklas – sodininkas, o šiam papildoma pora rankų net labai praversdavo. Šmėkla šmėžuodavo užsivožusi plačiakraštę skrybėlę ant galvos, mūvėjo senas Džono kelnes nukirptais galais, prilaikomas petnešų, o jos vaidenimasis sode brandino vaisių. Dirvoje, kurią ji purendavo, bulvės pampdavo neįtikėtinai didelės, žemės paviršiuje tarpo uogakrūmiai, sirpinantys uogų kekes, kurias po žemutiniais lapais aptikdavo jos rankos. Jos prisilytėjimas stebuklingai paveikdavo ne tik vaisius ir daržoves: rožės, jos prižiūrimos, žydėjo taip, kaip niekada anksčiau. O dar šiek tiek vėliau išsipildė ir slaptas jos troškimas išmokti bukus bei kukmedžius paversti geometrinėmis figūromis. Paklusdami jos valiai, lapai ir šakos rangėsi ir sukiojosi netikėčiausiais kampais, rietėsi lenktomis kreivėmis, tįso matematiškai tiksliomis tiesiomis linijomis.

Sode ir virtuvėje mažajam vaiduokliui nereikėjo slapstytis. Ūkvedė ir sodininkas buvo jos globėjai, šmėklos užtarėjai. Atskleidė jai namų tvarką, išmokė čia gyventi ir jaustis saugiai. Maitino ją. Sergėjo. O kai į namus atsikraustė svetimas žmogus, akylesnis už daugumą kitų, panūdęs išvaikyti šešėlius ir rakinti duris, jie nerimavo dėl jos.

O kas užvis svarbiausia, mažąjį vaiduoklį jie tiesiog mylėjo.

Tačiau iš kur namuose atsirado vaiduoklis? Kokia jo kilmės istorija? Mat jokia šmėkla nesilaiko bet kur, neatsiranda iš niekur. Vaiduoklis apsigyvena ten, kur žino esąs namie. O šitame dvare ir buvo mažojo vaiduoklio namai. Šita šeima buvo jo šeima. Nors šmėklelė neturėjo net vardo, nors buvo niekas, sodininkas ir ūkvedė labai gerai žinojo, kas ji tokia, žinojo, kad jai ir dera čia gyventi. Apie jos kilmę pernelyg aiškiai bylojo vario rudumo plaukai ir smaragdinės akys.

Tai ir yra pati keisčiausia visos istorijos detalė. Mažoji šmėkla buvo stulbinančiai, neįtikėtinai panaši į dvynukes, gyvenančias tuose namuose. Kaip kitaip ji būtų sugebėjusi vaidentis ten šitaip ilgai, nesukeldama įtarimų? Trys mergaitės vešliais vario rudumo plaukais, kriokliu krintančiais nugara. Trys mergaitės pribloškiančiomis smaragdo žalumo akimis. Kai pagalvoji, argi ne keista, kad šmėkla buvo tokia panaši į dvynukes, o jos – į ją?