Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Vos gimusi, – sakė man panelė Vinter, – aš išsyk buvau tik šalutinė siužeto linija.

Šitaip ji pradėjo pasakojimą, kuriame kiek vėliau Izabelė nuėjo į iškylą, ten susipažino su Rolandu ir galiausiai išvažiavo su juo ir ištekėjo, šitaip pasprukdama nuo niūrios ir anaiptol ne broliškos brolio aistros. Čarlis, sesers atstumtas, įsišėlo, jis siautėjo, ant kitų merginų kailio išgieždamas savo įtūžį, aistrą, pavydą. Dvarininkų ir krautuvininkų dukterys, bankininkų ir kaminkrėčių – Čarliui nebuvo labai svarbu, kas jos, stverdavo bet kokią merginą, pasipynusią po kojomis. Beviltiškai geisdamas užsimiršimo, nepaisė jų nuomonės, nežiūrėjo, sutinka jos su juo prasidėti ar ne.

Izabelė pagimdė dvynukes ligoninėje Londone. Nė viena iš naujagimių ničnieko nepaveldėjo iš savo motinos vyro. Ugniniai vario atspalvio plaukai – visai kaip dėdės. Žalios akys – visai kaip dėdės.

O štai ir šalutinė siužeto linija: daugmaž tuo pat metu kokioje nors daržinėje, o gal pritemdytame kaimo trobos kambarėlyje, kūdikio susilaukė dar viena moteris. Nemanau, kad ji buvo dvarininko duktė. Šio pasaulio galingieji randa būdų su tokiomis bėdomis susitvarkyti. Tikriausiai tai buvo kokia nors nežymi, paprasta, vargšė mergina. Ji irgi pagimdė mergaitę. Vario rudumo plaukai. Smaragdinės akys.

Įniršio kūdikis. Prievartos kūdikis. Čarlio kūdikis.

Kadaise stūksojo dvaras, Angelfildu vadintas.

Kadaise gyveno dvynės.

Kadaise į Angelfildą atkeliavo ir pusseserė. Ar, netgi labiau tikėtina, – sesuo, to paties tėvo duktė.

Sėdėjau traukinyje, man ant kelių gulėjo jau užverstas Hesteros dienoraštis. O į širdį smelkėsi kvaitinanti užuojauta panelei Vinter, kurią netrukus prislopino dingtelėjusi mintis apie dar vieną nesantuokinį vaiką. Aurelijus. Užuojauta prigeso, tvykstelėjo pyktis. Kodėl jis buvo atplėštas nuo motinos? Kodėl jį pametė? Kodėl paliko šiame pasaulyje vieną, patį rūpintis savimi, be galimybės sužinoti savo kilmės istoriją?

Pagalvojau ir apie baltąją palapinę, apie palaikus po brezentiniu jos stogu, kurie, kaip jau žinojau, buvo visai ne Hesteros.

Visų paslapčių įminimas slypėjo anoje gaisro naktyje. Ten reikėjo ieškoti atsakymų apie padegimą, žmogžudystę, pamestą kūdikį.

Kai traukinys atvažiavo į Harougeitą, išlipau ir gerokai nustebau, iki kauliukų prasmegusi į sniego paklotę. Juk bene ištisą pastarąją valandą sėdėjau akis įbedusi į traukinio langą, bet, regis, nemačiau nieko, kas dedasi lauke.

Maniau, kad dabar, kai mane aplankė proto nušvitimo akimirka, jau žinau viską.

Maniau, kad dabar, kai perpratau, jog Angelfilde gyveno ne dvi, o trys mergaitės, visų paslapčių raktas – jau mano rankoje.

Bet galiausiai, po visų apmąstymų, suvokiau: kol nežinau, kas įvyko aną gaisro naktį, nežinau nieko.

KAULAI

Buvo Kūčių vakaras, buvo vėlu, maža to, smarkiai snigo. Pirmojo, o paskui ir antrojo sustojusio taksi vairuotojas kategoriškai atsisakė vežti mane taip toli už miesto šitokią naktį, bet trečiąjį, nors ir nutaisė abejingą veidą, matyt, sujaudino primygtinis mano prašymas: jis tik gūžtelėjo pečiais ir pamojo man sėsti į automobilį.

– Pavarysim, – stačiokiškai perspėjo.

Kai išvažiavome iš miesto, vis dar snigo, sniegulės sūkuriuodamos krito iš dangaus, kruopščiai užklostydamos kiekvieną žemės lopinėlį, kiekvieną gyvatvorę, kiekvieną krūmo šakelę. Pravažiavę paskutinį kaimą, paskutinę fermą, atsidūrėme vidur beribio balto kraštovaizdžio, kuriame protarpiais net negalėjai susigaudyti, kur eina kelias, o kur tiesiog plyti lyguma; sėdėjau sėdynėje susigūžusi, baimindamasi, kad vairuotojas bet kurią akimirką gali numoti ranka ir pasukti atgal. Tik aiškios mano nuorodos įtikino jį, kad kelio čia vis dėlto esama ir mes nepaklydome. Pati išlipau atidaryti pirmųjų vartų, o paskui pasiekėme ir antruosius – pagrindinius valdos vartus.

– Viliuosi, sėkmingai rasite kelią atgal, – pratariau.

– Ar aš? Tai jau neprapulsiu, – atsakė vairuotojas, dar sykį gūžtelėjęs pečiais.

Kaip ir reikėjo tikėtis, vartai buvo užrakinti. Nenorėdama, kad taksistas palaikytų mane kokia nors įsibrovėle ar plėšike, apsimečiau, kad ieškau raktų – rausiausi rankinėje, kol jis apsuko automobilį. Sulaukiau, kol taksi nutols, tik tada įsikibau strypų ir persiritau per vartų viršų.

Užtat virtuvės durys nebuvo užrakintos. Nusiaviau batus, nusipurčiau sniegą, pasikabinau paltą. Ir per tuščią virtuvę nužingsniavau tiesiai į Emelinos kambarius – nėmaž neabejojau, kad panelę Vinter rasiu ten. Kunkuliuodama kaltinimais ir klausimais, kursčiau žioruojantį įniršį – dėl Aurelijaus ir dėl tos moters, kurios kaulai šešiasdešimt metų pragulėjo išdegusios Angelfildo bibliotekos griuvėsiuose. Nors viduje viskas virte virė, vis dėlto ėjau tyliai: niršių mano žingsnių aidą sugėrė storas kilimas.

Net nepasibeldžiau; pastūmiau duris ir įsiveržiau vidun.

Užuolaidos vis dar buvo užtrauktos. Prie Emelinos lovos tylut tylutėliai sėdėjo panelė Vinter. Staigaus mano įsibrovimo išgąsdinta, ji įsistebeilijo į mane, akyse sumirguliavo keistas švytėjimas.

– Kaulai! – sušnypščiau aš. – Angelfilde aptikti kaulai!

Įtempiau akis, pastačiau ausis; jaučiausi lyg ant adatų, laukdama vienokio ar kitokio jos prisipažinimo. Nesvarbu, kaip: žodžiu, veido išraiška ar judesiu – ji būtinai sureaguos. O aš pastebėsiu ir suvoksiu jos reakciją.

Tik štai kažin kas kambaryje blaškė mano dėmesį, trukdė susitelkti.

– Kaulai? – pakartojo panelė Vinter. Ji buvo popieriaus blyškumo, o akyse tyvuliavo vandenynas, pakankamai gilus, kad nuskandintų visą mano įniršį.

– A, – dar ištarė ji.

A . Kokią vibracijų įvairovę, pasirodo, gali sutalpinti vienas vienintelis garsas. Baimė. Neviltis. Sielvartas ir susitaikymas. Palengvėjimas, niūrus ir slegiantis, nėmaž neguodžiantis. Širdgėla, neįtikėtinai sena, neįtikėtinai gili.

Staiga tasai kažkas, kas buvo kambaryje ir blaškė mano dėmesį, ėmė nesulaikomai plėstis, užgoždamas visą mano sąmonę, niekam kitkam nepalikdamas vietos. Kas tai galėtų būti? Kažkas šalutinis, nesusijęs su mano atnešta žinia apie kaulus. Kažkas, įsismelkęs į kambarį anksčiau, nei įsiveržiau aš. Vieną neryžtingumo akimirką sutrikau, bet tuojau pat į visumą susiliejo visos nereikšmingos detalės, kurias užfiksavau, pati to nepastebėdama. Jausena, tvyranti kambaryje. Užtrauktos užuolaidos. Vandens skaidruma panelės Vinter akyse. Tai, kad plieninė jos esybės šerdis netikėtai išnyko be pėdsako.

Ir pagaliau mano dėmesys susitelkė į vienintelį dalyką: o kur pradingo lėta Emelinos alsavimo potvynių ir atoslūgių kaita? Mano ausų nebepasiekė nė menkiausias garselis.

– O ne... Ji...

Susmukau ant kelių prie lovos ir įsistebeilijau į gulinčiąją.

– Taip, – vos girdimai pratarė panelė Vinter. – Jos nebėra. Išėjo vos prieš kelias minutes.

Įsisiurbiau žvilgsniu į bereikšmį Emelinos veidą. Šis visai nebuvo pasikeitęs. Randai vis dar tvoskė bjauriu raudoniu, lūpos – vis dar taip pat perkreiptos, akys – vis dar žalios. Paliečiau susisukusią, dėmių išmargintą ranką – oda tebebuvo šilta. Nejaugi tiesa, kad ji išėjo? Nejaugi jos visiškai, galutinai ir negrįžtamai nebėra? Tai atrodė neįmanoma. Juk išties negali būti, kad ji mus apleido? Juk turėjo likti kas nors, kokia mažytė nuoplaiša, kuri mus paguostų? Nejau nesama jokio užkeikimo, jokio burtažodžio, jokio magiškojo veiksmo, kuris padėtų mums ją susigrąžinti? Nejaugi nebegaliu pasakyti nieko, ką ji išgirstų?