Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Jeigu ji ir įspėjo, tai prieš daugelį dešimtmečių. Jeigu ji žino, manau, drąsiai galime tvirtinti, kad jai nerūpi.

Jo kaktą užtraukęs šešėlis susyk išsisklaidė.

– Dėkoju, kad pavėžėjote.

Aš tekina nuskubėjau į traukinį.

HESTEROS DIENORAŠTIS II

Iš stoties paskambinau į knygyną. Tėtis neįstengė nuslėpti nusivylimo, kai pranešiau, kad namo taip ir negrįšiu.

– Mama nusimins, – pasakė.

– Tikrai?

– Aišku, nusimins.

– Privalau važiuoti atgal. Man regis, ko gero, būsiu aptikusi Hesterą.

– Kur?

– Angelfilde surasti seni kaulai.

– Kaulai?

– Vienas iš statybininkų šiandien, valydamas biblioteką, iškasė skeletą.

– Dievulėliau.

– Policija turės susisiekti su panele Vinter, išklausinėti jos apie tai. O jos sesuo guli mirties patale. Negaliu palikti jos ten vienos. Aš jai reikalinga.

– Suprantu. – Jo balsas skambėjo rimtai.

– Tik nepasakyk motinai, – perspėjau, – bet panelė Vinter ir jos sesuo – dvynės.

Jis patylėjo. Paskui pasakė tik tiek:

– Juk pasirūpinsi savimi, tiesa, Margareta?

Dar po ketvirčio valandos, įsitaisiusi vagone prie lango, jau traukiau iš kišenės Hesteros dienoraštį.

* * *

Kaip gaila, kad ne kažin kiek nusimanau apie optinius efektus. Šiandien sėdėjome svetainėje su ponia Diun, sudarinėjome savaitės valgiaraštį, ir čia staiga pastebėjau kažką šmėkštelint veidrodyje. „Emelina!“ – šūktelėjau suirzusi, mat tuo metu namuose jos išvis neturėjo būti, tai buvo laikas, skirtas kasdienei mankštai gryname ore. Pati ir suklydau, žinoma – pakako dirstelėti pro langą, kad įsitikinčiau: Emelina lauke, taip pat ir jos sesuo, ir šįsyk, matyt, įvairovės dėlei, abi kuo dailiausiai žaidžia kartu. Tai, ką aš mačiau, tiksliau, ką pamaniau mačiusi, buvo tik klaidinantis mirgėjimas, veikiausiai saulės spindulys, įslydęs pro langą ir tvykstelėjęs reflektuojančiame veidrodžio paviršiuje.

Jei leistume sau kai kurias refleksijas šia tema (reflektuojantis paviršius ir refleksijos – kalambūras išėjo visai netyčia!), taigi, jei gerai pamąstysime apie visa tai, pasidarys aišku, kad tokią mano klaidą lėmė ir tam tikri psichologiniai regėjimo niuansai, ne vien tik optikos reiškinių keistenybės. Mat aš jau spėjau įprasti, kad dvynes galima išvysti slampinėjančias po namus pačiose netikėčiausiose vietose, ten, kur jų visai neturėtų būti, ir tokiu metu, kai jos turėtų būti kur nors visai kitur, tad ilgainiui nori nenori imi manyti, jog kiekvienas akies kampu pagautas krustelėjimas yra ne kas kita, o neabejotinas jų buvimo kažkur netoliese ženklas. Šitaip ir saulės blyksnis, atsispindėjęs reflektuojančiame veidrodžio paviršiuje, suformuoja sąmonėje netgi labai įtaigų mergaitės balta suknute vaizdinį. Norint apsisaugoti nuo šitokio pobūdžio klaidų, reikia įgusti į viską žvelgti be jokių išankstinių nuostatų, mesti šalin mąstymo stereotipus. Šitoks požiūris iš esmės turi daugybę privalumų. Švarus, neužterštas protas! Natūrali reakcija į pasaulį! Pačiuose mokslo pagrinduose slypi gebėjimas naujai pažvelgti į tokius dalykus, kurie buvo matomi nuo seno, kuriuos ištisus šimtmečius manėme, kad suprantame! Vis dėlto kasdieniame gyvenime remdamasis tokiais principais toli nenuvažiuosi. Jūs tik įsivaizduokite, kiek prireiktų laiko, norint kiekvieną patirtų įspūdžių aspektą apmąstyti naujai – ir šitaip kasdien, kiekvieną minutę. Ne, tam, kad išsilaisvintume iš pilkos kasdienybės, būtina didžiąją pasaulio suvokimo dalį perleisti žemesniajai proto sričiai, kurioje vykstantys procesai analizuoja tai, kas yra tariama, kas numanoma, kas tikėtina. Nors retsykiais ji mus ir suklaidina, priverčia saulės šviesos blyksnį palaikyti mergaite balta suknute, nors saulės blyksnis ir mergaitė – tarpusavyje taip nepanašu, kaip tik gali būti.

Ponios Diun protas protarpiais iš tikrųjų aptemsta. Baiminuosi, kad ji ne kažin ką prisimins iš mūsų pokalbio apie valgiaraštį ir rytoj teks vėl viską aptarinėti iš naujo.

* * *

Turiu šiokių tokių sumanymų; tai susiję su mano veikla čia ir su daktaru.

Smulkiai išdėsčiau jam savo požiūrį į Adeliną, nupasakojau, kad ji neretai demonstruoja tokius proto sutrikimo požymius, su kokiais man iki šiol dar niekad neteko susidurti, apie ką nors panašaus neteko net skaityti. Paminėjau keletą savo perskaitytų straipsnių apie dvynius bei jų protinio vystymosi problemas; iš veido išraiškos supratau, kad daktaras įvertino mano polinkį remtis ne tik patirtimi, bet ir literatūra. Manau, jis dabar jau aiškiau suvokia mano sugebėjimus ir talentą. Viena iš mano paminėtų knygų jam net buvo nežinoma, o aš galėjau trumpai nupasakoti jam leidinyje surinktus liudijimus bei išdėstytus argumentus. Dar daugiau: paminėjau ir keletą, mano nuomone, svarbių prieštaravimų, kurių neišvengta knygoje, o paskui užsiminiau, kaip, jei knygos autorė būčiau aš, pati formuluočiau išvadas, kokias pateikčiau rekomendacijas.

Kai pagaliau užbaigiau, daktaras nusišypsojo man ir lyg tarp kitko mestelėjo: „Galbūt jums ir reikėtų pačiai parašyti knygą.“ O ši jo frazė ir buvo ta proga, kurios jau senokai vyliausi sulauksianti.

Atkreipiau jo dėmesį, kad neprilygstama medžiaga tyrinėjimams, norint parašyti tokią knygą, yra tiesiog po ranka – čia pat, Angelfilde. Užsiminiau, kad kiekvieną dieną galėčiau skirti porą valandų užrašams, kuriuose fiksuočiau visus pastebėjimus. Apytikriai nupasakojau, kokių metodų bei eksperimentų galima imtis, norint patikrinti mano hipotezę. Ir galiausiai probėgšmais prasitariau, kad tokia knyga visos medikų bendruomenės akyse galėtų būti labai vertinga. Šitaip paruošusi dirvą pasiskundžiau, kad, nepaisant visos milžiniškos patirties, mano oficialaus išsilavinimo nepakaktų sudominti leidėjui, ir dar prisipažinau, kad aš, būdama moteris, negaliu visiškai pasikliauti savimi, nesu tikra, ar sugebėčiau pati iki galo įgyvendinti tokį ambicingą projektą. Vyriškis – jeigu tik atsirastų toks vyriškis, išsilavinęs ir sumanus, jautrus ir linkęs mąstyti moksliškai, su šitokia užduotimi, be jokios abejonės, susidorotų geriau nei aš.

Šitaip pasėjau sėklą jo sąmonėje, o rezultato sulaukiau kaip tik tokio, kokio ir tikėjausi: mudu dirbsime drauge.

* * *

Baiminuosi, kad ponia Diun iš tikrųjų nesveikuoja. Aš užrakinu duris – ji jas atidaro. Aš atitraukiu užuolaidas – ji vėl užtraukia. Ir knygos vis paslaptingai išnyksta iš ten, kur būnu padėjusi! Ponia Diun vengia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus – primygtinai tvirtina, esą dvare vaidenasi.

Taip jau atsitiko, kad apie vaiduoklius ji prašneko kaip tik tą dieną, kai knyga, kurią buvau įpusėjusi skaityti, dingo be pėdsako, o vietoj jos aptikau Henrio Džeimso romaną. Sunku būtų įtarti ponią Diun pakeitus vieną knygą kita. Pati ji kažin ar išvis moka skaityti, be to, nėra linkusi krėsti piktus pokštus. Kaip kažin ką, vienos iš mergaičių darbelis. Štai ką verta pažymėti: dėl neįtikėtino atsitiktinumo pokštas išėjo netgi gudresnis, nei pačios galėjo numanyti. Mat knyga, kurią man pakišo, – gana paikas pasakojimas apie guvernantę ir du apsėstus vaikus. Nemalonu sakyti, bet, mano manymu, ponas Džeimsas šiame kūrinyje visu gražumu atskleidžia savo tamsumą. Jis ne kažin ką nutuokia apie vaikus, o apie guvernantes – ir išvis nieko.

* * *

Na štai. Eksperimentas prasidėjo.

Perskyrimas buvo labai skausmingas; jei nebūčiau žinojusi, kokios naudos jis turi atnešti, pati būčiau apkaltinusi save nedovanotinu žiaurumu už tokį elgesį su mergaitėmis. Emelina kūkčioja taip, kad jai, atrodo, išties plyšta širdis. O kaip atskyrimas paveikė Adeliną? Juk kaip tik jai savarankiško gyvenimo patirties įtaka turėtų būti ženkliausia. Sužinosiu rytoj, kai pirmą kartą susitiksime pasidalyti žiniomis.