Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Mano žvilgsnis užkliuvo už dar vienos detalės nuotraukoje.

– O kas čia? – paklausiau.

Karena pasilenkė pasižiūrėti iš arčiau.

– Krepšys. Tokiuose nešiodavo medžioklės laimikį. Dažniausiai – fazanus. Krepšį galima visiškai išskleisti ir pakloti ant žemės, tada sudėti paukščius ir užveržti. Net nenumanau, kaip tas krepšys galėjo atsidurti nuotraukoje. Tėvas niekad nedirbo jėgeriu, dėl to esu visiškai tikra.

– Kai dvynės pageidaudavo, jis atnešdavo joms kokį triušį ar fazaną, – paaiškinau, ir Karena, regis, liko patenkinta, kad jai atsiskleidė bent šitokia tėvo jaunystės smulkmena.

Pagalvojau apie Aurelijų ir jo paveldą. Krepšys, į kurį jis buvo paguldytas, buvo kaip tik toks – skirtas nešioti medžioklės laimikiui. Tad visai nenuostabu, kad jame užsiliko prikibusi plunksna – juk tuo pačiu krepšiu nešiodavo fazanus. Pagalvojau ir apie popieriaus nuoplaišą. „Štai – tarytum ir A pačioje pradžioje, – prisimenu, sakė Aurelijus, pakėlęs išsiliejusią mėlyną dėmę priešais šviesą. – O paskui, pabaigoje, – s. Va čia, žiūrėk. Žinoma, per šitiek metų spėjo nublukti, bet jei tikrai gerai įsižiūrėsi, juk matyti, ar ne?“ Man taip ir nepavyko nieko įžiūrėti, bet jis gal ir tikrai įmatė? O kas, jei toje skiautėje buvo užrašytas ne jo paties, o jo tėvo vardas? Ambrozas .

Iš Karenos namų taksi nuvažiavau į Banberį, į advokato biurą. Adresą žinojau iš anksčiau: juk susirašinėjau su advokatu tada, kai teiravausi jo apie Hesterą. Dabar ir vėl pas jį mane atvedė toji pati Hestera.

Vos išgirdusi, kad dėl susitikimo aš iš anksto nesusitarusi, sekretorė nepanoro gaišinti pono Lomakso.

– Supraskite, juk Kūčių vakaras.

Tačiau aš neatlyžau.

– Praneškite jam, kad atvyko Margareta Lea, noriu pasikalbėti apie Angelfildų dvarą ir panelę Marč.

Koks skirtumas, apie ką įsigeidėte pasikalbėti, – švieste švietė jai ant kaktos. Ji pradingo kabinete, bet, pasirodžiusi vėl, nelabai noriai pakvietė mane užeiti.

Jaunasis ponas Lomaksas toli gražu nebebuvo jaunas. Tikriausiai daugmaž tokio pat amžiaus, kokio buvo senasis ponas Lomaksas, kai jo biure pasirodė dvynės prašyti pinigų Džono Daigo laidotuvėms. Jis paspaudė man ranką; akyse žybtelėjo kibirkštis, lūpose žaidė šypsenėlė – išsyk supratau, kad, jo manymu, mudu – lyg ir sąmokslininkai. Daugelį metų jis buvo vienintelis asmuo šiame pasaulyje, žinąs ir kitą savo klientės, panelės Marč, tapatybę; šią paslaptį jis paveldėjo iš tėvo drauge su vyšnios medžio rašomuoju stalu, dokumentų spinta ir paveikslais ant sienos. O štai dabar, po daugelio paslapties saugojimo metų, ima ir išnyra dar vienas žmogus, žinąs tai, ką nuo seno žinojo jis.

– Malonu su jumis susipažinti, panele Lea. Kuo galėčiau padėti?

– Atvažiuoju iš Angelfildo. Tiesiog nuo griaunamo dvaro. Ten dabar policija. Griuvėsiuose aptiktas kūnas.

– Ak. O Dievulėliau!

– Kaip jūs manote, ar policija norės pasikalbėti su panele Vinter?

Vos man paminėjus šią pavardę, jo akys vogčia kryptelėjo į duris – jis norėjo įsitikinti, kad niekas nenuklausys mūsų pokalbio.

– Žinoma, jie norės pasikalbėti su dvaro savininke, tokia tvarka.

– Taip aš ir maniau. – Kalbėjau paskubomis. – Tik štai kokia bėda: ne tik ji pati serga... manau, jūs tai žinote?

Jis linktelėjo.

– Maža to, miršta ir jos sesuo.

Jis rimtai linktelėjo, bet nieko nesakė.

– Ji pati labai suvargusi, sesers būklė irgi visai prasta – atsižvelgiant į tai, būtų geriau, jei žinia apie radinį neužgriūtų jos pernelyg staigiai. Išvis ji neturėtų išgirsti tokios naujienos iš nepažįstamo žmogaus lūpų. Ir dar, kai žinios ją pasieks, ji neturėtų būti viena.

– Ką siūlote?

– Aš galiu grįžti į Jorkšyrą šiandien pat. Jeigu per valandą atsidurčiau stotyje, vakare jau būčiau vietoje. Juk policija, norėdami pasikalbėti su ja, pirmiausia turės susisiekti su jumis, tiesa?

– Taip. Manau, galėčiau įkalbėti juos uždelsti bent kelias valandas. Jums – į valias laiko nuvažiuoti pas panelę Vinter. Be to, jeigu tik norite, nuvešiu jus į stotį.

Kaip tik tą akimirką suskambėjo telefonas. Mudu persimetėme nerimastingais žvilgsniais, ir jis ištiesė ranką prie ragelio.

– Kaulai? Suprantu... Taip, ji – valdos savininkė... Garbaus amžiaus moteriškė, silpnos sveikatos... Jos sesuo, sunkus ligonis... Tikėtina, kad liko visai nebedaug... Tikriausiai būtų geriau... Atsižvelgiant į aplinkybes... Taip jau nutiko, kad pažįstu vieną žmogų, kaip tik važiuojantį ten dar šį pat vakarą... Neabejotinai patikimą... Taip, žinoma... Iš tikrųjų... Būtinai.

Jis kažką paskrebeno viršutiniame užrašų knygutės lapelyje ir stumtelėjo man. Pavardė ir telefono numeris.

– Prašė, kad paskambintumėte jam, kai jau būsite ten, ir praneštumėte, kokia senosios damos būklė. Jeigu ji pajėgs, jis iškart ir pasikalbės su ja, jei ne, galima ir palaukti. Palaikai, kaip supratau, nebe švieži. Nagi, kada išvyksta jūsų traukinys? Turbūt jau pats metas važiuoti.

Matydamas, kad aš nugrimzdusi mintyse, nebe toks ir jaunas jaunasis ponas Lomaksas vairavo tylėdamas. Vis dėlto jį akivaizdžiai graužė kažkoks vidinis jaudulys; galų gale, pasukęs į tiesią kelio atkarpą, vedančią tiesiog į stotį, jis nebeiškentė.

– Tryliktoji pasaka... – ištarė. – Turbūt neverta manyti, kad...

– Pati norėčiau ką nors apie tai žinoti, – atsakiau. – Apgailestauju.

Jo veidas ištįso iš nusivylimo.

Kai prieš akis išniro gremėzdiškas soties pastatas, aš ir pati uždaviau klausimą:

– Gal netyčia pažįstate Aurelijų Lavą?

– Maisto tiekėją! Žinoma, aš jį pažįstu. Tas žmogus – tikras kulinarijos genijus!

– Jūs seniai pažįstami?

Atsakė jis net nesusimąstęs:

– Tiesą sakant, mudu drauge mokėmės mokykloje... – Vidur sakinio jo balsas keistai virptelėjo, lyg būtų ūmai sumojęs, ką reiškia šitoks mano kamantinėjimas. Kitas klausimas jo jau visai nenustebino.

– O kada sužinojote, kad panelė Marč iš tikrųjų ir yra panelė Vinter? Tada, kai perėmėte tėvo verslą?

Jis nurijo seilę.

– Ne. – Sumirksėjo. – Anksčiau. Dar lankiau mokyklą. Kartą ji buvo atėjusi pas mus. Pasikalbėti su tėvu. Asmeniniam pokalbiui tinkamesnėje vietoje nei kabinetas. Jie turėjo sutvarkyti tam tikrus reikalus. Į konfidencialias detales nesigilinsiu, pasakysiu tik tiek, kad iš pokalbio paaiškėjo, jog panelė Marč ir panelė Vinter – tas pats asmuo. Nepamanykite, kad aš tyčia vogčiomis klausiausi pokalbio. Tai yra, aišku, klausiausi, bet taip jau atsitiko. Kai jie įėjo, aš jau buvau svetainėje, po stalu – suprantate, stalas buvo užtiestas staltiese, nusvirusia iki pat žemės, aš tūnojau lyg palapinėje; nenorėjau įstumti tėvo į nepatogią padėtį staiga išlįsdamas, tad ir tūnojau lyg pelė po šluota.

Kaip ten andai sakė pati panelė Vinter? Negali būti jokių paslapčių namuose, kuriuose esama vaikų.

Sustojome prie stoties ir jaunasis Lomaksas pakėlė į mane sielvartingas akis.

– Tai aš pasakiau Aurelijui. Tą pačią dieną, kai jis pasipasakojo, kad jį surado aną gaisro naktį. Pasakiau jam, kad panelė Adelina Angelfild ir panelė Vida Vinter – tas pats asmuo. Atleiskite man.

– Nesukit sau galvos. Dabar tai ir nebesvarbu. Man tik šiaip dingtelėjo mintis.

– Ar ji žino, kad aš pasakiau Aurelijui, kas ji?

Prisiminiau tą laišką, kurį panelė Vinter man atsiuntė iš pat pradžių, pagalvojau apie Aurelijų, vilkintį rudą kostiumą, mėginantį išgauti savo kilmės paslaptį.