Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

– Nejaugi ji taip niekad ir neužsiminė apie tryliktąją pasaką? – su ilgesio gaidele balse vieną dieną paklausė Džudita.

– Ne. Nė žodeliu. O jums?

Ji papurtė galvą.

– Niekad. Kaip keista, ar ne? Ji šitiek prirašiusi, bet pats garsiausias jos kūrinys yra tas, kuris, ko gero, net neegzistuoja. Tik pamanykite: tikriausiai ji galėtų išleisti knygą, kurioje trūktų visų pasakojimų, o pirkėjai vis tiek išgraibstytų lyg karštas bandeles.

Ji papurtė galvą, lyg norėdama surikiuoti mintis, ir paklausė jau visai kita intonacija:

– Tai ką jūs manote apie daktarą Kliftoną?

Kai daktaras Kliftonas užsuko dar sykį pasižiūrėti, kaip laikausi, jo žvilgsnis kliudė knygas, sukrautas ant staliuko prie lovos, ir akys blykstelėjo; jis taip nieko ir nepasakė, bet šnervės suvirpčiojo.

Trečiąją dieną išsiropščiau iš lovos, jaučiausi gležna lyg naujagimis. Kai atitraukiau užuolaidas, į kambarį plūstelėjo šviežia, skaisti šviesa. Dangus nuo horizonto iki horizonto plytėjo grynas, be debesėlio, o sodas po begaline žydra paklote žaižaravo šerkšnu. Galėjai pamanyti, kad per tas užsitęsusias ūkanotas dienas šviesa vis telkėsi už debesų, o dabar, kai debesys pagaliau išsisklaidė, ji, niekieno nebetrukdoma, srautu siūbtelėjo žemyn, vienu gaistu išliedama tiek švytėjimo, kad pakaktų ištisoms dviem savaitėms. Markstydamasi tame akinančiame žėrėjime pajutau, kad mano gyslomis, tegul lėtai ir vangiai, vėl ima tekėti kažkas panašaus į gyvybę.

Prieš pusryčius išėjau į lauką. Lėtai, atsargiai kėblinau veja, o Šešėlis neatsiliko nė per žingsnį. Po kojomis gurgždėjo, kur tik pažvelgsi, apledijusiose šakose blykčiojo saulė. Šerkšnotoje žolėje liko mano pėdsakas, bet Šešėlis tykino greta manęs lyg kokia elegantiška šmėkla, nepaliekanti pėdų. Iš pradžių sausas ir šaltas oras lyg durklais varstė plaučius, bet po truputį ėmiau jausti gaivinantį jo poveikį, apimta pakilios nuotaikos, jau kone džiūgavau. Vis dėlto kelių minučių pakako į valias; skruostai užsiliepsnojo, rankų pirštai įraudo, paskaudo sustingę kojų pirštai – su džiaugsmu nėriau atgal į šilumą, o Šešėlis taip pat džiaugsmingai nusekė iš paskos. Pirmiausia – pusryčiai, paskui – sofa bibliotekoje, ugnis židinyje ir knyga rankoje.

Apie ženkliai pagerėjusią savo būklę galėjau spręsti jau vien iš to, kad mintys nejučia krypo ne į panelės Vinter bibliotekos lobynus, o į jos istoriją. Užkopusi viršun pasiėmiau popierių šūsnį, prie kurios nė piršto nekišau nuo pat anos dienos, kai susmukau, atsinešiau į židinio liepsnos skleidžiamą šilumą, kur skaitydama ir prasėdėjau didžiąją dienos dalį su Šešėliu prie šalies. Skaičiau įnikusi, neatsitraukdama; panelės Vinter istorija vėrėsi man iš naujo, vėl prisiminiau likusius neaiškumus, mįsles, paslaptis. Tačiau – jokių atsakymų, jokių mįslių įminimų. Viską perskaičiusi likau tokia pat suglumusi, kaip ir prieš pradėdama skaityti. Kas nors juk tikrai turėjo prikišti nagus prie Džono Daigo kopėčių, ar ne? Tačiau kas? O ką galėjo pamatyti Hestera tuomet, kai pamanė išvydusi šmėklą? Vis dėlto užvis sunkiausia buvo paaiškinti, kaip Adelina, tasai nuožmus, smurtauti linkęs vaikas, toji maža valkatėlė, nesugebanti bendrauti su niekuo, išskyrus lėto mąstymo seserį, užtat sugebanti imtis tokių kitą gniuždančių veiksmų kaip sodo nuniokojimas, galiausiai išaugo į panelę Vinter – drausmingą, keliasdešimties bestselerių autorę, maža to, išskirtinio sodo puoselėtoją?

Pastūmiau popierių pluoštą į šalį, paglosčiau Šešėlį ir įsistebeilijau į ugnį, ilgėdamasi jaukios, netrikdančios istorijos, kurioje viskas būtų iš anksto numatyta ir išdėliota, painiava per vidurį įterpta tik tam, kad man būtų įdomiau skaityti, o nuotolį iki visų paslapčių atskleidimo galėčiau matuoti pirštais apčiuopdama likusių skaityti puslapių storumą. Štai kiek puslapių prireiks iškloti iki galo Adelinos ir Emelinos istorijai – šito net nenutuokiau, nenumaniau, ar išvis pakaks laiko jai užbaigti.

Nors ir sutelkusi visą dėmesį į užrašus, protarpiais nejučia nusistebėdavau, kodėl jau taip seniai nė akyse nemačiau panelės Vinter. Kaskart, kai pasiteiraudavau apie tai Džuditos, sulaukdavau to paties atsakymo: panelė Vinter esanti su panele Emelina. Galų gale, jau vakarop, ji atnešė žinią iš pačios panelės Vinter: galbūt aš jau tiek sustiprėjusi, kad pajėgčiau paskaityti jai prieš vakarienę?

Nuėjusi pas ją ant staliuko aptikau „Ledi Odli paslaptį“. Atsiverčiau skirtuku paženklintą puslapį. Tačiau perskaičiusi vos vieną skyrių lioviausi – juste pajutau, kad panelė Vinter nori pasikalbėti.

– Tai kas gi iš tikrųjų atsitiko aną vakarą? – paklausė. – Tada, kai susirgote?

Nors ir buvo neramu, iš tiesų tik apsidžiaugiau pasitaikiusia galimybe pasiaiškinti.

– Tuo metu aš jau žinojau, kad Emelina gyvena šiuose namuose. Naktimis girdėdavau jos balsą. Sode susidūriau su ja pačia. Aptikau ir jos kambarius. O aną vakarą atsivedžiau kai ką susitikti su ja. Emelina persigando. Bet aš užvis mažiausiai troškau ją išgąsdinti. Vis dėlto užklupome ją iš netyčių – pamatyti mus buvo toks netikėtumas, kad... – Mano balsas įstrigo gerklėje.

– Supraskite, kad dėl to jūs visai nekalta. Neverta nuogąstauti. Tasai raudojimas, toks nervinis priepuolis... ką gi, man, Džuditai ir daktarui tai teko matyti jau daugybę kartų. Jeigu ką nors ir reikėtų kaltinti, tai tik mane pačią, kam anksčiau nepasakiau jums, jog ji čia. Taip, aš linkusi į perdėtą globėjiškumą. Kvailai pasielgiau, slėpdama tai nuo jūsų. – Ji patylėjo. – Gal pasakysite, kas buvo tas žmogus, kurį atsivedėte?

– Kadaise Emelina pagimdė kūdikį, – tariau aš. – Tai jis, užaugęs, ir buvo atėjęs su manim. Tas pats vaikinas rudu kostiumu. – Vos išklojau jai, ką žinojau pati, man nuo lūpų skubomis pabiro tie klausimai, į kuriuos atsakymų nežinojau, – lyg mano nuoširdumas būtų ir jai įskėlęs norą kalbėti atvirai. – Ko Emelina ieškojo sode? Kai užklupau ją ten, ji tarytum stengėsi kažką išsikasti. Morisas vis skundžiasi, kad lysves išrausioja lapės, bet aš jau žinau, kad lapės niekuo dėtos.

Panelė Vinter netarė nė žodžio, sėdėjo nepaprastai tyki, nekrustelėdama.

– „Mirusieji ilsisi po žeme“ , – kalbėjau toliau. – Štai ką ji man pasakė. Kas, jos manymu, turėtų būti palaidotas? Jos kūdikis? Hestera? Ko ji ieško kasiodama žemę?

Panelė Vinter pusbalsiu kažką suniurnėjo; frazė, nors ir tyli, išsyk pažadino išgaravusį prisiminimą anos frazės, kurią sode kimiai sugargė Emelina. Tie patys žodžiai!

– Tai? – paklausė panelė Vinter. – Ji pasakė tai?

Linktelėjau.

– Dvynių kalba?

Dar kartą linktelėjau.

Panelė Vinter pažvelgė į mane susidomėjusi.

– Jums iš tiesų puikiai sekasi, Margareta. Netgi geriau, nei tikėjausi. Visa bėda, kad mūsų istorijos pasakojimo grafikas jau baigia išsprūsti iš rankų. Mes jau užbėgome pačios sau už akių. – Ji patylėjo, nudūrusi akis į savo delną, paskui pažvelgė tiesiai į mane. – Žadėjau, kad atskleisiu jums tiesą, Margareta. Vis dar ketinu taip ir padaryti. Tačiau tam, kad galėčiau papasakoti viską, pirmiau dar turi kai kas atsitikti. Tai būtinai įvyks. Bet dar neįvyko.

– Kas?..

Klausimo aš taip ir nespėjau pabaigti – ji papurtė galvą.

– Gal grįžkime pas ledi Odli su visa jos paslaptimi, gerai?

Skaičiau dar kokį pusvalandį, bet negalėjau sutelkti dėmesio į siužetą, man pasirodė, kad panelės Vinter mintys irgi klajoja visai kitur. Atėjus vakarienės metui, į duris pabeldė Džudita; aš padėjau knygą į šalį, o panelė Vinter, tarsi nė nebūtų buvę jokio pertrūkio, tarsi tai būtų nuoseklus mūsų pokalbio tęsinys, lyg niekur nieko pasiūlė: