Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Panelė Vinter juostele pasižymėjo skaitomą puslapį ir užvertė knygą.

– Savo istoriją turi kiekvienas. Tai – kaip šeima. Gali nepažinoti savo artimųjų, gali būti kažin kada juos praradusi, – bet tikrai negali tvirtinti, kad jie išvis neegzistuoja. Gali nuo jų atsiskirti, gali nusigręžti, tačiau negali sakyti, kad jų neturi ir niekad neturėjai. Lygiai tas pat ir su istorijomis. Taigi, – užbaigė ji, – nėra žmogaus be istorijos. Kada papasakosite man savąją?

– Turbūt niekada.

Ji pakreipė galvą į šoną laukdama, ką dar pasakysiu.

– Savo gyvenimo istorijos niekam nesu pasakojusi. Net jeigu turėčiau, ką papasakoti, štai kas. Nematau jokios priežasties, dėl kurios dabar tai turėtų pasikeisti.

– Suprantu, – tyliai ištarė ji ir linktelėjo, lyg iš tikrųjų būtų supratusi. – Ką gi, jūsų reikalas, žinoma. – Ji apvertė ant kelių gulinčią plaštaką, įsistebeilijo į sužalotą delną. – Turite teisę nieko nesakyti, jei tokia jūsų valia. Tačiau tyla – ne pati palankiausia terpė istorijoms. Joms reikia žodžių. Be žodžių jos ima blukti, ilgainiui nugeibsta ir miršta. Ir štai tada ima persekioti. – Jos žvilgsnis vėl įsmigo į mane. – Patikėkite, Margareta. Kas jau kas, o aš tai žinau.

Dažnai ilgam nugrimzdavau į miegą, o pabudusi prie lovos kaskart rasdavau kokio nors lengvo, dietinio Džuditos paruošto maisto. Tačiau sužlebendavau gal kąsnį ar du, ne daugiau. Atėjusi pasiimti padėklo Džudita vargiai slėpdavo nusivylimą išvydusi pernelyg gausius likučius, bet neprasitarė apie tai nė puse žodžio. Manęs nekamavo jokie skausmai – nei skėlė galvą, nei krėtė šaltis, nei pykino, – tačiau slėgė neaprėpiamas nuovargis, o sąžinės graužatis smelkėsi tiek į galvą, tiek į širdį. Ką aš padariau Emelinai? Ką padariau Aurelijui? Kol būdraudavau, mane kankino anos nakties prisiminimai, kaltės jausmas nulydėdavo ir į miegą.

– Kaip laikosi Emelina? – kamantinėdavau Džuditą. – Ar viskas gerai?

Džudita atsakinėjo man labai jau aptakiai. Kodėl aš kvaršinanti galvą dėl panelės Emelinos, kai pati esu dar visai silpna? Panelė Emelina ne visai sveika jau nuo neatmenamų laikų. Panelė Emelina neišvengiamai senstanti.

Jos akivaizdus nenoras iškloti atsakymą tiesiai pasakė man viską, ką norėjau sužinoti. Emelinos sveikata pašlijo. Ir dėl to kalta aš.

Ką nors sužinoti apie Aurelijų neturėjau kaip, galėjau nebent jam parašyti. Kai tik pajutau, kad jau įstengsiu, paprašiau Džuditos atnešti man plunksną bei popieriaus ir, atsirėmusi į pagalvę, ėmiausi kurpti laišką. Nepatenkinta rezultatu, pabandžiau iš naujo. Paskui – dar ir dar kartą. Dar niekada gyvenime man nebuvo šitaip sunku galynėtis su žodžiais. Galiausiai susizgribau sėdinti lovoje, visa apsiskleidusi nevykusiais juodraščiais, ir kone puoliau į neviltį. Pagriebiau pirmą pasitaikiusį lapą ir švariai perrašiau.

Mielas Aurelijau,

kaip tu jautiesi? Ar viskas gerai?

Nuoširdžiai apgailestauju dėl to, kas atsitiko. Jokiu būdu nenorėjau nieko įskaudinti. Buvau visai kuoktelėjusi, ar ne?

Kada galėsiu vėl tave pamatyti?

Ar mes – vis dar draugai?

Margareta

Ką gi, bus gerai ir toks.

Mane aplankė daktaras Kliftonas. Pasiklausė širdies, užvertė galybe klausimų.

– Kamuoja nemiga? Miegate neramiai? Sapnuojate koš­marus?

Aš triskart linktelėjau.

– Taip ir maniau.

Jis padavė man termometrą, paliepė pasikišti po liežuviu, paskui pakilo ir nusieksniavo prie lango. Neatsigręždamas paklausė:

– O ką skaitote?

Su burnoje stirksančiu termometru atsakyti negalėjau.

– „Vėtrų kalnas“. Šitą skaitėte?

– Mhmm.

– Ir „Džeinę Eir“?

– Mmm.

– „Protą ir jausmus“?

– Mhm.

Jis atsisuko ir rūsčiai nužvelgė mane.

– Spėju, kad šias knygas esate skaičiusi ne po vieną kartą?

Linktelėjau, ir jis susiraukė.

– Skaitėte ir skaitėte vis iš naujo, tiesa? Daugybę kartų?

Aš ir vėl sulinksėjau. Jo kaktoje susimetė dar gilesnė raukšlė.

– Nuo pat vaikystės?

Jo klausimai išmušė mane iš vėžių, bet rimtas žvilgsnis privertė dar kartą linktelėti.

Jo akys po apniukusia kakta prisimerkė, virto siaurais plyšeliais. Man dingtelėjo, kad šitaip jis be vargo gali prigąsdinti savo pacientus, kad greičiau sveiktų, – vien tam, kad nebereikėtų su juo susidurti.

Jis pasilenkė prie pat manęs pasižiūrėti, ką rodo termo­metras.

Iš visai arti žmonės atrodo kitaip nei iš tolėliau. Apniukusi kakta ir lieka apniukusi kakta, bet dabar galėjau įžiūrėti kiek­vieną plaukelį, kaip arti vienas kito jie želia iš pašaknų. Keletas paskutiniųjų rusvų plaukelių, visai plonyčių, beveik nė nematomų, lyg pasiklydę driekėsi arčiau smilkinio, tarytum rodyklėlė, nukreipta ausies kaušelio linkui. Grūdėtoje odoje ryškėjo tankūs dygstančios barzdos taškeliai. Na štai, ir vėl: tasai bemaž nepastebimas šnervių virptelėjimas, vos vos sutrūkčioja lūpų kamputis. Man visuomet atrodė, kad šie visiškai smulkūs raumenų krustelėjimai išreiškia rūstumą, kad tai užuomina, kaip menkai mane tevertina gydytojas, bet dabar, kai mačiau tai per vos kelių colių nuotolį, dingtelėjo, kad galėjau ir klysti, kad tai nėra nepalankios nuomonės apie mane išraiška. Ar gali būti, pagalvojau, kad daktaras Kliftonas paslapčia juokiasi iš manęs?

Jis išėmė termometrą man iš burnos, susinėrė rankas ant krūtinės ir paskelbė diagnozę.

– Jus užklupo negalia, dažnai varginanti romantiškas, lakios vaizduotės damas. Ligos simptomai, be kitų, būna šie: alpulys, nuovargis, menkas apetitas, prasta nuotaika. Viena vertus, jus ištikusios krizės priežastimi galima įvardyti pasivaikštinėjimą lediniame lietuje, nepasirūpinus tinkamais neperšlampamais drabužiais. Tačiau beveik neabejoju, kad esama ir kitos, kur kas gilesnės priežasties, ir jos šaknų reikėtų ieškoti kokioje nors emocinėje traumoje. Vis dėlto jūs – ne kurios nors iš jūsų pamėgtųjų knygų pagrindinė veikėja, jūsų organizmo nenualino gyvenimo nepritekliai, neišvengiami anais ankstesniais ir rūstesniais amžiais. Jūsų nepakirto džiova, vaikystėje nepersirgote poliomielitu, jums netenka kęsti antisanitarinių sąlygų. Išgyvensite.

Jis žvilgsniu įsisiurbė man į akis, ir aš nepajėgiau nukreipti žvilgsnio į šalį, kai tarė:

– Per mažai valgote.

– Neturiu apetito.

– L’ appétit vient en mangeant.

– Apetitas ateina bevalgant, – išverčiau aš.

– Būtent. Apetitas sugrįš. Bet privalote jam šiek tiek padėti. Turite norėti, kad jis sugrįžtų.

Dabar jau man atėjo eilė susiraukti.

– Gydymas nesudėtingas: valgyti, ilsėtis ir vartoti štai šitą... – Jis skubomis kažką paskrebeno užrašų knygutėje, išplėšė lapą ir padėjo ant staliuko prie mano lovos. – Silpnumas ir nuovargis turi praeiti per kelias dienas. – Jis pasisiekė lagaminėlį, įsidėjo rašiklį ir popierių. Bet, jau pakilęs eiti, sudvejojo. – Norėčiau paklausti apie tuos jūsų sapnus, bet įtariu, kad nenorėsite pasakoti...

Šaltai dėbtelėjau į jį.

– Tikrai kad nenorėsiu.

Jo veidas ištįso.

– To ir reikėjo tikėtis.

Tarpdury jis dar atsigręžė, pamojo man ir pradingo.

Aš sugraibiau receptą. Energinga rašysena jis buvo išraitęs štai ką: Seras Artūras Konan Doilis, „Užrašai apie Šerloką Holmsą“. Vartoti po dešimt puslapių du kartus per dieną. Suvartoti visą kursą.

GRUODŽIO DIENOS

Klausydama daktaro Kliftono nurodymų, ištisas dvi dienas voliojausi lovoje: valgiau, miegojau ir skaičiau Šerloką Holmsą. Prisipažįstu: perdozavau, vaistų suvartojau kur kas daugiau, nei prirašė gydytojas. Tiesą sakant, rijau vieną apsakymą po kito, kol pritrūkau. Baigiantis antrajai dienai, Džuditai teko kulniuoti į biblioteką atnešti man kito Konan Doilio tomo. Nuo to laiko, kai susirgau, ji netikėtai tapo man daug geresnė. Jos požiūrį pakeitė ne tai, kad būtų gailėjusi ligonės, – nors iš tikrųjų gailėjo, – o tai, kad šiuose namuose gyvenanti Emelina jau nebebuvo paslaptis, tad kalbėdamasi su manim, Džudita jau nebeturėjo slėpti natūralios užuojautos, jai nebereikėjo sergėtis, kad pro ramų fasadą neprasimuštų jokie jausmai.