Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

LIETUS IR PYRAGAS

Rytą pabudau su dūzgiančia galvoje mintimi: šiandien, šiandien, šiandien. Varpo gausmas, kurį tik aš viena ir tegalėjau girdėti. Prietema tarytum prasismelkė į pačią sielą, sukaustė nežemiškas nuovargis. Mano gimimo diena. Mano mirties diena.

Drauge su pusryčiais Džudita ant padėklo atnešė sveikinimo atviruką, kurį atsiuntė tėtis. Atvirukas, kaip visuomet, – su gėlėmis, aptakiai suregztas sveikinimas ir laiškelis. Jis viliąsis, kad aš laikausi gerai. Pačiam klojąsi visai neblogai. Turįs man keletą knygų. Gal aš norėčiau, kad man jas atsiųstų? Mama sveikinimo nepasirašė – tėtis padarė tai už abu. Su meile, tėtis ir mama. O tai jau visiška neteisybė. Tėtis tai žinojo, žinojau ir aš, tačiau ką galėjome padaryti?

Atėjo Džudita.

– Panelė Vinter klausia, galbūt galėtumėte dabar pat...

Pakišau atviruką po pagalve, kol ji nespėjo pamatyti.

– Gerai, galime dabar pat, – patikinau ir pasiėmiau pieštuką bei užrašinę.

– Gerai išsimiegojote? – susyk pasiteiravo panelė Vinter ir tuojau pridūrė: – Atrodote kiek pabalusi. Mažai valgote.

– Jaučiuosi puikiai, – užtikrinau, nors tai anaiptol nebuvo tiesa.

Visą rytą grūmiausi su apnikusiu jausmu, kad palaidos vieno pasaulio sruogos įkyriai smelkiasi pro kito plyšius. Galbūt jums pažįstamas toks pojūtis: pradedi skaityti naują knygą, nors ankstesnioji, ką tik perskaityta, nespėjo užsitraukti apsaugine užmaršties plėvele. Ankstesniosios knygos mintys ir siužeto vingiai, kitąsyk – netgi personažai, lieka įsipynę į jūsų drabužio audinį, niekur nepasitraukia ir tada, kai atsiverčiate kitą knygą. Tad štai ir jaučiausi kažkaip panašiai. Ištisą dieną neįstengiau susitelkti, bet kas galėjo išblaškyti dėmesį: mintys, prisiminimai, jausmai, visiškai pašalinės mano pačios gyvenimo atplaišos.

Panelė Vinter kažką pasakojo, bet staiga pertraukė pati save:

– Panele Lea, ar jūs klausotės?

Net krūptelėjau, šitaip išpurtyta iš susimąstymo, bandžiau skubomis suregzti kokį padoresnį atsakymą. Ar aš klausiausi, kas man kalbama? Nė pati nenutuokiau. Tą pat akimirką tikrai nebūčiau pakartojusi, ką ji man ką tik sakė, bet neabejojau: kažkur sąmonės užkaboryje užfiksuota viskas aliai žodelį. Tačiau tuo metu, kai ji trūktelėjo mane iš mano pačios gelmių, aš buvau atsidūrusi kažkokioje niekieno žemėje, kažkokiame tarpuerdvyje tarp čia ir ten. Protas krečia pokštus, žaidžia visokiausius žaidimus, narsto įvairius dalykus, kai mes patys knapsime nosimi sąmoningumo paribyje, ką bet kas, pažvelgęs iš šalies, palaikytų dėmesio stoka. Pristigusi žodžių, kokią minutę stebeilijau į panelę Vinter, o ši irzo tiesiog man bežiūrint. Galiausiai leptelėjau pirmą sakinį, pasipynusį ant liežuvio galo:

– Ar jūs kada nors turėjote vaiką, panele Vinter?

– Viešpatie Dieve, tai bent klausimas. Aišku, kad ne. Gal jums, mergužėle, galvoje pasimaišė?

– Tuomet Emelina?

– Juk mudvi susitarėme, ar ne? Jokių klausimų. – Staiga jos veido išraiška pasikeitė, ji palinko arčiau ir įdėmiai mane nužiūrėjo. – Bene susirgote?

– Ne, nemanau.

– Ką gi, jūsų galva vis tiek veikia ne taip, kaip reikėtų darbui.

Tai buvo tas pat, kas paliepimas eiti sau.

Grįžusi į savo kambarį kiaurą valandą nuobodžiavau, nerasdama sau vietos, nesutardama pati su savimi. Sėdėjau prie stalo su pieštuku rankoje, bet nieko nerašiau; stingdama nuo šalčio stipriau atsukau radiatoriaus šildymą, bet neilgai trukus sukaitau ir nusivilkau megztinį. Mielai būčiau pasimėgavusi vonia, bet nebuvo karšto vandens. Pasidariau kakavos, nepagailėjau cukraus, bet tuojau apsalo širdis, ėmė pykinti. Pasiieškoti knygos? Gal tai išeitis? Bibliotekos lentynos buvo prigrūstos negyvų žodžių. Niekas ten negalėjo man padėti.

Į langą šiūstelėjo lietaus šuoras, po stiklą pasklido lašai. Mano širdis šoktelėjo. Laukan. Taigi štai ko man reikia. Ir ne šiaip ištrūkti į sodą. Privalau nešdintis iš čia, tučtuojau. Tiesiog į pelkynus.

Pagrindiniai vartai būdavo užrakinti – žinojau tai, o prašyti Moriso, kad mane išleistų, neturėjau ūpo. Tad patraukiau per sodą iki tolimiausio nuo gyvenamojo namo taško – ten tvoroje buvo varteliai. Varteliai, aklinai užžėlę gebenėmis, – jų jau labai seniai niekas nevarstė. Teko rankomis prasibrauti pro augmeniją, kol pasiekiau skląstį. Kai varčia galiausiai atsilapojo mano pusėn, vėl turėjau skverbtis per gebenių šabakštyną, kol šiaip ne taip, kiek susitaršiusi, išsikapsčiau kitapus tvoros.

Anksčiau visuomet maniau, kad man patinka lietus, bet įsitikinau, jog iš tikrųjų jo dorai nė nepažinojau. Tasai, kuris man taip patikdavo, buvo elegantiškas miesto lietus, sušvelnintas kliūčių, kurių jo kelyje buvo prismaigstytas horizontas, sušildytas įkaitusio, nuo paties miesto kylančio oro. Tačiau viržiais užžėlusiose dykynėse, vėjo įaudrintas, išaštrintas žvarbos, lietus plakėsi lyg įnirtęs. Ledinės adatėlės smaigstė veidą, smelkė nugarą, ledinio vandens kaušai dužo atsitrenkę į pečius.

Daug laimės gimtadienio proga.

Jeigu šiuo metu būčiau knygyne, tėtis, sulaukęs, kol nulipsiu laiptais žemyn, iš po stalo ištrauktų man dovaną. Pakuotėje rasčiau knygą, gal net ne vieną, tėčio nupirktą kuriame nors praėjusių metų aukcione ir paslėptą mano gimtadienio dovanai. Prie knygos būtų pridėjęs plokštelę arba kvepalų, arba paveikslėlį. Visa tai jis būtų dailiai supakavęs ten pat, knygyne, prie darbo stalo, nutaikęs kokią ramesnę popietę, kai aš išėjusi į paštą ar biblioteką. Per kurią nors pietų pertrauką būtų išrinkęs ir atviruką, o paskui, vienui vienas įsitaisęs prie rašomojo stalo, užrašytų man: su meile – tėtis ir mama. Visa tai jis darytų vienas, visada – vienas pats. Paskui jis dar subėgiotų į kepyklą parsinešti torto ir galiausiai iš kažkokios čia pat, knygyne, įrengtos slėptuvės – jos man taip niekad ir nepavyko surasti, tai buvo viena iš labai nedaugelio paslapčių, kurių nesugebėjau sužinoti, – ištrauktų žvakę, kaip ir kasmet tą pačią dieną, ta pačia proga. Aš visuomet ją užpūsdavau su tokia džiaugsminga išraiška veide, kokią tik sugebėdavau nutaisyti. Tada mudu dviese valgydavome tortą, užsigerdami arbata, o paskui sėsdavome tyliai virškinti ir tvarkyti katalogų.

Puikiai supratau, ką visa tai reiškia jam. Kai aš užaugau, tapo kiek lengviau, nei anuomet, kol dar buvau vaikas. Anais laikais mano gimimo diena būdavo tikras siaubas namuose. Dovanos, per naktį slapstytos garaže – ne, ne nuo manęs, o nuo motinos, kuri negalėjo pakelti net jų reginio. Neišvengiamas galvos skausmas buvo ta atminimo ritualo dalis, kurios ji itin uoliai laikėsi – dėl to aš niekad negalėdavau pasikviesti į svečius kitų vaikų, negalėdavome ir jos palikti bei pasidžiaugti iškyla į zoologijos sodą ar į parką. Mano gimimo dienos žaislai visuomet buvo skirti tykiam žaidimui. Gimtadienio tortas niekad nebūdavo naminis, o nuo likučių reikėdavo nurinkti glajaus trupinius bei žvakutes, tik tada sudėti torto gabalėlius į dėžutę kitai dienai.

Daug laimės gimtadienio proga? Tėtis linksmai sukuždėdavo: „Su gimimo diena!“ tiesiai man į ausį. Mudu tylutėliai lošdavome kortomis: laimėtojas džiaugsmingai nusimaivydavo, pralaimėjusysis sielvartingai susiraukdavo ir bejėgiškai sudribdavo kėdėje, o iš kambario virš mūsų galvų neatsklisdavo anei garselio, nei balso, nei menkiausio šnaresio. Tarp dviejų lošimo partijų jis užlipdavo aukštyn ir vėl nulipdavo apačion – mano vargšas tėtis, trasuojantis tarp begarsio skausmo pritvinkusio miegamojo ir slapto gimtadienio apačioje, ant laiptų vis pasikeičiantis veido išraišką: iš džiaugsmingos į kupiną užuojautos, iš kupinos užuojautos – vėl į džiaugsmingą.