Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Išnirau įkvėpti ir vėl murktelėjau į dugną. Vėl gurkšnis oro. Ir vėl vanduo.

Mintys galvoje ėmė sroventi nekliuvinėdamos, lyg pačios plūduriuodamos vandenyje. Informacijos apie dvynių kalbą buvau prisirankiojusi pakankamai, tad žinojau, kad ji niekad nebūna visiškai laužta iš piršto. Emelinos ir Adelinos atveju jos pagrindas turėjo būti anglų arba prancūzų kalba, o gal suplakti jų abiejų elementai.

Ir vėl oras. Vėl vanduo.

Dvynių kalbai būdingi tam tikri iškraipymai. Sietini galbūt su intonacija. Arba ištęsiami balsiai. Kartais įmaišoma papildomų, nereikalingų sąskambių, kurie patys savaime nieko nereiškia, tik užmaskuoja prasmę.

Vėl oras. Ir vėl vanduo.

Mįslė. Slaptas kodas. Slaptraštis. Bet šis tikrai neturėtų būti taip sunkiai įveikiamas, kaip, tarkime, egiptiečių hieroglifai ar Mikėnų linijinis B raštas. Nuo ko reikėtų pradėti jį šifruoti? Imkime kiekvieną skiemenį atskirai. Tai gali būti visas žodis arba žodžio dalis. Pirmiausia atmeskime intonaciją. Mėginkime pažaisti su kirčiu. Paeksperimentuokime ilgindami, trumpindami balsius, lygindami jų trukmę. Nagi, pasvarstykime, su kokiais anglų kalbos žodžiais asocijuojasi šis skiemuo? Ką jis galėtų reikšti prancūziškai? O kas būtų, jei šį skiemenį praleistume ir mėgintume modeliuoti skiemenis, esančius abipus jo? Galimų kombinacijų – devynios galybės. Tūkstančiai. Ir vis dėlto – ne begalinis skaičius. Kompiuteris surankiotų jas visas. Tokią užduotį tikriausiai įveiktų ir žmogaus smegenys, gavusios metus ar dvejus laiko.

Mirusieji ilsisi po žeme.

Ką? Pašokau, lyg gavusi kuolu per galvą, atsisėdau vandenyje. Frazė, tiesiog dribtelėjusi man į smegenis nežinia iš kur. Skausmingai suspurdėjusi krūtinėje. Kažkoks absurdas. Šitaip negali būti!

Visa drebėdama apgraibiau vonios kraštą, kur buvau palikusi popiergalį su užrašais. Prisitraukiau jį artyn, kibau skvarbyti žvilgsniu. Tačiau iš mano keverzonės, visų ženkliukų ir simbolių, visų taškų ir užraitų nieko neliko. Popieriaus skiautė gulėjo klanelyje, ir vanduo nuskalavo įrašus.

Dar sykį pabandžiau tiksliai prisiminti garsus, pasiekusius mane po vandeniu. Bet šie beviltiškai išsitrynė iš atminties. Visa, ką dar prisiminiau, buvo įtemptas, įdėmus Emelinos veidas ir penkių natų virtinė, kurią ji traukė nueidama.

Mirusieji ilsisi po žeme. Žodžiai sakytum įkrito man į smegenis visiškai susiformavę, nepalikdami jokio pėdsako atsekti, iš kur jie. Kokius pokštus man krečia vaizduotė, nei iš šio, nei iš to pakišdama šitokią galaižin kieno frazę?

Juk iš tikrųjų aš nė netikiu, kad ji man tai pasakė, ar ne?

Nagi, tik neprarask blaivaus proto, sudraudžiau save.

Siektelėjau muilo, tvirtai nutarusi išskalauti iš galvos visas povandenines fantazijas.

PLAUKAI

Panelės Vinter namuose aš niekada nežvilgčioju į laikrodį. Sekundes matuoju žodžiais, minutes – pieštuku rašyto teksto eilutėmis. Vienuolika žodžių vienoje eilutėje, dvidešimt trys eilutės viename puslapyje – štai kokia mano naujoji laiko skaičiavimo sistema. Vienodais laiko tarpais pertraukdavau darbą ir imdavausi sukti drožtuko rankenėlę stebėdama, kaip garbiniuotos medienos skiedros pajuodusiu nuo grafito krašteliu ringuoja žemyn iki pat šiukšlių dėžės; šios pertraukos ženklino mano „valandas“.

Taip įsigilinau į pasakojimą, kurio klausiausi, į pieštuku audžiamą istoriją, kad man neberūpėjo niekas kita. Mano pačios gyvenimas – kad ir koks būtų – sumenko, nunyko, suvis į nieką pavirto. Dienos mintis ir nakties sapnus užtvindė ne mano pačios, o panelės Vinter pasaulio žmonės. Mano vaizduotės takais takeliais vaikščiojo Hestera ir Emelina, Izabelė ir Čarlis, mano mintys be paliovos krypo į Angelfildą.

Iš tiesų aš netgi beveik noriai atsižadėjau savojo gyvenimo. Stačia galva nerdama į panelės Vinter istoriją galėjau nesunkiai nusigręžti nuo savosios. Deja, šitaip užgniaužti save anaiptol nėra paprasta. Tokia savanoriška neregystė nepadėjo visiškai išpūkštyti iš galvos suvokimo, kad dabar – gruodis. Kažkur sąmonės užkaboriuose, nakties miego paribiuose, puslapių, kuriuos taip karštligiškai marginau užrašais, paraštėse glūdėjo žinojimas, kad gruodžio dienos nesulaikomai byra viena paskui kitą, niekada neužmiršdavau neišvengiamai vis arčiau slenkančio gimtadienio.

Kitą dieną po anos ašaromis aplaistytos nakties panelės Vinter išvis nemačiau. Ji nesikėlė iš lovos, jos kambaryje lankėsi tiktai Džudita ir daktaras Kliftonas. Mane tai visiškai tenkino. Pati miegojau nekaip. Tačiau dar kitą dieną panelė Vinter mane išsikvietė. Nuėjau į jos kuklų mažytį kambarėlį, aptikau ją gulinčią lovoje.

Man pasirodė, kad jos akys padidėjusios. Nė ženklo makiažo. Galbūt tuo metu užvis stipriausiai veikė vaistai, bet atrodė, kad visą ją gaubia ramybė, kokios iki šiol nebuvau pajutusi. Ji nenusišypsojo man, kai įėjau, tik pakėlė galvą, bet jos akys buvo kupinos gerumo.

– Užrašų knygutės ir pieštuko šiandien neprireiks, – tarė ji. – Norėčiau, kad padarytumėte kai ką kita.

– O ką?

Įėjo Džudita. Paklojo ant grindų užtiesalą, iš gretimo kambario atitempė panelės Vinter krėslą, pasodino ją į jį. Nustūmė krėslą į užtiesalo vidurį, pasuko taip, kad panelė Vinter galėtų žiūrėti pro langą. Paskui apgaubė jos pečius rankšluosčiu, apkamšė ties kaklu ir paleido vešlius oranžinius jos plaukus laisvai kristi ant jo.

Išeidama dar padavė man žirkles.

– Sėkmės, – tarstelėjo šypsodamasi.

– Ką gi man daryti? – nesusigaudydama paklausiau panelės Vinter.

– Nukirpkite man plaukus, ką gi daugiau.

– Nukirpti plaukus?

– Na taip. Kodėl šitaip žiūrite? Nieko baisaus.

– Bet aš nemoku kirpti!

– Tiesiog imkite žirkles ir kirpkite. – Ji atsiduso. – Man nerūpi kaip. Visai nesvarbu, kaip atrodys. Noriu jų atsikratyti, ir tiek.

– Bet aš...

– Prašau.

Nenoromis atsistojau jai už nugaros. Po to, kai dvi dienas nesikėlė iš lovos, jos plaukai virto susimazgiusiu oranžiniu kaltūnu. Paliesti atrodė neįtikėtinai sausi, regėjos, tuojau sutreškės tarp pirštų, ir dar buvo susimetę sulipusiais kuokštais, prisivėlę mažyčių rupių mazgelių.

– Pirmiausia verčiau iššukuosiu.

Sulipusių kuokštų buvo pernelyg daug. Panelė Vinter neištarė nė vieno priekaištingo žodžio, bet jutau, kaip krūpčioja kaskart, kai perbraukiu šepečiu. Neilgai trukus padėjau jį į šalį: kur kas mažesnė kankynė bus paprasčiausiai iškarpyti tuos kaltūnus.

Atsargiai pamėginau čekštelėti žirklėmis. Nukirpau gal kelių colių ilgio galus, daugmaž ties nugaros viduriu. Žirklės lengvai rėžė plaukus, atitrūkusios sruogos krito ant patiesalo.

– Nukirpkite trumpiau, – maloniai ištarė panelė Vinter.

– Iki čia? – paliečiau jos pečius.

– Dar trumpiau.

Suėmiau plaukų kuokštą, nervingai šmirkštelėjau žirklėmis. Prie mano kojų nusirangė oranžinė gyvačiukė, o panelė Vinter prašneko.

* * *

Menu, kaip kelios dienos po laidotuvių nuėjau į senąjį Hesteros kambarį. Be jokios konkrečios priežasties. Tiesiog stovėjau ten prie lango, žvelgdama į tuštumą. Pirštai netikėtai užčiuopė raukšlę užuolaidoje. Ten būta įtrūkio, kurį Hestera kruopščiai užadė. Ji viską užsiūdavo nepaprastai kruopščiai. Tačiau šičia kyšojo palaidas siūlo galelis. Kažko jis man parūpo, tarytum visai nejučia, aš net negalvojau apie jį. Ir jau tikrai neketinau jo timpčioti, tiesą sakant, neturėjau ir suvis jokių kėslų... Ir še tau – nė mirktelėti nespėjau, o siūlgalis jau kadaravo mano rankoje. Visas, kiek tik jo buvo, vis dar susirangęs, atkartodamas adatos dygsnius. O užuolaidoje vėl žiojėjo skylė. Ir jau dabar jos kraštai neišvengiamai pradės brigzti.