Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Galiausiai diena ėmė krypti vakarop, o rytoj – jau Kūčios, ir man reikės išvykti. Tiesą sakant, manęs per daug netraukė iš čia išvažiuoti. Slopi šių namų tyla, vienatvės prabanga, kurios iki valiai galėjau turėti išpuoselėtame sode – nieko kita pasaulyje šiuo metu ir netroškau. Knygynas ir tėtis atrodė tokie mažyčiai ir taip toli, mama – kaip visuomet – netgi dar labiau nutolusi. Ir dar Kalėdos... Mūsų namuose šventės ateidavo pernelyg greitai po mano gimtadienio, kad mama spėtų atitokti ir ištverti kitos moters kūdikio gimimo minėjimą, nesvarbu, kaip seniai jis būtų gimęs. Pagalvojau apie tėtį, atplėšinėjantį vokus, skaitantį negausių šeimos draugų sveikinimo atvirukus, ant lentynėlės virš židinio rikiuojantį tuos, kuriuose pavaizduoti nepavojingi Kalėdų Seneliai, snieguoti vaizdai ar liepsnelės, ir kruopščiai slepiantį kitus, su Madona ir kūdikiu. Kiekvienais metais jis susirinkdavo visą slaptą pluoštelį tokių, blizgučiais nužertų atvaizdų: džiugesio kupina motina, meiliai žvelgianti į savo vienintelį, nuostabų, tobulą sūnų, kuris savo ruožtu žvelgia į ją, ir juos abu supa palaimingas meilės ir pilnatvės ratas. Kiekvienais metais visas pluoštas tokių atvirukų keliaudavo tiesiai į šiukšlių dėžę.

Žinojau: panelė Vinter tikrai neprieštarautų, jei paprašyčiau leidimo pasilikti. Galbūt net apsidžiaugtų, kad artimiausiomis dienomis kas nors bus šalia. Bet aš nepaprašiau. Negalėjau. Mačiau, kaip tiesiog akyse gęsta Emelina. Ji vis labiau silpo, o ranka, sugriebusi mano širdį, vis tvirčiau gniaužėsi į kumštį, vis labiau auganti mano baimė bylojo, kad galas išties nebetoli. Sutinku, pasielgiau kaip apgailėtina bailė, bet artėjančios Kalėdos buvo puiki proga iš čia ištrūkti, ir aš ja pasinaudojau.

Vakarop nulindau į savo kambarį, susidėjau daiktus, o paskui grįžau į Emelinos būstą atsisveikinti su panele Vinter. Seserų kuždesio ir aidas buvo jau išvėsęs, prietema kybojo dar sunkesnė nei anksčiau, dar labiau pritvinkusi tylos. Panelė Vinter ant kelių laikė knygą, bet, jei anksčiau ir skaitė, dabar skaityti buvo jau per tamsu; ji tiesiog sėdėjo, įsmeigusi liūdną žvilgsnį į sesers veidą. Emelina gulėjo lovoje nekrustelėdama, tik antklodė vos vos kilnojosi jai alsuojant. Akys buvo užmerktos, atrodė, kad ji giliai miega.

– Margareta, – pakuždomis ištarė panelė Vinter, rodydama kėdę. Regis, apsidžiaugė, mane išvydusi. Mudvi abi drauge laukėme, kol užges paskutinieji dienos šviesos atšvaitai, klausydamos Emelinos alsavimo antplūdžių ir atoslūgių.

Ligonio lovoje tarp mūsų abiejų siūbavo Emelinos kvėpavimas: įkvėpimai ir iškvėpimai, ritmingi, nenutrūkstami, ramino ir guodė tarsi į jūros krantą dūžtančių bangų mūša.

Panelė Vinter nieko nesakė, aš irgi tylėjau, mintyse dėliodama neįmanomus žodinius laiškelius, kuriuos galėčiau perduoti seseriai per šią, jau labai greitai į tą kitą pasaulį iškeliausiančią pasiuntinę. Su kiekvienu jos iškvėpimu kambarį, regis, užtvindydavo dar gilesnė, dar tirštesnė gėla.

Panelė Vinter – tik tamsus siluetas lango fone – ūmai krustelėjo.

– Šitą reikėtų pasiimti jums, – ištarė; įžiūrėjau judesį tamsoje – ji tiesė man kažką skersai lovą.

Mano pirštai apgniaužė kažkokį keturkampį odinį daiktą su metaliniu užraktu. Lyg ir kažkokia knyga.

– Iš Emelinos lobių skrynelės. Jai vis tiek nebeprireiks. Keliaukite. Ir perskaitykite. Kai grįšite, pasikalbėsime.

Su knyga rankoje apčiuopomis nusikapsčiau per kambarį iki durų, sergėdamasi, kad neužkliūčiau už kokio baldo. Man už nugaros vis dar šniokštė Emelinos alsavimo potvyniai ir atoslūgiai.

DIENORAŠTIS IR TRAUKINYS

Hesteros dienoraštis buvo gerokai nukentėjęs. Raktelis kažin kur pražuvęs, sąsaga – tokia surūdijusi, kad ant pirštų liko oranžinės dėmės. Pirmieji trys lapai – sulipę, juos tvirtai sukibdė ištežę ir prasismelkę viršelio klijai. Kiekvieno puslapio paskutinis žodis išskydęs į ruzganą dėmę – regis, dienoraščiui teko paragauti ir purvo, ir drėgmės. Keletas puslapių – suvis išplėšta, šerpetotuose pakraščiuose liko širdį gildančių nuotrupų stulpeliai: nen... kr... ta... ias. O kas užvis graudžiausia, dienoraštis, panašu, kažkada buvo įkritęs į vandenį. Lapai susigarankščiavo, išsipūtusi knyga tapo gerokai storesnė, nei turė- tų būti.

Kaip tik ta aplinkybė, kad dienoraštis sušlapo, ir pridarė man daugiausia keblumų. Vos dirstelėjus į puslapį, iš pirmo žvilgsnio buvo matyti, kad tai rankraštis. Ir ne koks nors senovinis, o rašytas Hesteros ranka. Jos ryžtingas braižas, tvirtos aukštyn kylančios linijos, vienodos, be jokio pertrūkio kilpos; jai būdingas ir rašysenos pasvirimas, kaip tik toks, kad skaityti būtų patogu, žodžiai nesugrūsti, bet tarpai tarp jų – ir ne per dideli. Vis dėlto pažiūrėjus įdėmiau buvo iškart matyti, kad užrašyti žodžiai nublukę, išsilieję. Kokia raidė galėtų būti tas pasviras brūkšnys – l ar t ? O tasai lenktas kabliukas – a ar e ? Galbūt netgi s ? Kaip iššifruoti šitą raidžių junginį? Ar tai žodis leisti , o gal – baslį ?

Iškart buvo aišku: spėliojimo ir narstymo pakaks į valias. Tiesa, vėliau pasidariau iššifruotą dienoraščio nuorašą, bet tą prieššventinę dieną traukinys buvo pernelyg prisigrūdęs, kad dar galėčiau jame darbuotis su popieriumi ir pieštuku. Tad susigūžiau savo sėdynėje prie lango, nosį kone įbedžiau į dienoraščio puslapį ir įnikau versti lapą po lapo, mėgindama įgusti šifruoti sulietą tekstą. Iš pradžių perprasdavau vos vieną žodį iš trijų, bet paskui mane įtraukė Hesteros formuluojamos prasmės tėkmė, žodžių reikšmės ėmė tarytum siūlytis pačios, lyg šitaip atsiskleisdamos norėtų atlyginti man už pastangas. Galiausiai jau verčiau puslapius beveik tokiu greičiu, lyg įprastai skaitydama. Tame traukinyje Kūčių dieną vėl atgijo Hestera.

Neketinu mėginti jūsų kantrybės ir pateikti Hesteros dienoraščio tokio, kokį gavau: sudarkyto, vietomis beveik visai neįskaitomo. Lyg persiėmusi pačios Hesteros dvasia, aš jį sutaisiau, išvaliau, tvarkingai sudėsčiau. Iškuopiau kiuženas ir griozdus, sutvarkiau chaosą. Abejones pakeičiau tvirtu įsitikinimu, atvėriau šviesai šešėliuotas pakampes, spragas užpildžiau turiniu. Žinoma, galėjo atsitikti taip, kad tai darydama šen ten įdėjau vieną kitą žodį, kokio Hestera niekada neužrašė, bet galiu drąsiai tvirtinti: net jeigu ir privėliau klaidų, tai tik smulkių; ten, kur iš tikrųjų būdavo svarbu, aš prisimerkusi žiūrinėdavau ir tyrinėdavau tol, kol įsitikindavau tiek, kiek išvis būdavo įmanoma, kad pavyko atkurti originalo prasmę.

Viso dienoraščio čia nepateiksiu, tik kai kuriuos atrinktus skirsnius. Juos rinkau remdamasi dviem kriterijais: pirmiausia – kiek jie siejasi su svarbiausiu mano tikslu, tai yra papasakoti panelės Vinter istoriją, o antra – kiek jie gali padėti kuo tiksliau atskleisti Hesteros gyvenimą Angelfilde.

* * *

Angelfildų dvaras iš tolo atrodo dar visai padoriai, nors orientuotas netikusia kryptimi, o ir langai sudėti nei šiaip, nei taip, tačiau vos priartėjus akis badyte bado apverktina jo būklė – pastatas nedovanotinai apleistas. Ištisi mūro luistai grėsmingai nutrupėję. Langų rėmai baigia supūti. Regis, darganos bus kaip reikiant prakiurdžiusios ir stogą. Tad pirmų pirmiausia reikės kruopščiai apžiūrėti viršutinio aukšto kambarių lubas.

Prie durų mane pasitiko dvaro ūkvedė. Nors ir stengėsi tai nuslėpti, išsyk perpratau, kad ji jau prastai mato ir girdi. Neverta tuo ir stebėtis – moteriškė jau tikrai garbaus amžiaus. Taip pat tuo galima paaiškinti, kodėl dvaras šitoks prišnerkštas; vis dėlto manau, kad ūkvedės, tarnavusios čia visą amžių, Angelfildų šeima neketina išvaryti. Toks prisirišimas prie senų tarnų išties sveikintinas, bet niekaip nesuprantu, kodėl jiems nenusisamdžius ir jaunesnių, stipresnių pagalbininkų.