Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Per pertraukėles tarp skaitymo talkindavau tėčiui. Kai buvau devynerių, man patikėdavo vynioti knygas į rudą popierių ir užrašyti ant pakuotės atokiau gyvenančių mūsų klientų adresą. Kai sulaukiau dešimties, man jau leisdavo nešti šiuos siuntinius į paštą. Vienuolikos perėmiau iš mamos ir vieninteles jos pareigas knygyne – valymą. Visada apsitūlojusi skepeta ir darbiniu chalatu, kad tik apsisaugotų nuo nešvarumų, mikrobų ir visokios kitokios bjaurasties, giliu jos įsitikinimu, visada slypinčios „senose knygose“, ji pereidavo tarp lentynų, apsiginklavusi prašmatnia plunksnine dulkių šluoste – kietai sučiaupusi lūpas, stengdamasi nė nekvėpuoti. Retsykiais plunksnos sukeldavo įsivaizduojamų dulkių debesį, tuomet ji atšlydavo ir užsikosėdavo. Jos kojinė neišvengiamai užsikabindavo už šerpetotos dėžės, lyg tyčia riogsančios tiesiog už nugaros, – tiesa, šitokio piktavališkumo iš knygų ir reikėjo tikėtis. Taigi šluostyti dulkes pasisiūliau aš. Mama tik džiaugėsi, galėdama atsikratyti šio darbo – dabar jai į knygyną išvis nebereikėdavo užsukti.

Kai sukako dvylika, tėtis skyrė man dar vieną darbą – ieškoti pasimetusių knygų. Pamestomis laikėme tokias, kurios pagal katalogą knygyne turėjo būti, bet savo vietose ant lentynų jų neberasdavome. Žinoma, dingusios knygos galėjo būti ir pavogtos, bet daug labiau tikėtina, kad jos tiesiog nuklajojo į kitą lentyną: koks nors išsiblaškęs lankytojas bus paėmęs, pasklaidęs, o paskui padėjęs kur pakliuvo. Iš viso knygyne buvo septyni kambariai, ir visi nuo grindų iki lubų prigrūsti lentynų su knygomis – tūkstančiai tomų.

– Dar galėtum pažiūrėti, kad knygos būtų sudėtos abėcėlės tvarka, – mestelėjo tėtis.

O tai jau buvo begalinis darbas; dabar jau abejoju, ar anąsyk tėtis kalbėjo visiškai rimtai, patikėdamas man šitokią užduotį. Bet tai, tiesą sakant, ir nesvarbu, aš į darbą kibau rimtai.

Šitam žygdarbiui paaukojau kiekvieną mielą vasaros rytmetį, užtat rugsėjo pradžioje, kai prasidėjo nauji mokslo metai, visos pamestos knygos jau buvo surastos, visi išblaškyti tomai – grąžinti į jiems priderančias vietas. Ir ne vien tai. Dabar, kai prisimenu, man tai atrodo svarbu: anuomet mano pirštai, kad ir visai trumpai, palytėjo kiekvieną knygyne esantį leidinį.

Sulaukusi paauglystės, aš jau talkindavau tėčiui tiek, kad tykiomis popietėmis mums nė nebelikdavo jokio darbo. Kai susidorodavome su rytiniais darbais, išdėliodavome naujai gautas knygas, kai tėtis parašydavo visus laiškus, kai mudu suvalgydavome sumuštinius, įsitaisę prie upės, ir pašerdavome antis, ateidavo metas grįžti į knygyną skaityti. Ilgainiui lioviausi skaityti viską, kas pasipindavo po ranka, knygas pradėjau atsirinkti. Vis dažniau ir dažniau susizgribdavau ir vėl klajojanti tarp antrojo aukšto lentynų, kur laikėme devynioliktojo amžiaus literatūrą, įvairias biografijas, autobiografijas, atsiminimus, dienoraščius, laiškų rinkinius.

Tėtis atkreipė dėmesį į šį mano polinkį. Iš mugių ar išpardavimų jis nuolat pargabendavo knygų, kurios, jo manymu, turėjo mane sudominti. Nubrizgusios mažytės knygeliūkštės, neretai – rankraščiai, pageltę puslapiai, perimti virvele ar kaspinėliu, kartais – įrišti rankomis. Paprasti paprastų žmonių gyvenimai. Tokias knygeles aš ne šiaip skaitydavau. Ryte jas rydavau. Mano apetitas maistui vis labiau menko, užtat knygų alkis nėmaž nesidavė pasotinamas. Šitaip atradau savo pašaukimą ir žengiau pirmuosius žingsnius būsimosios profesijos link.

Tiesiogine prasme vadinti manęs biografe turbūt negalima. Kažin, ar išvis esu tikra biografė. Labiau savo pačios malonumui nei dėl ko kito esu parašiusi keletą trumpų biografinių studijų apie nereikšmingus literatūros istorijos asmenis. Man visuomet būna įdomiausia rašyti visokių nenusisekėlių biografijas – tokių, kurie, gyvi būdami, visąlaik lindėjo šlovės šešėlyje, o po mirties ir išvis nugrimzdo į giliausią užmarštį. Man patinka kapstytis po gyvenimus, palaidotus senuose dienoraščiuose, kurie neatskleisti išgulėjo archyvų lentynose kokį šimtmetį ar dar ilgiau. Užvis labiausiai man patinka vėl įžiebti gyvybės kibirkštį iš atsiminimų, kurių, išleistų prieš kelis dešimtmečius, seniai niekas nebelietė.

Kartais atsitinka taip, kad mane sudominęs asmuo mažumėlę sudomina ir kokį nors vietinį akademinį leidėją, tad esama keleto smulkių publikacijų, ant kurių puikuojasi ir mano pavardė. Tiesa, tai ne knygos. Nieko stambaus aš nesu išleidusi. Iš tiesų – tik apybraižos, keli rūkomojo popieriaus puslapiai popieriniais viršeliais. Viena tokių mano apybraižų – „Broliškoji Mūza“, straipsnelis apie brolius Landjė, Žiulį ir Edmoną, ir jų drauge rašytą dienoraštį, – pasipynė po akių literatūros istorijos leidėjui ir atsidūrė storame tome kietais viršeliais, straipsnių apie rašymo ir šeimos sankirtą devynioliktame amžiuje rinkinyje. Veikiausiai ši apybraiža ir bus patraukusi Vidos Vinter dėmesį, tačiau tai, kad straipsnelis pakliuvo į rinkinį, galėjo smarkiai suklaidinti. Mat mano straipsnis knygoje atsidūrė tarp visokiausių akademikų ir profesionalių rašytojų darbų, tad šitokioje draugėje ir aš galėjau pasirodyti kaip rimta biografė, nors iš tikrųjų esu diletantė, gal ir talentinga, bet tiktai mėgėja.

Gyvenimai – mirusiųjų gyvenimai – man tėra tik pomėgis. Iš tikrųjų aš dirbu knygyne. Mano darbas – ne pardavinėti knygas (tuo užsiima tėtis), o jomis rūpintis. Kur buvusi, kur nebuvusi, vis pasiimu kokią knygą iš lentynos, perskaitau puslapį, kitą. Šiaip ar taip, skaityti knygą – irgi reiškia ja rūpintis. Nors ir ne tiek senos, kad būtų vertingos vien dėl savo amžiaus, nors ir ne tiek svarbios, kad jas medžiotų kolekcininkai, mano globotinės man brangios, tai kas, kad atsivertus dažniausiai paaiškėja, jog iš vidaus jos tokios pat nuobodžios kaip ir iš išorės. Tačiau, kad ir koks banalus būtų turinys, aš visuomet aptinku ką nors, kas mane sujaudina. Juk kažkas, nūnai jau seniai velionis, kadaise manė, jog šitie žodžiai pakankamai reikšmingi, kad juos vertėtų užrašyti.

Kai numiršta, žmonės išnyksta. Prapuola jų balsas, jų juokas, kvapo šiluma. Suyra kūnas. Ilgainiui sutrūnija netgi kaulai. Išsisklaido visi gyvi prisiminimai apie juos. Tai drauge ir šiurpu, ir visiškai natūralu. Tačiau šitame visuotiniame nykimo procese pasitaiko ir išimčių. Tasai, kurs parašo knygą, per ją egzistuoja toliau. Ir jį mes atrandame iš naujo. Galime atgaivinti jo būdą, balso tembrą bei intonacijas, nuotaikas. Per parašytą žodį jis gali tave supykdyti ar pradžiuginti. Gali paguosti. Gali sugluminti. Netgi tave pakeisti. Taip, jis visa tai gali, net ir būdamas miręs. Panašiai kaip gintare sustingęs vabzdys, kaip lavonas, įšalęs į ledą, tas, kas, paklusdamas gamtos dėsniams, turėtų išnykti, stebuklingai išlieka rašalu išmargintame popieriaus lape. Tatai tarsi kokia magija.

Kaip kiti prižiūri mirusiųjų kapus, taip aš prižiūriu knygas. Šluostau nuo jų dulkes, šį tą sutaisau, kas būna suirę, rūpinuosi, kad visos būtų geros būklės ir tvarkingai sudėtos. Ir dar kiekvieną mielą dieną atsiverčiu kokį tomelį ar du, perskaitau kelias eilutes ar kelis puslapius, leidžiu užmirštų mirusiųjų balsams suaidėti mano galvoje. Kažin, ar jie, tie kada mirę rašytojai, jaučia, kai kas nors skaito jų knygas? Galbūt jų tamsybėse sumirga žaltvykslės liepsnelė? Galbūt jų sielą suvirpina lengvesnis nei plunksnos prisilietimas, kai skaitančiojo mintys susilieja su jų užrašytomis mintimis? Nuoširdžiai tikiuosi, kad taip ir yra. Tikriausiai miręs jautiesi be galo vienišas.