Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Kartą daviau interviu Banbury Herald . Kurią dieną reikėtų susirasti tą numerį – pravers biografijai. Jie atsiuntė pas mane tokį keistą vyruką. Iš tikrųjų – dar visai berniūkštį. Ištįsusį, ūgio – sulig suaugusiu vyru, bet dar neatsikračiusį kūdikiško putnumo. Jis atrodė taip kerėpliškai su savo nauju kostiumu. Kostiumas buvo bjaurus, rudas ir siūtas kur kas vyresniam vyriškiui. Apykaklė, sukirpimas, medžiaga – viskas ne taip, kaip turėtų būti. Ką nors panašaus motina galėtų įtaisyti ką tik mokyklą baigusiam sūnui, pirmąsyk einančiam į darbą, įsivaizduodama, kad jos vaikas kažkaip su drabužiu suaugs. Nusimesdami mokyklinę uniformą, berniukai dar nenusimeta vaikystės.

Visa jo elgsena kažkuo traukė akį. Nuo jo sklido įtampa, gaivališka energija. Tą pat akimirką, kai jį išvydau, man dingtelėjo: „Aha, kažin, ko jis siekia?“

Toli gražu neniekinu tų, kurie myli tiesą. Bėda nebent ta, kad jie paprastai būna baisiai nuobodūs pašnekovai. Vis dėlto jie pakenčiami, bent jau tol, kol neužsiveda porinti apie prasimanymus ir sąžiningumą – kai kuriems jų tiesiog knieti pasukti kalbą ta tema. O tai, savaime aišku, mane erzina. Tegul tik patys nekiša prie manęs nagų, ir aš jiems tikrai nepadarysiu nieko bloga.

Niurzgauju anaiptol ne ant tiesos mylėtojų – man užkliūva pati tiesa. Argi įmanoma net lyginti tiesą su gera istorija, jeigu prireikia pagalbos ištikus nelaimei, jei prireikia paguodos? Ką gero įmanoma išpešti iš tiesos niaurų vidunaktį tamsoje, kai vėjas tartum vilkas stūgauja kamine? Kai žaibai kapoja šešėlius ant miegamojo sienos, o lietus ilgais nagais barbena į lango stiklą? Ne, tuomet tiesa niekuo negali padėti. Kai baimės sukaustyta tysai lovoje, neįstengdama nė pakrutėti, nė nesitikėk, kad tavęs gelbėti puls plikais kaulais barkšantis tiesos skeletas. Tokiu atveju tau pravers tiktai jauki, minkšta pramanytos istorijos šiluma. Guodžiantis, myluojantis, saugiame glėbyje glaudžiantis melas.

Žinoma, kai kurie rašytojai išvis negali pakęsti interviu. Suirzta, vos pagalvoję apie tai. „Amžinai tie patys nusibodę klausimai“, – skundžiasi. O ko kito galima tikėtis? Juk žurnalistai – tik samdomi rašeivos. Tik mes, rašytojai, esame tikras pinigas. Taip, jie visada uždavinėja tuos pačius mirtinai įgrisusius klausimus, bet tai juk dar nereiškia, kad mes privalome pakišti jiems vis tuos pačius atsakymus, argi ne taip? Noriu pasakyti, kad prasimanymai juk – mūsų duona, mes iš to ir gyvename. Tad aš per metus duodu bene kelias dešimtis interviu. Per gyvenimą susidarytų ir visi keli šimtai. Mat aš niekad nemaniau, kad genijus vešėti gali tik užsisklendęs kokiame užkaboryje. Manasis genijus nėra toks trapus, kad susigūžęs skubintųsi slėptis, kai tik prie jo priartėja purvini žurnaliūgų pirštai.

Kadaise, kai buvau dar gerokai jaunesnė, jie visokiausiomis gudrybėmis stengdavosi mane išgliaudyti. Iš anksto apsišniukštinėdavo, prisistatydavo su kokiu tiesos trupiniu, paslėptu kišenėje, o paskui, nutykoję palankią progą, jį išsitraukdavo vildamiesi, kad aš, taip netikėtai užklupta, atskleisiu ir daugiau. Tad turėjau pasisaugoti. Vogčia stumtelėti juos ta kryptimi, kuria norėjau, kad jie žengtų, užmesti jauką, o paskui švelniai ir nepastebimai traukti juos link gražesnės istorijos už tą, kuri pakliuvo jiems į akis. Subtili operacija. Matydavau, kaip sužimba jų akys, o kumštis, kuriame suspaudę laikydavo tiesos šukelę, atsileidžia, ir niekam neberūpintis tiesos trupinėlis nusirita į šalikelę. Šitoks manevras man visada išdegdavo. Juk gerai supinkliota istorija visuomet akina labiau nei blanki tiesos nuoskila.

Vėliau, kai jau išgarsėjau, interviu su Vida Vinter žurnalistams tapo lyg ir tam tikru įšventinimo ritualu. Daugmaž nutuokdami, ko reikėtų tikėtis, jie būtų netgi pasijutę apvilti, jeigu kaskart nebūčiau surezgusi jiems kokios nors istorijos. Tad paskubomis perbėgdavome įprastus klausimus (Iš kur semiatės įkvėpimo? Ar jūsų personažai turi prototipus tarp realiai egzistuojančių žmonių? Ar į pagrindinį veikėją sudedate daug savęs?) – kuo trumpesni būdavo mano atsakymai į šiuos, tuo labiau jie likdavo patenkinti (Iš galvos. Ne. Nė kiek.). O jau paskui ateidavo metas tam, ko jie nekantriai laukdavo – tam, ko jie iš tikrųjų ir norėdavo. Tą akimirką jų veiduose neišvengiamai išsklisdavo svajinga, lūkesčio persmelkta išraiška. Tada jie primindavo vaikus, vakare guldomus miegoti. Taigi, panele Vinter, sakydavo jie. O dabar papasakokite apie save.

Ir aš pasakodavau. Iš tiesų suregzdavau kokią neypatingą, paprastą istoriją. Tik kelios gijos, suaustos į akiai patrauklų raštą: dailesnis ornamentas šen, pora plizgančių žvynelių – ten. Vos kelios skiautės iš manojo skudurų krepšelio. Viena kita atraiža iš ten pat, iš kur jau ištraukiau šimtus kitų. Romanų ir apsakymų nuoplaišos, niekad iki galo taip ir neišplėtoti siužetai, negyvagimiai personažai, vaizdingos vietovės, kurių man niekur nepavyko pritaikyti. Kitaip sakant – visokiausi palaidi galai, nubyrėję redaguojant tekstą. Tereikia vos vos apkarpyti nubrizgusius kraštus, užlopyti kokią menką skylutę – ir viskas: štai jums šviežutėlė nauja mano biografija.

Ir jie iškeliaudavo laimingi, globdami savo užrašų knygutes, panašiai kaip vaikai saujoje spaudžia saldainius, išeidami iš gimtadienio šventės. Kada nors apie tai jie galės girtis vaikaičiams: „Kartą buvau susitikęs su Vida Vinter, ir ji papasakojo man istoriją.“

Taigi, žadėjau papasakoti apie tą vaikinuką iš Banbury Herald . Tad štai, jis ėmė ir pasakė: „Panele Vinter, atskleiskite man tiesą.“ Tik pamanykite! Ir ką jis sau manė? Regis, sėkmingai priversdavau žmones prisigalvoti įvairiausių suktybių, pasitelkti klastą, kad gudrumu išviliotų iš manęs kokią tiesos nuotrupą – tokius ir panašius spąstus įgudau pastebėti iš tolo. Bet šitai? Juokinga. Nagi, pagalvokite: ko jis galėjo tikėtis?

Geras klausimas. Tad ko jis tikėjosi? Jo akys tvieskė lyg karščiuojančio ligonio. Jis mane stebėjo, nepaprastai įdėmiai. Skvarbė žvilgsniu. Tyrinėjo. Troško sužinoti kažką konkretaus – dėl to buvau tikra. Jo kaktą pylė prakaitas. Tikriausiai smarkiai kamavosi, geisdamas ką nors išpešti. „Atskleiskite man tiesą“, – pasakė jis.

Mane apniko kažin koks keistas jausmas, tarytum ūmai būtų atgijusi praeitis. Ankstesniojo gyvenimo vandenys suteliūskavo pilve, potvynis siūbtelėjo į gyslas, į smilkinius ėmė plaktis smulkios bangelės. Nukrėtęs jaudulys stačiai baugino. Tik pamanyk: atskleis- kite tiesą.

Apsvarsčiau jo prašymą. Vartaliojau jį mintyse, sverdama tikėtinas pasekmes. Jis mane glumino – tasai berniūkštis su savo blyškiu veidu ir degančiomis akimis.

„Gerai“, – tariau galiausiai.

Po valandos jis jau buvo išėjęs. Puse lūpų, lyg tarp kitko tarstelėtas: „Sudie“, – ir nė vienintelio žvilgsnio per petį.

Tiesos aš jam neatskleidžiau. Ir kaip būčiau galėjusi atskleisti? Sukurpiau jam istoriją. Varganą, suklypusią, be polėkio. Jokių blizgančių siūlelių, jokių žaižaruojančių žvynelių: tik kelios išblukusios, nuskalbtos skiautės, bet kaip sudaigstytos, nubrizgusiais, neatsiūlėtais kraštais. Vienu žodžiu, tokia istorija, kuri iš pirmo žvilgsnio labai panaši į tikrą gyvenimą. Ar veikiau tokia, kokį žmonės įsivaizduoja tikrą gyvenimą, mat šis iš tiesų – visiškai kitoks. Aš – žmogus, apdovanotas didžiu talentu, tad sukurpti šitokią istoriją man anaiptol nebuvo lengva.

Stebėjau tą vaikinuką pro langą. Jis sliūkino gatve tolyn nusvirusiais pečiais, panarinęs galvą; atrodė, kiekvienas žingsnis reikalauja iš jo nemažai pastangų. Išgaravo visa jo energija, visas užtaisas, visas gyvybingumas. Ir visa tai užgniaužiau aš. Tiesa, neketinu prisiimti visos kaltės. Juk jis turėjo žinoti, kad mano poringėmis negali- ma tikėti.