Диана Сеттерфилд - Tryliktoji pasaka

Daugiau niekada jo nebemačiau.

Tačiau apnikęs jausmas, kad skrandyje sūkuriuoja potvynio vandenys, dilgčiojantys smilkiniuose ir pirštų galiukuose, neišsisklaidė dar ilgai. Vos prisiminus berniūkščio žodžius, plūstelėdavo ir vėl nuslūgdavo banga. Atskleiskite man tiesą. „Ne“, – tariau aš. Pakartojau tai dar sykį, ir dar, ir dar. Bet siūbuojantys vandenys nerimo. Tai mane blaškė. Maža to, užuodžiau tykantį pavojų. Galų gale ryžausi sudaryti sutartį. „Dar ne dabar.“Antplūdis vis dar alsavo, vis dar nestygo, bet galų gale apmalšo. Ir vėliau buvo toks tykus, kad aš, galima sakyti, ir užmiršau apie jį.

Šitiek laiko prabėgo nuo ano įvykio… Kiek: trisdešimt metų? Keturiasdešimt? Gal ir daugiau. Laikas lekia netgi dar greičiau, nei atrodo.

Pastaruoju metu tasai vaikinukas vėl be perstojo lenda man į galvą. Atskleiskite man tiesą. Ne taip seniai mane ir vėl apniko tas pats keistas jausmas, kažkas sakytum subruzdo pačiose gelmėse. Kažkas tikrai yra manyje: dauginasi ir auga. Jaučiu tai skrandyje – apskritas kietas darinys, didumo maždaug sulig greipfrutu. Jis spaudžia plaučius, išstumdamas orą, siurbia mano kaulų čiulpus. Tasai ilgas neveiklos laikotarpis jį permainė. Anksčiau dar buvo baugštus ir sukalbamas, o dabar virto gyva bėda. Derėtis atsisako, nesileidžia į jokias diskusijas, primygtinai reikalauja gerbti jo teises. Jam jau nebeįmanoma atsakyti: „Ne.“ Iš tiesų jis tartum ataidi ano vaikinuko balsą, įsmeigęs žvilgsnį į jo, tolstančio, nugarą. O paskui atsigręžia į mane, sugniaužia man vidurius, persuka juos ir suveržia. Juk mes sudarėme sutartį, prisimeni?

Dabar jau metas.

Atvažiuokite pirmadienį. Atsiųsiu automobilį, kad paimtų jus iš Harougeito stoties pusę penkių.

Vida Vinter

Kiek laiko, perskaičiusi laišką, aš dar sėdėjau ant laiptų? Nė pati nežinau. Buvau užleista apžavais, pavertusiais mane druskos stulpu. Žodžiai kartais gali būti pavojingi. Atsidūrę patyrusiose rankose, sugebančiose mitriai jais manipuliuoti, jie gali paimti tave į nelaisvę. Lyg voratinklio gijomis apsivyti tavo rankas ir kojas, o jau tada, kai esi pavergtas tiek, kad nebeįstengi judėti, jie ima skvarbyti odą, prasismelkia į kraują, atbukina mintis. Kartą pakliuvę vidun, ima austi savąją magiją. Kai pagaliau atsitokėjau, galėjau tik spėlioti, kas dedasi mano pasąmonės tamsybėse. Ką tasai laiškas iš manęs padarė?

Apie Vidą Vinter žinojau labai nedaug. Savaime aišku, buvau girdėjusi begalę epitetų, nuolat segamų prie jos vardo: mylimiausia anglų rašytoja, mūsų amžiaus Dikensas, skaitomiausia iš visų šiuo metu gyvenančių pasaulio autorių – ir taip toliau, ir panašiai. Be abejo, žinojau, kad ji populiari, bet skaičiai, kai vėliau jais pasidomėjau, vis tiek pribloškė. Per penkiasdešimt šešerius metus ji išleido penkiasdešimt šešias knygas, jos išverstos į keturiasdešimt devynias kalbas. Panelės Vinter pavardė dvidešimt septynis kartus atsidūrė pirmojoje skaitomiausių autorių, kurių knygos imamos iš bibliotekų Anglijoje, sąrašo vietoje. Pagal jos romanus sukurta devyniolika meninių filmų. Kalbant apie statistiką, ginčytinas klausimas tik štai koks: ar pasaulyje parduota daugiau jos knygų – ar vis dėlto Biblijos egzempliorių? Tiesa, sunkiau suskaičiuoti ne jos leidžiamų knygų tiražus (be paliovos kintantis skaičius, siekiantis galaižin kiek milijonų), o vis dėlto tiksliai nustatyti parduodamų Biblijų skaičių: kad ir ką žmogus manytum apie Dievo žodį, jo pardavimo duomenys – labai jau nepatikimi. Skaičius, tuo metu, kai sėdėjau laiptų papėdėje, galėjęs sudominti mane labiausiai, buvo dvidešimt du. Šitiek biografų dėl informacijos stygiaus, dėl nepakankamai stiprių akstinų, o gal dėl pačios panelės Vinter vyliaus ar grasinimų, galų gale įsitikino, kad neverta nertis iš kailio ir mėginti iššniukštinėti apie ją visą tiesą. Tačiau aš tuo metu apie visa tai ničnieko nenutuokiau. Iš visos įmanomos statistikos žinojau tik vieną skaičių, bet kaip tik jis vienas man ir atrodė svarbus: kiek Vidos Vinter knygų esu perskaičiusi aš, Margareta Lea? Ogi nė vienos.

Net nusipurčiau, vis dar sėdėdama ant laiptų, nusižiovavau ir pasirąžiau. Vos atitokusi iškart susizgribau, kad, kol galaižin kur apkvaitusi klajojau, mano mintys persigrupavo. Iš paliktų be priežiūros nuoplaišų, užkimšusių mano atmintį, krūvos buvo iškrapštytos dvi detalės ir pakištos man, kad atkreipčiau dėmesį.

Pirmoji – gana nereikšminga scenelė, joje dalyvavo mano tėvas; veiksmas vyko mūsų knygyne. Mes kraustome dėžę knygų, atgabentų iš privačios bibliotekos ir skirtų išparduoti su nuolaida; tarp kitų aptinkame ir kelis Vidos Vinter tomelius. Tačiau mes šiuolaikine literatūra neprekiaujame. „Per pietų pertrauką išnešiu į labdaros parduotuvę“, – sakau, dėdama krūvelę ant rašomojo stalo krašto. Bet trys iš keturių knygų pietų pertraukos taip ir nesulaukė – išgaravo. Jas nupirko. Vieną – kunigas, kitą – kartografas ir trečiąją – karo istorikas. Mūsų klientų veidai – tokie įprasti, išoriškai blyškūs, bet iš vidaus nutvieksti knygų mylėtojų šviesos – tarytum patys nušvisdavo, kai žvilgsnis užkliūdavo už ryškiaspalvių tomelių plonais viršeliais. Po pietų, kai visos knygos jau iškraustytos, įtrauktos į katalogą ir stojusios į savo vietą lentynose, o joks kitas pirkėjas taip ir nesirodo, mudu su tėčiu visada susėdame skaityti. Vėlyvas ruduo, lyja, langai aprasoję. Patyliukais šnypščia dujinis radiatorius; prie šio garso mes taip įpratę, kad jo nė nebegirdime, mudu sėdime greta, bet mus skiria tūkstančiai mylių – mes abu giliai nugrimzdę į skaitomas knygas.

– Gal užplikyti arbatos? – klausiu, išnirusi į paviršių.

Jokio atsako.

Vis tiek užplikau arbatos, pastatau puodelį ant stalo, tėčiui po ranka.

Po valandos nepaliesta arbata jau atšalusi. Užplikau naujos, statau ant stalo kitą garuojantį puodelį. Šmėžuoju tėčiui prieš pat nosį, o jis nė nepastebi.

Tada labai atsargiai pakreipiu knygą, kurią jis laiko rankose, kad pamatyčiau viršelį. Ketvirtasis iš mums atitekusių Vidos Vinter kūrinių. Grąžinu knygą į pradinę padėtį ir dabar jau užsižiūriu į tėčio veidą. Jis manęs nei mato, nei girdi. Jis kitame pasaulyje, kuriame aš – tiktai šmėkla.

Toks šit pirmasis prisiminimas.

Antrasis – tik atvaizdas. Portretas: šiek tiek į šoną pakreiptas veidas, išskaptuotas iš šviesos ir šešėlių, – veidas, iškilęs virš smulkių, priemiestinio traukinio laukiančių žmogeliukų minios. Iš tiesų tai tik milžiniškas reklaminis plakatas, pakabintas geležinkelio stotyje, bet mano vaizduotė apdovanoja veidą iškilnia, beaistre didybe, būdinga kadai užmirštoms karalienėms ar dievybėms, kurių atvaizdus uolose raižė senovinių civilizacijų atstovai. Žvelgdamas į rafinuotą antakių išlinkį, ryškių, taisyklingų skruostikaulių vingį, nepriekaištingų proporcijų ir formos nosį, tiesiog negali nesistebėti, kaip pagal atsitiktinumo principą sukurtoje žmogiškųjų veidų įvairovėje galėjo atsirasti šitokia antgamtiška tobulybė. Jei ateities archeologai kada iškastų tokius kaulus, palaikytų juos senovės žmonių rankų dirbiniu: sunku būtų patikėti, kad juos savo atšipusiais įrankiais, išskaptavo pati gamta, – jie veikiau primintų nepaprastai kruopščiai dirbusio menininko kūrinį. Oda, puošianti šituos tobulus kaulus, švyti matiniu alebastru, jos blyškumą dar labiau pabrėžia įmantriai susivijusios varinių plaukų garbanos, tvirtu, lyg nulietu kaklu banguojančios žemyn nuo dailių smilkinių.

Tarsi būtų maža šitokio ir šiaip jau perteklinio grožio, dar buvo akys. Kažkokia fotografine gudrybe išryškinta jų žaluma atrodė kone nežmogiška – šitokie žali gali būti nebent stikliukai bažnyčios vitražuose arba smaragdai, arba saldainiai čiulpinukai. Šitokios neapsakomai žalios akys be jokios išraiškos žvelgė per susispietusių perone žmonių galvas. Nenumanau, ar ir kitiems, tądien laukusiems traukinio, portretas sukėlė tokius pat jausmus, kaip man: daugelis žmonių buvo skaitę bent vieną ar kitą šios autorės knygą, tad ir jos atvaizdą galėjo vertinti kitokiame kontekste. Tačiau aš, žvelgdama į tas didžiules žalias akis, niekaip negalėjau nusipurtyti galvoje dūzgiančios plačiai paplitusios frazės, neva akys esančios vartai į sielą. Aiškiai prisimenu, ką anądien galvojau, žiūrėdama į tas žalias nereginčias akis: šita moteris neturi sielos.