Пер Петтерсон - Vogti arklius

Junas nutaškėjo į krantą, pabėgėjo paupiu, paskui tiesiu taikymu pasileido namo link ir tas kelias staiga tapo ilgas, jo klešnės iki pat kelių buvo šlapios ir sunkios, batai čiurksėjo ir kiekvieną žingsnį lydėjo žlegsėjimas, nuo jo jį ėmė pykinti. Pusiaukelėje jis išvydo tėvą, atskuodžiantį iš miško kitoje sodybos pusėje. Jis niekad nematė bėgančio tėvo ir vaizdas sunkaus, augaloto vyro, kuris iš miško atlapatavo į kiemą plačiais plumpsinčiais šuoliais, rankas negrabiai pakėlęs iki pečių, lyg bėgtų vandeniu priešais srovę, buvo toks gąsdinantis, jog Junas sustojo ir susmuko pievoje ant žolės. Kad ir kas atsitiko, dabar jau vėlu, be to, tėvas pirmas atlėks iki namo, ir Junas pajuto, kad nenori matyti, kas įvyko.

Atsitiko taip, kad dvyniai visą rytą žaidė rūsyje su nudėvėtais drabužiais ir nudrengtais batais. Paskui jie kvatodami užbėgo laiptais į viršų ir pro rūsio duris įvirto į koridorių, ten pamatė ant vagio pakabintus kiškius ir į sieną atremtą šautuvą. Šis priklausė Junui, jie tai puikiai žinojo, vyresnysis brolis Junas buvo jiems didvyris, — ir jeigu jie meldėsi tiems patiems stabams kaip aš būdamas jų amžiaus, — Junas įkūnijo jiems ir Deivį Kroketą, ir Elnio Pėdą, ir Hekelberį Finą. Viską, ką darė Junas, buvo galima pamėgdžioti ir paversti žaidimu.

Larsas pribėgo pirmas, pastvėrė šautuvą, pasuko jį ir surėkė:

— Pažiūrėk į mane!

Ir jis nuspaudė gaiduką. Nuo trenksmo ir buožės smūgio klyktelėjęs parvirto ant grindų, juk į nieką nesitaikė, tenorėjo palaikyti tą stebuklingą šautuvą ir pabūti Junu, galėjo pataikyti į malkų dėžę, langelį prieduryje ar virš vagio pakabintą ilgabarzdžio senelio nuotrauką, kurios rėmeliai nudažyti spindinčia aukso spalva, arba lemputę, kuri kabojo nuoga, be jokio gaubto ir niekada nebuvo gesinama, kad keliaujantieji tamsoje matytų ją spingsint pro langą ir nepaklystų. Bet jis nekliudė nė vieno iš tų daiktų, jis iš arti suvarė kulką Odui tiesiai į širdį. Ir jeigu tai nutiktų romane apie kaubojus, poringi puslapiai bylotų, kad ant tos kulkos buvo įspaustas Odo vardas arba tai buvo parašyta žvaigždėse ar viename iš storos likimo knygos puslapių. Kad niekas nei veiksmais, nei žodžiais nebūtų galėjęs pakreipti linijų, kurios susitiko tą deginančią akimirką, kita linkme. Kad kitos jėgos nei tos, kurias valdo žmogus, nukreipė šautuvo žiotis būtent į tą pusę. Bet taip nebuvo ir Junas tai žinojo, kai gulėjo susirietęs pievoje ant žolės ir matė, kaip tėvas ant rankų išneša brolį iš namų, ir vienintelė knyga, kurioje neištrinamai įrašytas Odo vardas, buvo bažnyčios metrikų knyga.

Mano tėvas juk negalėjo man to papasakoti, su šitiek smulkmenų. Tačiau būtent taip šis įvykis iškyla mano atmintyje ir aš nežinau, ar iš karto pradėjau spalvinti paveikslą, ar padariau tai bėgant metams. Tačiau šalti šio įvykio faktai buvo neginčytini, kas įvyko, šiaip ar taip, įvyko, ir mano tėvas klausiamai pažvelgė į mane per stalą, tarsi aš būčiau galėjęs pasakyti apie tai ką nors protinga, nes galbūt pažinojau dramos dalyvius geriau nei jis, bet viskas, ką mačiau, buvo baltas Juno veidas ir lietus, krintantis į vilnijantį upės vandenį, kai jis atsistūmė nuo kranto ir pasileido pasroviui savo namų link, pas tuos, kurie jo ten laukė.

— Tačiau ne tai blogiausia, — pasakė tėvas.

Anksti iš ryto, dienos, kai Larsas nušovė savo brolį dvynį Odą, išvakarėse, jų motina automobiliu, kuris į parduotuvę pristatydavo prekes, išvyko į Inbiugdą. Kitą dieną, kai viskas įvyko, tėvas turėjo ją parsivežti arkliu įkinkytu vežimu. Jų kumelė buvo vardu Bramina, penkiolikos metų vietinės veislės juodbėre su balta žvaigžde kaktoje ir baltomis čiurnomis. Man ji buvo graži, tegu ne itin eiklių kojų, be to, Junas sakė ją sergant lengvos formos šienlige, dėl to ji sunkiai šnopavo, nors arkliams tai gan neįprasta. Su ja kelionė į Inbiugdą ir atgal trukdavo beveik visą dieną.

Tėvas stovėjo kieme su negyvu sūnumi ant rankų. Pievoje ant žolės nejudėdamas gulėjo vyresnėlis, lyg ir jis būtų buvęs negyvas. Žinojo, kad jam reikia važiuoti. Žadėjo atvažiuoti. Neturėjo kitos išeities. Ir tam, kad suspėtų, turėjo važiuoti dabar. Jis apsisuko ir vėl įėjo į namą. Koridoriuje stypsojo Larsas, visas sustingęs ir bežadis, tėvas jį matė, bet nepajėgė galvoti apie daugiau nei vieną didelį dalyką iš karto, jis įėjo į miegamąjį, paguldė Odą į dvigulę lovą ir suradęs pledą užklojo mažą kūnelį. Jis pasikeitė kruvinus marškinius kitais, taip pat persimovė kelnes ir išėjo kinkyti Braminos. Akies krašteliu matė, kad Junas pakilęs nuo žemės pamažu artėja prie arklidės. Kai arklys stovėjo pakinkytas priešais vežimą, Junas priėjo visai arti. Tėvas atsisuko ir suėmė jį už peties, — pernelyg stipriai, pamanė po akimirkos, — tačiau berniukas nepratarė nė žodžio.

— Pasirūpink Larsu, kol manęs nebus. Tiek turėtum sugebėti, — pasakė jis ir dirstelėjo į slenkstį, kur Larsas buvo išėjęs į saulę, stovėjo ir markstėsi ryškioje šviesoje. Tėvas delnu persibraukė veidą, akimirką užsimerkė, o tada krenkštelėjo, atsisėdo ant pasostės, paragino arklį ir vežimas pajudėjo, išriedėjo pro vartus, įsuko į pagrindinį kelią, pravažiavo pro parduotuvę ir lėtai pradėjo ilgą kelią iki Inbiugdos.

Junas pasiėmė Larsą su savimi į valtį ir išplaukė žemyn upe žvejoti, nieko kita nesugalvojo, ir juodu užtruko keletą valandų. Apie ką kalbėjosi, man niekad nepavyko įsivaizduoti. Gal išvis nesikalbėjo. Galbūt tiesiog stovėjo prie kranto kiekvienas su savo meškere ir žvejojo: užmesdavo ir ištraukdavo, užmesdavo ir ištraukdavo, atokiau vienas nuo kito, o juos supo tik miškas ir didžiulė tyla. Tai aš galiu įsivaizduoti.

Grįžę su nedideliu laimikiu, jie nuėjo į daržinę ir atsisėdo ten laukti. Nė karto neužsuko į namą. Vėlai vakare išgirdo Braminos kanopas ant žvyro ir keliu atvažiuojantį vežimą. Jie pažvelgė vienas į kitą. Mielai būtų dar pasėdėję. Tuomet Junas pakilo, atsistojo ir Larsas, juodu susikibo už rankų pirmąkart nuo tada, kai dvynukai buvo visai maži, ir išėję į kiemą stebėjo, kaip sodybos keliuku atrieda vežimas ir sustoja, girdėjo dusulingą Braminos šnopavimą ir guodžiamus tėvo žodžius arkliui: malonius žodžius, švelnius žodžius, žodžius, kokių jie niekada negirdėjo jo sakant jokiam žmogui.

Jų mama sėdėjo ant pasostės pasipuošusi mėlyna suknele su geltonomis gėlėmis, ant kelių pasidėjusi rankinę, ji nusišypsojo jiems ir pasakė:

— Štai ir aš, vėl namie, argi ne puiku?

Tada atsistojo, pastatė koją ant rato ir nušoko žemėn.

— Kur Odas? — paklausė.

Junas pažvelgė į tėvą, bet šis neatsakė į žvilgsnį, tik stebeilijo į daržinės sieną ir kramtė, tarsi burna būtų buvusi pilna tabako. Jis jai nepasakė. Visą ilgą kelią per mišką, tik juodu, ir jis ničnieko nepasakė.

Laidotuvės įvyko po trijų dienų. Mano tėvas paklausė, ar mudu eisime, ir aš atsakiau „taip”. Tai buvo pirmos mano laidotuvės. Vieną mamos brolį nušovė vokiečiai, kai jis tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt trečiaisiais mėgino pabėgti iš policijos nuovados kažkur Pietų Norvegijoje, bet manęs juk ten nebuvo, kai tai nutiko, ir aš net nežinau, ar buvo surengtos kokios nors laidotuvės.

Iš Odo laidotuvių prisimenu du dalykus. Vienas iš jų — kad mano tėvas ir Juno tėvas nė karto nepažvelgė vienas kitam į akis. Maniškis juk paspaudė jam ranką ir pasakė „užuojauta”, žodį, kuris nuskambėjo labai neįprastai ir kurio niekas daugiau tą dieną neištarė, tačiau jie nepažiūrėjo vienas į kitą.