Пер Петтерсон - Vogti arklius

Penkiolikos metų negalėjau būti kainų žinovas, bet tikrai turėjo būti dešimteriopai daugiau. Francas niekada neslėpė, kad miško plukdymas nėjo taip, kaip norėjo mano tėvas, kad tą sumanymą padiktavo neviltis, ir jis talkino tik todėl, kad jie buvo draugai ir jis žinojo, kodėl mano tėvas apimtas nevilties. Ir nors mudu su tėvu išardėme vieną sangrūdą ties rėva prieš tai, kai turėjome pasukti atgal ir man reikėjo išvažiuoti namo, to nepakako. Upė visai negailestingai nuspaudė stabdžius: po liūčių vandens lygis labai greitai grįžo prie liepos normos, rąstai turbūt užstrigo, nukrypo į šoną ir susitelkė didžiulėmis krūvomis, kurias atėjus laikui galėtų išsklaidyti tik dinamitas, jie įsirėžė į akmeningus krantus arba oriai nugrimzdo į seklų dugną ir nebepajudėjo iš vietos, tad lentpjūvę laiku pasiekė mažiau nei dešimtadalis rąstų. Ir jų vertė neviršijo pusantro šimto Švedijos kronų.

— Nežinau, — atsakiau aš. — Nežinau, kiek pinigų galima uždirbti iš miško. Neturiu jokios nuovokos.

Mes stovėjome ant šaligatvio priešais Vermlando banką ir žiūrėjome vienas į kitą: aš tikriausiai paniuręs ir atžarus, koks dažnai būdavau su ja, o ji sutrikusi ir bejėgė, tačiau tądien be kartėlio. Ji prikando lūpą, staiga nusišypsojo ir tarė:

— Ką gi, bent jau pasivažinėjome, mudu abu, juk ne kasdien taip būna, ar ne?

Tada ji prajuko:

— O žinai, kas juokingiausia?

— Kas čia gali būti juokinga? — nusistebėjau.

— Pinigus turime išleisti čia. Negalime taip be niekur nieko vežtis jų į Norvegiją.

Ji garsiai nusijuokė.

— Galioja kažkokie valiutos apribojimai, apie kuriuos būčiau turėjusi žinoti. Bijau, per mažai sekiau įvykius. Nuo šiol reikės pradėti domėtis.

Iš tikrųjų ji niekad to neįstengė, buvo pernelyg svajingos prigimties, didžiąją laiko dalį per daug paskendusi savo mintyse. Bet tądien ji staiga tapo labai žvali. Ji vėl garsiai nusijuokė, suėmė mane už peties ir pasakė:

— Eikš. Noriu kai ką tau parodyti, pamačiau ateidama.

Mes kartu nuėjome gatve geležinkelio stoties link. Aš taip nebežvarbau. Mano kojos buvo sustingusios nuo ilgo stovėjimo, kūnas sustiręs, tačiau viskas atlėgo, kai pradėjome eiti.

Mes sustojome priešais drabužių parduotuvę.

— Štai čia, — tarė ji ir mane pirmą įstūmė pro duris.

Iš kambario už prekystalio išėjo vyras, nusilenkė ir pasisiūlė padėti. Mama nusišypsojo ir aiškiai pasakė:

— Mums reikia kostiumo štai šiam jaunuoliui.

Švediškai tai, be abejo, vadinosi ne „kostiumas”. Vadinosi visai kitu žodžiu, kurį atspėti neturėjome jokių galimybių, bet dabar ji išsisuko paprastai ir be drovos: elegancijos akimirką jos kulniukai nukaukšėjo grindimis iki ten, kur kabojo kostiumai, ji ištraukė vieną iš eilės, apsuko ant pakabo, persvėrė parodyti ant kairės rankos, linktelėjo į mane ir tarė:

— Štai tokį, jam.

Nusišypsojusi ji vėl pakabino kostiumą į vietą, vyriškis išsišiepė, kinktelėjo galva, išmatavo mane per juosmenį ir nuo šakumo iki apačios ir paklausė, koks mano marškinių dydis, apie tai niekada nemąsčiau, bet mama žinojo. Tada jis priėjo prie kostiumų eilės ir išrinko tamsiai mėlyną, kuris, jo nuomone, turėjo tikti, mostelėjo į matavimosi kabiną parduotuvės gale, pakabino kostiumą ant vagio ir pradėjo mane nurenginėti. Kabinoje buvo aukštas veidrodis ir taburetė. Parduotuvėje buvo taip karšta, jog man ėmė dilgsėti pilvo ir rankų oda. Pasijutau apdujęs ir mieguistas, prisėdau ant taburetės, ant kelių pasidėjau rankas, o ant rankų galvą. Vilkėjau tik savo mėlynus marškinius ir mūvėjau trumpikes, ir būčiau lengvai šitaip užmigęs, jeigu mano mama nebūtų šūktelėjusi:

— Kaip tau ten sekasi, Trunai?

— Gerai, — atsišaukiau ir atsistojęs pradėjau rengtis kostiumą: iš pradžių kelnes, paskui švarką ant mėlynų marškinių.

Kostiumas gulėjo kaip nulietas. Stovėjau ir žiūrėjau į save veidrodyje. Pasilenkęs apsiaviau batus, atsitiesiau ir vėl į save pažiūrėjau. Atrodžiau kaip kitas žmogus. Užsisegiau dvi viršutines švarko sagas. Atgaliomis plaštakomis pasitryniau akis, sukdamas delnus pabraukiau veidą, pirštais ant pakaušio susmaukiau plaukus, daug kartų, kirpčius suvariau į šoną, sruogas subrukau už ausų. Pirštų galiukais patryniau lūpas, jos dilgsėjo, ir kraujas dilgsėjo mano veido odoje, ir keletą kartų pliaukštelėjau sau į veidą. Vėl pažvelgiau į veidrodį. Prisimerkęs suspaudžiau lūpas. Pasisukau į vieną pusę, per petį pažiūrėjau į save veidrodyje, vėl atsistojau tiesiai ir tą patį pakartojau į kitą pusę. Atrodžiau kaip visai kitas žmogus, nepanašus į tą, kuris buvau iki tos dienos. Nė kiek nepanėšėjau į berniuką. Prieš eidamas iš kabinos dar kelis kartus persibraukiau plaukus ir galiu prisiekti, kad mama paraudo mane išvydusi. Ji skubiai prikando lūpą ir priėjo prie vyro, stovinčio už prekystalio, vis dar savo energingąja eisena.

— Mes perkame jį, — tarė.

— Bus lygiai devyniasdešimt aštuonios kronos, — pasakė jis ir plačiai nusišypsojo.

Likau stovėti priešais matavimosi kabiną. Mačiau savo mamos nugarą, palinkusią virš rankinės, girdėjau kasos aparato tarškesį ir vyriškio padėką:

— Labai ačiū, ponia.

— Ar galiu jo nenusirengti? — garsiai paklausiau, jie abu atsisuko, pažiūrėjo į mane ir vienu metu linktelėjo.

Savo senuosius drabužius gavau sudėtus į popierinį maišelį, jį susukau ir pasikišau po pažastimi. Kai išėjome į gatvę ir patraukėme toliau stoties ir galbūt kavinės, kur galėtume pavalgyti, link, mano mama įsikibo man į parankę ir taip nužingsniavome toliau, susikabinę kaip pora, lengvu žingsniu, tinkamo ūgio vienas kitam, ir jos kulniukai tądien kaukšėjo taip, jog nuo namų sienų abipus gatvės atsiliepė aidas. Atrodė, tarsi iš dalies būtų panaikintas traukos dėsnis. Tai beveik kaip šokti, pamaniau, nors per gyvenimą man dar nebuvo tekę šokti.

Mes niekuomet taip nebėjome. Kai grįžome į Oslą, ji įkrito atgal į savo sunkį ir liko tokia pat iki gyvenimo galo. Tačiau tą dieną Karlstade mes žengėme gatve susikibę už parankių. Mano naujasis kostiumas lengvai prigludo prie kūno ir be jokio vargo atkartojo kiekvieną mano judesį. Tarp namų tebekošė ledinis vėjas nuo upės, mano ranka buvo patinusi ir jaučiau skausmą ten, kur į odą susmigo nagai, kai taip smarkiai sugniaužiau kumštį, tačiau tą akimirką viskas atrodė nuostabu: kostiumas buvo gražus, miestas buvo gražus žingsniuojant gatvės grindiniu, ir mes juk patys sprendžiame, kada mums skauda.