Пер Петтерсон - Vogti arklius

— Ką ten išdarinėji?

— Skrendu! — atsakiau jam.

— Kada išmokai? — paklausė jis.

— Kai tu nematei, — šūktelėjau aš, nusijuokiau, nubėgau į patį priekį prie įstrigusio rąsto ir ten pamačiau, kad galas, ant kurio turiu užmauti kilpą, gan giliai po vandeniu.

— Man reikia panerti! — sušukau.

Kol tėvas spėjo ką nors pasakyti, vėl įšokau į vandenį, nugrimzdau ir atsistojau ant dugno. Ten pajutau, kaip srovė tranko man nugarą ir tampo rankas, o atsimerkęs tiesiai prieš save pamačiau rąsto galą, per galvą nusinėriau kilpą ir užmoviau ten, kur norėjau, kad ji būtų. Viskas ėjo taip sklandžiai, jog pajutau, kad galėčiau ilgai ten stovėti beveik besvoris, sulaikęs kvėpavimą, rankomis nustvėręs už rąsto. Bet netrukus pasileidau ir iškilau į paviršių. Mano tėvas įtempė virvę ir man tereikėjo prisitraukti prie kranto. Kai varvėdamas atsistojau ant dugno, jis tarė:

— Išties neblogai, po šimts.

Tada jis nusišypsojo, pritvirtino virvės galą prie pakinktų su laikinu įrenginiu, kurį sumeistravo, kol buvau upėje, paėmė vadeles, atsistojo priešais arklį ir riktelėjo „trauk!”, ir arklys trūktelėjo iš visų jėgų, bet nieko neįvyko. Jis dar kartą sušuko „trauk!”, arklys vėl trūktelėjo, ir tuomet nuo rėvos išgirdome braškesį, kažkas nulūžo ir visa rąstų krūva nugarmėjo į priekį. Rąstai vienas po kito nučiuožė į vandenį, ir žemiau rėvos juos pasigavo srovė. Tuomet mano tėvas atrodė kone laimingas, o iš to, kaip jis į mane žiūrėjo, supratau, kad aš — taip pat.

III

17

Atrodė, tarsi būtų nusileidusi uždanga ir paslėpusi visa, ką kada nors žinojau. Jaučiausi taip, lyg turėčiau pradėti gyvenimą iš naujo. Spalvos buvo kitokios, kvapai kitokie, įvairių nutikimų poveikis mano sielai buvo kitoks. Ne vien skirtingai suvokiau šilumą ir šaltį, šviesą ir tamsą, alyvinę ir pilką spalvą, bet kitaip bijojau ir kitaip džiaugiausi.

Ir retkarčiais aš džiaugdavausi, net pirmosiomis savaitėmis po to, kai išvažiavau iš kalnų ganyklos trobelės. Kupinas džiaugsmo ir lūkesčių sėsdavau ant dviračio ir nuo stačios Nilseno kalvos pro Ljano stotį nuriedėdavau iki Mosevejeno, kad numinčiau septynis kilometrus iki Oslo centro, bet susyk jusdavau nerimą, kartais be priežasties imdavau garsiai juoktis ir man būdavo sunku susikaupti. Visa, ką mačiau prie kelio ir fiordo, man buvo pažįstama, bet niekas nebuvo kaip seniau. Nei Nesodeno kyšulys, nei Biunefjordenas palei Ingirstrano paplūdimį ir Roalio Amundseno namą, nei Ulvėjos sala su dailiu tiltu, kuris vedė nuo kelio per siaurą sąsiaurį, ar Malmėja čia pat už jos, nei grūdų siloso bokštas Vipetangene ar pilkos tvirtovės sienos kitapus uosto baseino, kur švartuodavosi laivas iš Amerikos. Nei vėlyvo rugpjūčio dangus virš miesto.

Matau save, važiuojantį dviračiu visą kelią iki Rytų geležinkelio stoties beveik baltoje saulės šviesoje; pilkos puskelnės ir atlapoti marškiniai, plazdantys pro Bekelagetą; čia kairėje geležinkelis ir fiordas kairėje, dešinėje — stati uola ir Ekebergo kalvagūbris; kirų klyksmas, kreozoto prisigėrusių geležinkelio pabėgių kvapas ir drėgnas jūros vandens dvelksmas virpančiame ore. Rugpjūčio pabaiga tebebuvo kaitri, nors vasara iš tikrųjų praėjo, kone karščio banga, ir aš mindavau dviratį kiek įkabindamas, jusdamas deginantį orą ant nuogos krūtinės, kuria žliaugė prakaitas, arba tiesiog sklęsdavau sausas po saule ir kartkartėmis girdėdavau save dainuojant.

Dviratį gavau dovanų iš savo tėvo prieš metus, kai šalyje buvo neįmanoma rasti nė vieno naujo dviračio. Jis daug metų priklausė tėvui, bet ilgą laiką stovėjo rūsyje, nes jo beveik niekada nebuvo namie, ir jam jo nebereikėjo, dabar nauji laikai, pareiškė jis, nauji planai, o dviratis neįėjo į tuos planus. Tikriausiai jis taip tik sakė, bet aš apsidžiaugiau gavęs dviratį ir gerai jį prižiūrėjau. Jis suteikė man laisvę ir akiratį, labai tai branginau. Keletą kartų jį išardžiau ir vėl surinkau, kaip parodė tėvas. Jis buvo nuplautas ir nuvalytas, visos jungtys ir krumpliaračiai sutepti alyva, o grandinė be jokio garso vis sukosi ir sukosi ratu: nuo pedalų ašies iki galinio rato stebulės ir vėl atgal už nublizginto grandinės skydelio, ir taip nuo akimirkos, kai užsėdau ant dviračio ir nuriedėjau nuokalne nuo namų, iki taip pat tyliai įsukau į Rytų geležinkelio stotį nuo jūros pusės, pasistačiau dviratį prie stovo ir dar kartą įžengiau pro aukštas duris iš ryškios saulės lauke į tamsų, dulkių pritvinkusį orą salėje, kad patyrinėčiau atvykstančių traukinių tvarkaraštį. Ėjau palei užtvaras su daugeliu kitų ir žiūrinėjau užrašus priešais peronus, kuriuos gaubė murzinas stiklinis stogas, iškilęs aukštai virš žmonių ir traukinio vagonų, bet turbūt buvau vienintelis, kuris timptelėjo uniformuotam konduktoriui už rankovės ir ėmė smulkiai klausinėti apie kiekvieną traukinį, atvykstantį į Oslą per Elveriumą. Jis ilgai į mane žiūrėjo, jis pažinojo mane, aš jį jau klausinėjau anksčiau, keletą kartų, ir jis tik mostelėjo į užrašus, kuriuos jau buvau matęs. Nebuvo jokios slaptos informacijos, niekur jokių pamirštų užrašų.

Kaip visada atvažiavau per anksti. Atsistojau laukti prie kolonos keistoje prieblandoje, kuri didžiojoje stoties salėje bet kuriuo paros metu buvo vienoda ir drauge niekam netiko: nei dienai, nei vakarui, nei rytui, ir nakčiai netiko, ir ten aidėjo žmonių batai, žmonių balsai, bet visų pirma viešpatavo didžiulė tyla aukštai palubėje, kur ilgomis voromis tupėjo balandžiai: pilki, balti ir rudai margi, ir žvelgė žemyn į mane. Tarp geležinių sijų jie buvo prisisukę lizdų ir gyveno ten visą gyvenimą.

Betgi jis neparvažiavo.

Nežinau, kiek kartų sukoriau tą kelią keturiasdešimt aštuntųjų vasaros pabaigoje, kad sulaukčiau traukinio iš Elveriumo. Ir kaskart tiek pat nekantraudavau, būdavau kupinas lūkesčių, kone džiaugsmingas, kai sėsdavau ant dviračio, nuriedėdavau Nilseno kalva žemyn ir toliau visą kelią iki stoties, paskui stovėdavau ir laukdavau.

Betgi jis neparvažiavo.

Tada pagaliau atėjo visų lauktas lietus, bet aš toliau myniau dviračiu į Oslą beveik kas antrą dieną, kad pažiūrėčiau, ar tądien jis neparvažiuos traukiniu iš Elveriumo. Mūvėdavau žvejo kepurę ir vilkėdavau neperšlampamus drabužius, su savo geltonu apdaru atrodydavau kaip Lofotenų žvejys, ir avėdavau guminius batus, o vanduo tikšdavo į šalis nuo dviračio ratų ir putodamas krisdavo nuo uolos po Ekebergo kalvagūbriu ant geležinkelio bėgių dešinėje kelio pusėje, kol bėgiai pasislėpdavo tunelyje ir tolėliau išnirdavo kairėje, o visi pastatai būdavo pilkesni nei kada nors ir išnykdavo lietuje, be akių, be ausų, be balsų, jie nieko man nebesakydavo. Paskui aš lioviausi. Vieną dieną nebenuvažiavau į miestą ir kitą dieną nenuvažiavau, ir dar kitą. Atrodė, tarsi būtų nusileidusi uždanga ir paslėpusi visa, ką kada nors žinojau. Jaučiausi taip, lyg turėčiau pradėti gyvenimą iš naujo. Spalvos buvo kitokios, kvapai kitokie, įvairių nutikimų poveikis mano sielai buvo kitoks. Ne vien skirtingai suvokiau šilumą ir šaltį, šviesą ir tamsą, alyvinę ir pilką spalvą, bet kitaip bijojau ir kitaip džiaugiausi.

Vėlyvą rudenį atėjo laiškas. Jis buvo išsiųstas iš Elveriumo, ant voko užrašytas mano mamos vardas ir pavardė, taip pat Nilsenbakeno adresas, tačiau pats laiškas buvo skirtas mums visiems trims, suminint vardus, taipgi pavardes, nors visi turėjome tą pačią. Atrodė keistai. Laiškas buvo trumpas. Jis padėkojo už drauge praleistą laiką, prisimenąs jį su džiaugsmu, bet dabar esą kiti laikai ir nieko nebegalima pakeisti: jis nebegrįšiąs namo. Viename banke Karlstade, Švedijoje, jis turįs pinigų už mišką, kurį iškirtome vasarą ir išplukdėme žemyn upe. Jis jau parašęs tam bankui ir prie šio laiško pridedąs įgaliojimą, kad mano mama galėtų nuvažiuoti į Karlstadą ir pateikusi asmens dokumentą paimti pinigus. Gyvenkite laimingai. Pabaiga. Jokio atskiro palinkėjimo man. Net nežinau. Tiesą sakant, maniau užsitarnavęs.