Пер Петтерсон - Vogti arklius

Per Petterson

VOGTI ARKLIUS

Romanas

Tyto alba

2008

Anotacija

Peras Pettersonas (g. 1952) – šiandien skaitomiausias pasaulyje Norvegijos rašytojas; jis ilgą laiką dirbo bibliotekininku, vertėju ir tik vėliau ėmė rašyti knygas. “Vogti arklius” – šeštasis jo romanas, tapęs tikra literatūros sensacija. Už šį romaną autoriui buvo skirta International IMPAC Dublin Literary Award premija, New York Times redaktoriai ir žurnalistai įtraukė jį į geriausių 2007 metais pasirodžiusių knygų penketuką. Knyga beveik provokuojamai lėta ir intymi; tarsi basomis kojomis eitum per svetimą pasaulį – berniukiškai aiškų ir senatviškai ramų. Tai – tarsi Norvegijos kvintesencija, tas gyvenimas šiaurėje, susidedantis iš sniego, skausmo, ramybės, vienatvės, siūbuojančių eglių ir pėdų sniege.

Trunas atsisveikina su miestu; pasitraukia į miško namelį, kur pro langus matyti ežeras. Pasitraukia į tipišką norvegišką vienumą. Būdamas šešiasdešimt septynerių, trokšta ramios ir išmintingos vienatvės – be muzikos, televizijos, su radijo žiniomis ir kale Lyra jis nori ramiai nugyventi jam skirtą laiką. Tačiau kaimynystėje taip pat gyvena vienišas vyriškis su šunimi. Tai – berniukas iš seniai praėjusios 1948-ųjų vasaros, po kurios viskas pakrypo kitaip. Mintimis Trunas nuolat persikelia į aną vasarą: paskutiniąją, kurią praleido su tėvu. Auksinę, šiltą, pilną iš tėvo perimtos gyvenimo išminties, nutviekstą kaimynų šeimoje įvykusios tragedijos, tėvo meilės draugo motinai ir pašėlusio lėkimo per mišką ant vogto arklio. Aną tolimą vasarą, kuriai praėjus tėvas nebesugrįžo į šeimą. Tačiau… mes juk patys nusprendžiame, kada mums skauda, sako herojus. Todėl viskas ne tragiška, o ramu ir vyriška. Šiame skandinaviškai tyliame, išmintingame, rūsčiame romane vėl atrandame išsiilgtą šiaurietišką ramybę.

Skiriu Trunui T.

I

1

Lapkričio pradžia. Devynios valandos. Į langą bumbsi didžiosios zylės. Vienos apdujusios nuo smūgio nuskrenda, kitos nukrinta ant puraus sniego ir paspurdėjusios vėl pakyla. Nežinau, ko jos tikisi iš manęs. Pažvelgiu pro langą į mišką. Ežero pusėje virš medžių raudonuoja žara. Pakyla vėjas. Vandenyje įžiūriu jo pavidalą.

Dabar aš čia gyvenu, namelyje prie ežero, pačiuose šalies rytuose. Į ežerą įteka upė. Ji nedidelė, vidurvasarį gerokai nusenka, bet pavasarį ir rudenį būna srauni, ir joje yra upėtakių. Pats keletą sugavau. Upės žiotys vos už kelių šimtų metrų nuo čia. Galiu įžiūrėti jas pro virtuvės langą, beržams numetus lapus. Kaip dabar, lapkritį. Prie upės stovi trobelė, išėjęs ant laiptų matau, kada uždegtos šviesos. Ten gyvena vyras, regis, vyresnis už mane. Toks įspūdis. Bet gal dėl to, kad nesuprantu, kaip pats atrodau arba gyvenimas jam buvo nuožmesnis nei man. Nereikia ir to atmesti. Jis turi šunį, borderkolį.

Tolėliau kieme ant stiebo esu iškėlęs lesyklą. Brėkštant rytui atsisėdu prie virtuvės lango su puodeliu kavos ir žiūriu, kaip paukščiai atplasnoja. Lesykloje suskaičiavau aštuonias skirtingas rūšis. Daugiau negu bet kurioje kitoje vietoje, kur mano gyventa, tačiau į langą skrenda tik didžiosios zylės. Daug kur esu gyvenęs. Dabar mano namai šičia. Kai prašvinta, aš jau kelios valandos nebemiegu. Pakūriau krosnį. Pavaikštinėjau, paskaičiau vakarykštį laikraštį, suploviau vakardienos indus, nekiek jų ir būta. Pasiklausiau BBC. Radijas įjungtas didžiumą paros. Klausausi žinių, negaliu atprasti, tik nebežinau, kam man jų reikia. Sakoma, kad šešiasdešimt septyneri metai nėra daug, bent jau mūsų laikais, aš ir nesijaučiu susenęs, jėgų turiu į valias. Bet kai klausausi žinių, jos mano gyvenime tiek pat nebereiškia. Jos nekeičia mano požiūrio į gyvenimą kaip seniau. Galbūt žinios išsigimė, galbūt — jų skaitymo būdas, o gal jų tiesiog per daug. Rytinė BBC World Service laida man patinka tuo, jog viskas skamba kitaip ir nė žodžio apie Norvegiją, be to, galiu sekti Jamaikos, Pakistano, Indijos ir Birmos kriketo — žaidimo, kurio niekada nemačiau žaidžiant ir niekada nematysiu, jei tai priklausys nuo manęs, laimėjimus. Tačiau pastebėjau, kad „metropolija” Anglija nuolat prakiša. Vis šis tas.

Aš taip pat turiu šunį vardu Lyra. Kokios ji veislės, pasakyti nelengva. Ne taip svarbu. Mes jau buvome lauke, su žibintuvėliu, ir pasivaikščiojome mums įprastu taku palei ežerą, kurio pakraščiai pasidengę milimetriniu ledu, o pakrantėje stirkso pageltę negyvi vikšriai, iš tamsaus dangaus tylutėliai krintant tirštam sniegui, kuris Lyrai sukėlė džiaugsmo čiaudulį. Dabar ji miega prisispaudusi prie krosnies. Snigti liovėsi. Įdienojus viskas ištirps. Sprendžiu pagal termometrą. Raudonas stulpelis kyla kartu su saule.

Visą gyvenimą troškau būti vienas tokioje vietoje kaip ši. Net kai viskas klodavosi kuo puikiausiai, o taip būdavo neretai. Galiu drąsiai sakyti. Kad taip būdavo neretai. Man sekėsi. Bet net tuomet, tarkim, paskendęs glėbyje, girdėdamas man į ausį šnabždamus žodžius, kurių galėjau klausytis ir klausytis, staiga panūsdavau atsidurti tokioje vietoje, kur būtų vien tyla. Kai kada keletą metų apie tai nemąstydavau, bet nereiškia, kad mano ilgesys pranykdavo. Dabar esu čia, ir viskas beveik taip, kaip įsivaizdavau.

Vos po dviejų mėnesių baigsis šis tūkstantmetis. Tuomet kaimo centre vyks šventė su fejerverkais. Neketinu ten rodytis. Liksiu čia, namie, su Lyra, galbūt nueisiu prie ežero pažiūrėti, ar laiko ledas, tikiuosi dešimties laipsnių šaltuko ir mėnesienos, o tada pakursiu krosnį ir gerokai trūktelėsiu iš butelio, kurį laikau spintoje, įsijungęs senąjį patefoną paleisiu plokštelę su Bili Holidei balsu, beveik šnabždesiu, kaip tada, kai klausiausi jos Oslo koncertų rūmuose šeštajame dešimtmetyje, beveik išsekusios, bet vis tiek užburiančios. Kai plokštelė pasibaigs, atsigulsiu ir miegosiu taip giliai, kaip tik įmanoma miegoti nemirus, ir pabusiu naujajame tūkstantmetyje neteikdamas tam jokios reikšmės. Nekantriai to laukiu.

Kol kas leidžiu laiką tvarkydamas namą. Nuveikti reikia nemažai, gavau jį pigiai. Tiesą sakant, buvau pasiruošęs pakloti kur kas daugiau, kad šis namas su žeme atitektų man, bet konkurencijos beveik nebuvo. Dabar suprantu kodėl, bet niekis. Šiaip ar taip, esu patenkintas. Didžiumą darbų stengiuosi nudirbti pats, nors be vargo galėčiau nusisamdyti dailidę, anaiptol nesu vargšas, bet tuomet viskas vyktų per greitai. Noriu skirti tiek laiko, kiek reikia. Manau, laikas dabar man svarbus. Nereiškia, kad jis turi slinkti lėtai ar greitai, tiesiog svarbu laikas, kuriame gyvenu, kurį pripildau materialių daiktų ir darbų, padedančių jį suskaidyti, kad jis man taptų ryškus ir neišnyktų be pėdsakų.

Šiąnakt kai kas įvyko. Nuėjęs į kambarėlį šalia virtuvės, atsiguliau į laikiną paties susikaltą lovą prie lango ir užmigau, buvo po dvylikos, lauke tvyrojo juoda it anglis tamsa ir šaltis. Pajutau žvarbą, kai paskutinį kartą išėjau nusičiurkšti už namo. Aš sau tai leidžiu.

Ypač dėl to, jog kol kas teturiu lauko išvietę. Šiaip ar taip, niekas nemato. Vakarų pusėje tankus miškas.

Mane pažadino šaižus, skardus garsas, pasikartojantis trumpais tarpais, paskui jis nutilo, bet netrukus pasigirdo vėl. Atsisėdau lovoje, pravėriau langą ir pažvelgiau laukan. Pro tamsą įžiūrėjau geltoną kišeninio žibintuvėlio spindulį kažkur ant kelio, palei upę. Tas, kuris laikė žibintuvėlį, be abejonės, ir skleidė garsą, kurį girdėjau, bet nesupratau, koks tai garsas, kaip jis išgauna jį. Jeigu tai jis. Tada šviesos ruoželis pasisukiojo čia į kairę, čia į dešinę, tarsi praradęs viltį, ir akimirką švystelėjo raukšlėtas mano kaimyno veidas. Jis buvo įsikandęs kažkokį daiktą, panašų į cigarą, ir kai vėl pasigirdo tas garsas, supratau, jog tai — šuns švilpukas, nors man niekada neteko tokio matyti. Ir jis pradėjo šaukti šunį: Pokeri, pašaukė jis, Pokeri, — toks buvo šuns vardas, — eikš, neklaužada, rėkavo jis, o aš išsitiesiau lovoje ir užsimerkiau, bet žinojau, kad nebepavyks užmigti.