Пер Петтерсон - Vogti arklius

— Kodėl nepjauni dilgynių? — paklausė.

Aš pažvelgiau į trumpą dalgio kotą ir į aukštas dilgynes.

— Skauda, — atsakiau.

Tuomet jis pažiūrėjo į mane su lengva šypsena ir vos vos papurtė galvą.

— Tu pats sprendi, kada skauda, — tarė staiga surimtėjęs, nuėjo prie trobelės sienos, plikomis rankomis suėmė dilginančius augalus ir kuo ramiausiai pradėjo juos rauti, vieną po kito, metė juos į krūvą ir nesiliovė, kol neišrovė visų.

Nė vienas veido raumenėlis neišdavė, kad jam skauda, ir aš truputį susigėdau sliūkindamas taku paskui Juną, tad išsitiesiau, paspartinau žingsnį ir pradėjau eiti taip, kaip būčiau ėjęs būdamas sveikas, ir vos po kelių žingsnių supratau, kad iš karto reikėjo taip daryti.

— Kur mes einame? — pasidomėjau.

— Noriu kai ką tau parodyti, — atsakė Junas. — Nelabai toli.

Saulė jau švietė aukštai danguje, tarp medžių buvo šilta, nosį kuteno šilti kvapsniai ir iš visų miško pusių sklido garsai: girdėjau, kaip plaka sparnai, linksta šakos, lūžinėja šakelės, suklykia vanagas, paskutinį atodūsį išleidžia kiškis ir tyliai bumbsi ant gėlių tūpdamos bitės. Dar girdėjau skruzdyne ropinėjant skruzdės, o takas, kuriuo ėjome, kilo į kalną, giliai traukdamas orą pro nosį mąsčiau, jog kad ir kaip susiklostytų mano gyvenimas, kad ir kaip toli nukeliaučiau, visada prisiminsiu šią vietą tokią, kokia ji yra dabar, ir jos pasiilgsiu. Atsigręžęs pro pušų ir eglių pinučius apžvelgiau slėnį, mačiau apačioje vingiuojant žvilgančią upę, mačiau Barkaldo lentpjūvės raudonų čerpių stogą paupyje, labiau į pietus, ir daug mažų sodybėlių žaliuose lopuose palei siaurą vandens juostą. Pažinojau ten gyvenančias šeimas, galėjau pasakyti, kiek žmonių yra kiekviename name, ir nors priešingame krante nebebuvo matyti mūsų trobelės, būčiau galėjęs tiksliai parodyti, už kurio medžio ji stovi, ir aš pagalvojau: kažin ar tėvas dar miega, ar vaikštinėja aplinkui, žvalgosi ir svarsto, kur aš dingau, nejausdamas baimės, ar tuoj pareisiu namo, gal jam jau pradėti ruošti pusryčius, — ir staiga pajutau, kaip išalkau.

— Atėjome, — pasakė Junas, — štai ten.

Jis mostelėjo į didelę eglę kiek į šoną nuo tako. Mes sustojome.

— Kokia didelė, — nusistebėjau.

— Aš ne apie ją, — atsakė Junas. — Eikšen.

Jis žengė prie eglės ir ėmė lipti viršun. Vikriai, apatinės šakos buvo tvirtos ir ilgos, sunkios, nusvirusios žemyn ir lengvai pasiekiamos, tad jis akimirksniu atsidūrė per kelis metrus nuo žemės, o aš nusekiau iš paskos. Jis lipo greitai, bet už dešimties metrų sustojo ir atsisėdo palaukti, kol susilyginsime, o ten buvo daug vietos, galėjome sėdėti greta ant dviejų storų šakų. Jis mostelėjo ranka tolėliau ant savo šakos, kur ji šakojosi į dvi dalis. Po šakuma kabojo paukščio lizdelis, kaip gilus dubenėlis ar kokia tūtelė. Buvau matęs daug lizdų, bet niekada — tokio mažo, tokio lengvučio, taip tobulai sulipdyto iš samanų ir plunksnų. Ir jis ne kabojo, o tarsi sklandė ore.

— Čia nykštukas, — tyliai pasakė Junas. — Antra vada.

Jis pasilenkė į priekį, ištiesė ranką prie lizdo, įkišo tris pirštus į plunksnelėmis uždengtą angą ir ištraukė kiaušinį, tas buvo toks mažutis, jog negalėjau atitraukti akių. Laikydamas kiaušinėlį pirštų galiukais jis prikišo jį prie manęs, kad galėčiau apžiūrėti iš arti, ir man ėmė svaigti galva, kai žiūrėjau ir mąsčiau, kad vos po kelių savaičių tas mažutėlis, kiek pailgas rutuliukas pavirs į gyvą paukštį su sparnais, purptelės nuo aukštos šakos, smigs žemyn, tačiau nenukris, tik nuplasnos tolyn stumiamas instinkto ir valios, nugalėjęs sunkio jėgą. Ir aš tai ištariau garsiai:

— Jergau, — nusistebėjau, — kaip keista, kad toks mažas rutulėlis pavirs į gyvą daiktą ir nuplasnos sau.

Galbūt pasakymas ir nebuvo labai vykęs, jis nė iš tolo neprilygo tam ošiančio lengvumo jausmui, kurį jutau sieloje. Tačiau tą akimirką atsitiko kai kas man nesuvokiama, nes kai pakėliau akis ir pažiūrėjau į Juną, jo veidas buvo suakmenėjęs ir mirtinai išblyškęs. Ar kalti tie keli mano ištarti žodžiai, ar kiaušinis, kurį jis laikė rankoje, niekada nesužinosiu, bet kažkas jį taip ūmiai permainė ir jis pažvelgė man į akis, lyg matytų mane pirmą sykį, bent kartą neprisimerkęs, dideliais juodais vyzdžiais. O tada jis išskleidė pirštus ir paleido kiaušinį. Šis riedėjo palei kamieną, lydėjau jį akimis ir mačiau, kaip žemiau atsitrenkia į šaką, sudūžta ir išlaksto į visas puses šviesiais skuteliais, tie leidžiasi kaip snaigės, beveik besvorės, ir pamažu išnyksta. Arba taip sako mano atmintis, šiaip ar taip, neprisiminiau, kad kada nors kas būtų mane šitaip nuliūdinęs. Vėl pažvelgiau į Juną, bet tuomet jis jau buvo pasilenkęs į priekį, viena ranka nuplėšė lizdelį nuo šakumos, atkišo prieš save ištiestoje rankoje ir pirštais sutrynė į miltus, vos už kelių centimetrų nuo mano akių. Norėjau ką nors pasakyti, bet neišspaudžiau nė žodžio. Juno veidas buvo kreidinė kaukė su žiojinčia burna, o iš tos burnos sklido garsai, nuo kurių man per nugarą ėjo pagaugai, dar nebuvau girdėjęs nieko panašaus — lyg kriokimas žvėries, kurio niekada nebuvau matęs ir netroškau pamatyti. Jis vėl atgniaužė ranką, delnu trenkė į medžio kamieną ir patrynė jį į žievę, pažiro smulkūs šapeliai, kol galiausiai teliko kaži kokia košė, į kurią negalėjau žiūrėti. Aš užsimerkiau ir taip sėdėjau, o kai vėl praplėšiau akis, Junas jau buvo palypėjęs gerą gabalą žemyn. Jis kone slydo nuo šakos ant šakos, žiūrėjau žemyn į jo neklusnius rudus plaukus, o jis nė kartelio nepažvelgė į viršų. Paskutinius metrus jis nušoko ir bumbtelėjo ant kietos žemės, tas garsas atsklido iki manęs, sėdinčio viršuje, o tada jis susmuko ant kelių kaip maišas, trinktelėjo kakta į žemę ir šitaip susirietęs išklūpojo, regis, amžinybę, ir visą tą amžinybę sėdėjau sulaikęs kvėpavimą ir nejudėjau iš vietos. Nesupratau, kas įvyko, bet jaučiau, jog esu dėl to kaltas. Tik nesuvokiau kodėl. Galiausiai jis nerangiai atsistojo ir ėmė eiti taku žemyn. Iškvėpiau ir vėl pamažu įkvėpiau, krūtinėje sušvilpė, išgirdau aiškiai, lyg būčiau astmininkas. Pažinojau vieną žmogų, sergantį astma, jis gyveno Osle toje pačioje gatvėje kaip ir mes. Jam kvėpuojant sklisdavo toks švilpesys. Aš pasigavau ligą, pamaniau, po velnių, tai štai kaip susergama astma. Kai kas nors atsitinka. Tada pradėjau ropštis žemyn, ne taip greitai kaip Junas, veikiau taip, tarsi kiekviena šaka būtų buvusi kelrodis, ant kurio turėjau ilgai palaikyti rankas, kad nepraleisčiau nė vieno svarbaus dalyko, ir visą laiką galvojau apie kvėpavimą.

Ar tuomet persimainė oras? Manau, kad taip. Stovėjau ant tako, Juno niekur nebuvo matyti, jis dingo tuo keliu, kuriuo atėjome, ir virš galvos staiga išgirdau medžių ošimą. Pažvelgęs aukštyn išvydau, kaip linguoja ir plakasi viena į kitą eglių viršūnės, mačiau vėjyje linkstančias aukštas pušis, o po kojomis jutau banguojant miško paklotę. Jaučiausi taip, tarsi stovėčiau ant vandens, man apsisuko galva ir aš apsidairiau ieškodamas ko nors įsitverti, bet viskas judėjo. Dangus, dar ką tik toks skaisčiai mėlynas, dabar tapo pilkas it plienas, su liguistai geltona pašvaiste virš kalvagūbrio kitoje slėnio pusėje. Tuomet virš kalvagūbrio tvykstelėjo akinamas žaibas. Ir tuoj pat sugriaudė taip, jog suvirpėjau visu kūnu, pajutau staigų vėsos gūsį ir skausmą, nusmelkusį spygliuotos vielos pradrėkstą ranką. Kiek įkabindamas, kone tekinas nudūmiau taku, kuriuo atėjome, arklių ganyklos link. Atpluošęs iki ten pažvelgiau per spygliuotą vielą tarp medžių, bet dabar ten nebuvo matyti nė vieno arklio ir akimirką svarsčiau, ar nepasirinkus trumpiausio kelio per ganyklą, bet patraukiau palei išorinę tvoros pusę, padarydamas visą ratą, kol priėjau taką, vedantį į kelią. Ten pasukau į kairę ir bėgte pasileidau žemyn, vėjas buvo nurimęs, miške — virpanti tyla, o krūtinę gniaužė ką tik atrastas dusulys.