Пер Петтерсон - Vogti arklius

Jis mane išmokė dėti skersą, išmokė, kad jeigu atleisiu vadžias ir iš anksto negalvosiu tiek, kad imčiau stabdyti, galiu nuveikti tai, apie ką nedrįsčiau net pasvajoti.

— Ką gi. Pasiruošt, dėmesio, marš! — suskandavau.

Drauge patraukėme taku prie upės. Buvo ankstyvas rytas. Saulė užkopė virš kalvagūbrio išskleisdama šviesos vėduoklę ir viską aplinkui nudažydama visiškai kita spalva, rūko draiskanos išsisklaidė virš vandens ir išnyko. Per megztinį pajutau staigią šilumą, užsimerkiau ir ėjau toliau, nė karto nenikstelėjęs kojos, kol supratau, kad priėjome krantą. Tenai vėl atsimerkiau, nulipau žemyn ant švariai nuskalautų pakrantės akmenų ir atsisėdau valtelės gale. Junas atstūmė ją nuo kranto ir įšoko pats, paėmė irklus ir trumpais, kietais yriais nusiyrė skersai tekančio vandens, galiuką kelio leido valčiai plaukti pačiai, paskui vėl pairklavo, kol atsitrenkėme į priešingą krantą, maždaug už penkiasdešimties metrų pasroviui. Kaip tik tiek, kad valties nebūtų matyti iš trobelės.

Tada užlipome į nedidelę atšlaitę, Junas pirmas, aš iš paskos, ir paėjėjome palei spygliuotos vielos tvorą šalia pievos, kur po plonyčiais miglos apklotais žėlė aukšta žolė, kuri netrukus turėjo būti nupjauta, sukrauta ant žaiginių ir išdžiovinta saulėje. Toks jausmas, lyg bristum vandeniu, siekiančiu šakumą, tačiau be pasipriešinimo, tarsi sapne. Aš dažnai sapnuodavau vandenį, su vandeniu gerai sutariau.

Pieva priklausė Barkaldui ir tuo keliu mūsų eita daugybę kartų, įkalne tarp laukų iki kelio į parduotuvę, pirkti žurnalų, karamelės ar kitų menkniekių, kuriems pakakdavo mūsų pinigų, kišenėje sulig kiekvienu žingsniu skimbčiojant vienos, dviejų, o kartais ir penkių erių monetoms, arba patraukdavome priešinga kryptimi į Juno namus, kur jo mama, mums įžengus pro duris, visada be galo Širdingai pasisveikindavo, tarsi būčiau šalies sosto įpėdinis ar kas nors panašaus, o jo tėvas pasinerdavo į vietinį laikraštį arba dingdavo daržinėje su reikalais, kurie staiga tapdavo neatidėliotini. Kažko aš ten nesupratau. Bet nekvaršinau sau galvos. Dėl manęs jis galėjo likti daržinėje. Man buvo nusispjaut. Pasibaigus vasarai, šiaip ar taip, išvažiuosiu namo.

Barkaldo ūkis stovėjo kitoje kelio pusėje, už kelių laukų, — kuriuose jis pamečiui sėjo tai avižas, tai miežius, — prie pat miško, su kampo formos daržine, o miške jis laikė keturis arklius, jie ganėsi dideliame plote, kurį jis aptvėrė spygliuota viela, nutiesęs ją tarp medžių dviem aukštais. Jam priklausė miškas, daug miško. Jis buvo didžiausias žemvaldys apylinkėje. Mes abu nekentėme to žmogaus, bet nelabai nutuokiu kodėl. Kiek žinau, jis mums nieko nepadarė ir niekada nepasakė pikto žodžio. Tačiau Barkaldas turėjo didelį ūkį, o Junas buvo smulkaus ūkininko sūnus. Beveik visi buvo smulkūs ūkininkai šiame paupio slėnyje, vos už kelių kilometrų nuo Švedijos sienos, ir daugelis tebegyveno iš to, ką užsiaugindavo savo ūkeliuose, ir iš pieno, kurį pristatydavo į pieninę, be to, sezono metu kirsdavo mišką. Taip pat ir Barkaldo mišką, ir turčiaus iš Berumo mišką, tūkstančius dekarų šiaurėje ir vakaruose. Pinigų daug nebuvo, bent jau nepastebėjau. Galbūt Barkaldas turėjo jų nemažai, bet Juno tėvas neturėjo nieko, ir mano tėvas neturėjo nė grašio, bent kiek man buvo žinoma. Tad kaip jam pavyko sukrapštyti pakankamai pinigų, kad nusipirktų trobelę, kurioje gyvenome tą vasarą, man ligi šiol mįslė. Atvirai sakant, man ne visada būdavo aišku, kuo mano tėvas užsiima, kad užsidirbtų pinigų pragyvenimui, kad išlaikytų save, mane ir kitus, nes jo veikla dažnai keitėsi, bet visada buvo susijusi su daug įvairiausių įrankių ir smulkių prietaisų, o kartais — ilgu planavimu ir mąstymu su pieštuku rankoje, kelionėmis į visus įmanomus šalies kampelius, kuriuose man niekad neteko būti, kurių nė neįsivaizdavau, tačiau jis nebebuvo įrašytas jokiame algalapyje. Dažnai turėdavo daug darbo, kartais jo būdavo mažiau, bet jis vis tiek gaudavo pakankamai pinigų, ir kai prieš metus atvykome čia pirmą kartą, jis vaikštinėjo, žvalgėsi, gudriai šypsojosi, tapšnojo medžius, ranka pasirėmęs smakrą sėdėjo ant didelio akmens prie upės kranto ir žvelgė tolyn virš vandens taip, tarsi visi daiktai būtų jo seni pažįstami. Bet turbūt negalėjo taip būti.

Iš tako per pievą mudu su Junu įsukome į kelią, ir nors mūsų čia eita labai daug kartų, dabar buvo kitaip. Mes ėjome vogti arklių ir žinojome, kad tai matyti. Mes buvome nusikaltėliai. Tai permaino žmones, kažkas pasikeičia jų žvilgsniuose ir jie įgauna savotišką eiseną, kurios niekas nepajėgus užmaskuoti. O vogti arklius blogiau už viską. Mes žinojome apie įstatymą, galiojantį į vakarus nuo Pekoso, juk skaitėme kaubojų žurnalus, ir nors galbūt gali sakyti, kad gyvename į rytus nuo Pekoso, tie rytai taip toli, jog nesuklysi pasakęs ir priešingai, nes viskas juk priklauso nuo to, iš kurios pusės nuspręsi žiūrėti į pasaulį, o tas įstatymas neaplenkia nė vieno. Jeigu tave sugauna, keliauji tiesiai ant medžio su kilpa ant kaklo: šiurkšti kanapė ant minkštos odos, kažkas sušeria arkliui per pasturgalį, ir jis išsprūsta tau iš po kojų, o tu pakimbi ore ir kepurnėjiesi iš paskutiniųjų, kol tavo gyvenimas pralekia prieš akis vis blankesniais ir blankesniais kadrais, kol kadruose nebelieka tavęs ir viso to, ką matei, jie apsitraukia migla ir galiausiai pajuosta. Tik penkiolika metų, šmėsteli paskutinė mintis, kiek nedaug, ir tai dėl arklio, o tada viskas tampa pernelyg pavėluota. Barkaldo namas stovėjo miško pakraštyje, sunkus ir pilkas, ir atrodė grėsmingesnis nei bet kada. Langai tokį ankstyvą rytą buvo tamsūs, bet galbūt šeimininkas stovėjo ten, viduje, ir žvelgė į kelią, matė, kaip mes einame, ir žinojo.

Bet dabar negalėjome grįžti. Nelanksčiomis kojomis paėjėjome porą šimtų metrų žvyrkeliu, kol namas pasislėpė už posūkio, tada pasukome taku per dar vieną pievą, kuri taip pat priklausė Barkaldui, ir įžengėme į mišką. Iš pradžių buvo tamsu tarp tankiai suaugusių eglių kamienų, jokio sąžalyno, tik tamsžalės samanos, klojančios žemę dideliu kilimu, kuriuo buvo minkšta eiti, šviesa niekada iki čia neprasiskverbdavo, ir mes žengėme vienas paskui kitą taku jausdami spyruokliavimą kaskart, kai statėme koją. Junas ėjo pirmas, aš — iš paskos, įsispyręs į sportbačius nudrengtais padais, paskui pasukome į šoną, padarydami geroką ringį, laikydamiesi dešinės, ir pamažu virš mūsų ėmė vertis šviesa ir proskyna, kol staiga sužvilgo dviguba spygliuota viela ir mes atsidūrėme vietoje. Apžvelgėme skynimą, visi medžiai buvo iškirsti, išskyrus pušų sodinukus ir beržus, kurių vieni styrojo keistai aukšti ir vieniši, be užnugario, o kiti, neatsilaikę prieš šiaurės vėją, gulėjo išvirtę visu ilgiu, kyšančiomis šaknimis. Tačiau tarp kelmų žėlė tanki, sultinga žolė, o už kelių krūmų, kiek tolėliau, išvydome arklius, jų buvo matyti tik pasturgaliai ir uodegos, baidančios muses ir sparvas. Mes užuodėme arklių mėšlą, pelkėje išmirkusias samanas ir saldų, aštrų, visa apimantį kvapą to, kas buvo didesnis už mus pačius ir netilpo galvoje, — miško, kuris driekėsi į šiaurę, į Švediją, į Suomiją ir toliau visą kelią iki Sibiro, ir jei pasiklystum tame miške, šimtai žmonių galėtų ištisas savaites tavęs ieškoti neturėdami menkiausios galimybės surasti, nors tai, ko gera, ne blogiausia, kas gali nutikti, pamaniau, pasiklysti čia, bet nežinojau, kiek rimta toji mintis.

Junas pasilenkė ir pralindo pro dvi spygliuotas vielas, ranka prispaudęs apatiniąją, o aš atsiguliau ant žemės ir prasiritau pro apačią, abu prasmukome nepradrėskę nei kelnių, nei megztinių. Atsargiai atsistojome ir per žolę nubridome prie arklių.