Пер Петтерсон - Vogti arklius

Stovėjau ant kelio. Pirmieji lašai ištiško man ant kaktos. Kiek tolėliau išvydau Juno nugarą. Jo nebėgta, nes buvo per arti, ir ėjo jis nei greitai, nei lėtai. Tiesiog ėjo. Pamaniau, gal reikėtų jį pašaukti ir paprašyti palaukti, bet nebuvau tikras, ar užteks kvapo. Be to, ta nugara kažkaip sulaikė mane, tad ėmiau žingsniuoti jam iš paskos, visą kelią išlaikydamas tą patį atstumą, pro Barkaldo namą, kurio langai dabar aiškiai švietė po tamsiu dangumi, — kažin ar jis dabar stovi prie lango, žiūri į mus ir supranta, iš kur pareiname. Pažvelgiau aukštyn į dangų tikėdamasis, kad galbūt tie lašai, kuriuos pajutau, buvo visas lietus, bet staiga virš kalvagūbrio vėl blykstelėjo žaibas ir tą pačią sekundę sugriaudė. Aš niekada nebijojau perkūnijos, neišsigandau ir dabar, bet žinojau, kad kai žaibas ir griaustinis eina išvien, žaibas gali trenkti į bet kurią vietą aplink mane. Keistai jaučiausi eidamas keliu be jokios priedangos. O tada prie manęs priartėjo lietaus siena, staiga atsidūriau už jos ir buvau kiaurai permerktas vos per kelias sekundes, nuogas ar apsirengęs — jokio skirtumo. Visas pasaulis papilko nuo vandens ir aš vos beįžiūrėjau Juną, žingsniuojantį už šimto metrų nuo manęs. Bet man nereikėjo, kad jis rodytų man kelią, žinojau, kur eiti. Pasukau taku per Barkaldo pievą, ir jeigu dar nebūčiau buvęs šlapias, mano kelnės būtų apsunkusios ir prilipusios prie kojų nuo aukštos žolės. Bet šiuosyk nebesvarbu. Dabar, pamaniau, Barkaldas kelias dienas negalės šienauti, turės palaukti, kol išdžius. Negali pjauti šlapios žolės. Kažin ar per šienapjūtę jis vėl prašys mudviejų su tėvu pagalbos kaip praėjusiais metais ir kažin ar Junas paėmęs valtį vienas persiyrė per upę, ar laukia manęs prie kranto. Galėjau keliu grįžti prie parduotuvės ir pereiti per tiltą, bet eiti toli sunku. Arba galėjau perplaukti. Dabar tikriausiai šaltas vanduo ir srauni srovė. Jutau, kad man šalta su šlapiais drabužiais, kad būtų geriau be jų. Sustojau ant tako ir pradėjau vilktis megztinį ir marškinius. Buvo nelengva, nes jie prilipo prie kūno, bet galiausiai juos nusitraukiau ir susukęs į gniužulą pakišau po pažastimi. Dabar viskas buvo taip šlapia, jog darėsi beveik juokinga, o lietus plakė mano pliką liemenį ir savotiškai šildė. Delnu perbraukiau odą ir bemaž ničnieko nepajutau, nes ir oda, ir pirštai buvo nutirpę, pasijutau pavargęs ir mieguistas, neblogai būtų kur nors valandėlę prigulti ir užmerkti akis. Žengiau kelis žingsnius į priekį. Ranka nubraukiau nuo veido vandenį. Man šiek tiek svaigo galva. O tada pamačiau, kad stoviu prie pat upės, tik jos negirdėjau. Priešais mane valtyje sėdėjo Junas. Jo plaukai, paprastai styrantys kietais kuokštais, buvo permirkę ir prisiploję prie galvos. Jis pažvelgė į mane pro lietų ir valties galu prisiyrė prie kranto, bet nieko nepasakė.

— Labas, — tarstelėjau ir nevikriai nuvairavau paskutinius metrus per slidžius apvalius akmenis.

Vieną kartą suklupau, bet neparpuoliau, įsikabarojau į valtį ir atsisėdau ant galinio suoliuko. Jis pradėjo irkluoti vos man įlipus ir mačiau, kad nelengva, nes plaukėme prieš srovę ir judėjome labai pamažu. Jis ketino parplukdyti mane namo, nors tikriausiai pavargo. Jo namai buvo priešingoje pusėje ir aš norėjau pasakyti, kad nebūtina dėl manęs vargti, kad užtektų perkelti mane į kitą krantą, o likusį kelią pareičiau pėstute. Bet aš nieko nepasakiau. Neturėjau jėgų.

Pagaliau atplaukėme. Įsiręžęs Junas apsuko valtį ir priglaudė galą prie pat kranto, kad galėčiau lengvai išlipti. Kai išlipau, sustojęs ant kranto pažvelgiau į jį.

— Iki, — tariau, — pasimatysime rytoj.

Bet jis neatsakė. Tik pakėlė irklus nuo vandens ir leidosi pasroviui, žiūrėdamas atgal primerktomis akimis, kurių, jau tada žinojau, niekada nepamiršiu.

3

Mudu su tėvu atvažiavome prieš keturiolika dienų, traukiniu iš Oslo iki Elveriumo, o toliau kelias valandas dardėjome autobusu. Tas autobusas stojo pagal man neperkandamą sistemą, šiaip ar taip, stoviniavo dažnai, ir tarpais aš užsnūsdavau saulėkaitoje ant įkaitusios sėdynės, o kai prabusdavau ir pažvelgdavau pro langą, atrodydavo, tarsi nebūtume pajudėję nė per milimetrą, nes vaizdas, kurį išvysdavau, niekuo nesiskirdavo nuo matytojo prieš užmiegant: vingiuotas žvyrkelis su abipus plytinčiais laukais, sodybos su baltais gyvenamaisiais namais ir raudonomis daržinėmis, vienos mažos, kitos truputį didesnės, ir karvės už spygliuotų tvorų pakelėje, gulinčios žolėje ir atrajojančios primerktomis akimis saulės atokaitoje, beveik visos žalos, tik viena kita žalmargė arba juodmargė, o už sodybų — mėlynai šešėliuotas miškas, kylantis kalvagūbriu, kuris nuolat buvo tas pats.

Toji kelionė truko beveik visą dieną ir keisčiausia, kad neprailgo. Man patiko spoksoti pro langą, kol sušilę vokai apsunkdavo ir aš užmigdavau, o prabudęs nukreipdavau akis į vaizdą už lango tūkstantąjį kartą, arba daugiau kaip tūkstantąjį, arba pasisukdavau ir pažiūrėdavau į tėvą, kuris visą kelionę sėdėjo nosį įbedęs į kažkokią techninę literatūrą, ką nors apie namų statybą, mašinas ar variklius, — jo galva buvo pramušta tokiais dalykais. Tuomet jis pakeldavo galvą, pažvelgdavo į mane, linktelėdavo ir nusišypsodavo, aš nusišypsodavau jam ir jis vėl panirdavo į knygą. Aš užmigdavau ir sapnuodavau šiltus, minkštus daiktus, o paskutinį kartą nubudau tėvo purtomas už peties.

— Ei, vade, — pašaukė jis, aš pramerkiau akis ir apsidairiau.

Autobusas stovėjo išjungtu varikliu didžiojo ąžuolo paūksmėje priešais parduotuvę. Pamačiau taką, vedantį prie tilto per upę, ir kaip tik šioje vietoje susiaurėjusi upė putodama krito žemyn nuo nedidelio slenksčio, o žemai kybanti saulė spindėjo putų keterose. Turėjome išlipti ir mes, paskutiniai keleiviai. Čia buvo galinė stotelė. Toliau privažiuoti neįmanoma, likusį kelią turėjome eiti pėsčiomis ir aš pamaniau, kad tai labai būdinga mano tėvui, atsivežti mane į tokią tolybę, jog toliau nebėra kur, ir tai vis dar Norvegija, bet neklausinėjau, kodėl būtent čia, nes atrodė, lyg jis norėtų mane išbandyti, o tam aš neprieštaravau. Pasitikėjau savo tėvu.

Pasiėmę kuprines ir žvejybos reikmenis iš bagažinės autobuso gale, pasukome prie tilto. Per vidurį sustojome ir įsižiūrėjome žemyn į sraunų žalzganą vandenį, kietai sugniaužėme bambukines meškeres, pastuksenom jomis į naujus medinius turėklus ir nusispjovėme į upę, o tėvas pasakė:

— Na, palauk, Jokūbai!

Jis visas žuvis vadino jokūbais, ir druskingame Oslo fiorde, prie namų, persisvėręs per valties kraštą, rodydamas dantis vandeniui, juokais grūmodamas kumščiu virš gelmės: na, palauk, Jokūbai, tuoj mes ateisime ir tave pagausime, — ir šioje upėje, kuri puslankiu atbėga per sieną iš Švedijos, prateka pro šį kaimą ir vėl grįžta į Švediją už kelių dešimčių kilometrų toliau į pietus. Pamenu, prieš metus spoksojau į verpetuojantį vandenį ir svarsčiau, ar kokiu nors būdu įmanoma pamatyti, pajusti ar paragauti, kad iš tikrųjų vanduo švediškas ir šiapus sienos imamas skolon. Bet tuomet buvau daug jaunesnis ir mažai žinojau apie pasaulį, be to, ta mintis šmėstelėjo tik trumpai. Stovėjome ant tilto, mudu su tėvu, ir kai pažiūrėję vienas į kitą nusišypsojome, bent aš pajutau, kaip pilve sukirbėjo lūkesčiai.

— Kaip tu? — paklausė jis.

— Puikiai, — atsakiau ir negalėjau nenusijuokti.

Dabar pėdinau per lietų taku nuo upės. Už manęs valtyje sėdėjo Junas ir plaukė pasroviui. Kažin ar jis pasišneka balsu su savimi, kaip kad aš neretai pasikalbu vienumoje. Garsiai nupasakoju, ką būnu tik ką padaręs, įvertinu pliusus, minusus ir galiausiai nusprendžiu neturėjęs kitos išeities. Bet jis tikriausiai tuo neužsiima.