Пер Петтерсон - Vogti arklius

Buvau visas sustiręs, kalenau dantimis. Po pažastimi turėjau megztinį ir marškinius, bet buvo vėlu juos vilktis. Dangus sutemo labiau nei įprastą naktį. Tėvas trobelėje buvo užžiebęs žibalinę lempą, langai švietė šilta geltona spalva, o iš kamino sūkuriuodami kilo pilki dūmai, juos lietus čia pat plakė prie stogo, ir vanduo, susimaišęs su dūmais, it pilka košė, tekėjo šiferiu. Atrodė keistai.

Durys buvo pravertos. Priėjęs prie slenksčio užuodžiau keptos šoninės kvapą, sklindantį pro šviečiantį plyšį. Sustojau po nedideliu stogeliu. Pagaliau lietus nebetalžė man galvos. Pastovėjau ten porą minučių, tada atlapojau duris ir įėjau. Tėvas stovėjo priešais malkomis kūrenamą viryklę ir ruošė pusryčius. Aš stypsojau prie slenksčio varvėdamas ant skudurinio takelio. Jis manęs neišgirdo. Nežinojau, kiek valandų, bet neabejojau, kad jis kiek galėdamas pavėlino pusryčius. Ant languotų marškinių tėvas vilkėjo seną skylėtą megztinį, kurį mėgo dėvėti namie. Buvo apžėlęs barzda, nesiskutęs nuo tada, kai atvažiavome. „Apšepęs ir laisvas”, — sakydavo delnu persibraukdamas smakrą.

Ten stovėjo žmogus, kuris man patiko. Aš sukosėjau, jis atsisuko ir pažiūrėjo į mane pakreipęs galvą. Laukiau, ką pasakys.

— Vaje, koks šlapias vaikis, — pratarė.

Aš linktelėjau galva.

— Tai jau taip, — išlemenau kalendamas dantimis.

— Lik ten, kur esi.

Jis patraukė keptuvę į viryklės kraštą, nuėjo į miegamąjį ir grįžo su dideliu rankšluosčiu.

— Nusimauk kelnes ir nusiauk, — paragino.

Padariau kaip liepiamas. Lengva nebuvo. Tada likau nuogas ant takelio. Vėl pasijutau kaip mažas berniukas.

— Eikš prie krosnies.

Aš priėjau prie krosnies. Jis įkišo dar dvi pliauskas ir uždarė dureles. Pro krosniakaiščio angą mačiau, kaip pakilo liepsnos, ir nuo juodo ketaus plūstelėjo šiluma, nuo kurios kone įskaudo odą. Tada jis apgaubė mano kūną rankšluosčiu ir pradėjo trinti, iš pradžių švelniai, paskui smarkiau ir smarkiau. Rodės, tuoj užsidegsiu, panašiai indėnai įžiebia ugnį trindami pagaliukus vieną į kitą. Iš sauso, sustingusio šakalio tapau žaižaruojančia mase.

— Štai, laikyk pats, — pasakė tėvas.

Aš apsisiaučiau rankšluosčiu, o jis vėl nuėjo į miegamąjį ir grįžo su švariomis kelnėmis, storu megztiniu ir kojinėmis. Labai iš lėto apsirengiau.

— Alkanas? — paklausė jis.

— Taip, — atsakiau, o paskui ilgai nepratariau nė žodžio.

Aš atsisėdau prie stalo. Jis patiekė keptų kiaušinių su šonine ir duonos, kurią iškepė pats senojoje krosnyje, suraikė ją storomis riekėmis ir aptepė margarinu. Ėmiau šveisti viską, kas padėta, jis taip pat sėdo pusryčiauti. Girdėjome, kaip lietus barbena į stogą, lijo į upę ir į Juno valtį, ant kelio į parduotuvę ir ant Barkaldo pievų, lijo virš miško, ant arklių ganykloje ir ant visų paukščių lizdų visuose medžiuose, ant briedžio ir kiškio, ant visų stogų visame kaime, bet trobelėje buvo sausa ir šilta. Krosnyje spragsėjo malkos, aš valgiau, kol lėkštė ištuštėjo, o tėvas kramsnojo pusiau šypsodamas, tarsi būtų buvęs eilinis rytas, tačiau nebuvo, ir tuomet staiga pasijutau baisiai pavargęs, užsirėmiau ant stalo, pasidėjau galvą ant rankų ir užmigau.

Kai pabudau, gulėjau po antklode apatiniame dviaukštės lovos gulte, kuris iš tikrųjų priklausė tėvui. Buvau su visais drabužiais. Saulė švietė pro galinį trobelės langą, tad žinojau, kad jau gerokai po dvylikos. Nusimečiau antklodę ir stryktelėjau iš lovos ant grindų. Jaučiausi atgavęs jėgas. Vieną šoną maudė, bet man buvo nė motais. Nuėjau į kitą kambarį. Durys buvo atlapotos, kieme tvieskė saulė. Žvilgėjo šlapia žolė, o per metrą virš žemės kaitroje kybojo gauruotas garų kilimas. Lange zvimbė musė. Prie spintos kambario kertėje stovėjo mano tėvas, iš kuprinės traukė pirkinius ir dėliojo į lentynas. Kol miegojau, jis suvaikščiojo ilgą kelią iki parduotuvės ir atgal.

Jis iškart mane pastebėjo, sustingo ir liko stovėti su maišeliu rankoje. Buvo visiškai tylu, o jis atrodė labai rimtas.

— Kaip jautiesi? — pasiteiravo.

— Puikiai, — atsakiau. — Jaučiuosi puikiai.

— Tai gerai, — tarstelėjo jis.

Patylėjęs paklausė:

— Ar šįryt buvai išėjęs su Junu?

— Taip, — atsakiau.

— Ką judu veikėte?

— Mes ėjome vogti arklių.

— Ką čia paistai? — tėvas atrodė kone sutrikęs. — Kokių dar arklių?

— Barkaldo arklių. Iš tikrųjų nesiruošėme jų vogti. Ketinome tik pajodinėti. Bet sakome, kad einame vogti, nes taip įdomiau.

Nedrąsiai šyptelėjau, bet jis nenusišypsojo.

— Man sekėsi nekaip, — prisipažinau. — Arklys mane numetė per spygliuotą tvorą.

Atkišau ranką su ryškiu rėžiu, bet jis žiūrėjo man į akis.

— Kaip Junas?

— Junas? Jis buvo toks kaip visada. Išskyrus pabaigoje. Norėjo man parodyti nykštuko kiaušinius aukštai eglėje, o tada nei iš šio, nei iš to sutraiškė visą lizdelį, štai taip, — pasakiau aš, vėl atkišau ranką ir sugniaužiau pirštus, o mano tėvas tebežiūrėdamas į mane įdėjo į spintą paskutinį maišelį ir linktelėjo, paskui uždarė spintos duris ir persibraukė apšepusį smakrą, o aš pridūriau: — Tada jis pabėgo, o paskui prasidėjo perkūnija.

Tėvas nunešė kuprinę prie durų, numetė ją ten ir atsistojęs nugara į mane nukreipė žvilgsnį į kiemą. Jis pasikasė sprandą, tada atsisuko, sugrįžo atgal, atsisėdo prie stalo ir tarė:

— Ar nori žinoti, apie ką visi kalba krautuvėje?

Mane ne itin domino, apie ką žmonės kalba krautuvėje, bet jis vis tiek būtų papasakojęs.

— Taip, — atsakiau.

Išvakarėse Junas su savo šautuvu kaip įprastai buvo iškeliavęs medžioti kiškių. Nesupratau, kodėl jis taip užsidegė juos šaudyti, bet kiškių medžioklė tapo jo pomėgiu ir jam gerai sekėsi, pataikydavo į vieną iš dviejų. Visai neblogai turint omeny, koks nedidelis ir greitas tas žvėrelis. Ar jo šeima suvalgydavo visus tuos zuikius, aš nežinojau. Ilgainiui galėjo ir pakyrėti. Šiaip ar taip, jis grįžo namo su dviem kiškiais, surištais virve už ausų, švytėdamas kaip saulė, nes tą rytą paleido du šūvius ir abu buvo taiklūs.

Net jam retai taip pavykdavo. Dabar jis įėjo į namą dairydamasis mamos ar tėvo, kad pasidžiaugtų laimikiu, bet jo mama tą dieną Inbiugdoje lankė pažįstamus, tėvas dirbo miške. Skubindamasis išeiti jis tai pamiršo, nepažiūrėjo, kas lieka namie, o jo darbas buvo prižiūrėti dvynius. Jis pastatė šautuvą koridoriuje, virvę su kiškiais užmetė ant vagio ir perlėkė namus ieškodamas brolių, bet jų niekur nebuvo, tada jis išpuolė į kiemą, apibėgo pašiūrę, apsuko aplink daržinę, tačiau ir ten jų nerado. Dabar jį apėmė panika. Jis nuskuodė prie upės, įsibrido į vandenį šalia prieplaukos, kuri jiems priklausė, ir pasigręžęs apžvelgė krantą aukštupio link, tada žemupio link, bet nepamatė nieko daugiau, tik voverę eglėje.

— Sumautas voveris, — nusikeikė.

Jis pasilenkė ir perbraukė vandenį rankomis, tarsi norėdamas jį praskirti, kad galėtų geriau matyti, bet juk tai neturėjo prasmės, vanduo jam siekė vos iki kelių ir buvo visiškai skaidrus. Jis vėl išsitiesė, giliai atsikvėpė ir pamėgino sukaupti mintis, o tada iš namo išgirdo šūvį.

Šautuvas. Jis pamiršo nuspausti saugiklį, neišėmė paskutinio šovinio, nors visada tuo pasirūpindavo parėjęs namo. Tas ginklas buvo jo vienintelis vertingas daiktas, jis saugojo jį, valė ir prižiūrėjo taip, tarsi tai būtų jo kūdikis, ir tai darė nuo tada, kai gavo jį dovanų iš savo tėvo dvyliktojo gimtadienio proga su griežtais primokymais, kam jį galima naudoti ir ypač — kam negalima. Ir jis visada nuspausdavo saugiklį, išimdavo šovinį ir pakabindavo ginklą į vietą sandėliuke, aukštai ant vagio. Bet dabar tiesiog pastatė jį koridoriuje, nes staiga prisiminė, ką buvo pamiršęs: kad atsako už dvynius, kurie vieni liko namie. Jie teturėjo po dešimt metų.