Пер Петтерсон - Vogti arklius

— Juk tai beveik genialu, kaip tau atėjo į galvą?

Jis nė nenutuokė, kaip tiksliai buvau permąstęs miško kirtimą, ir kadangi negirdėjau, kad būtų minėjęs kokį nors arklį, įkišau savo trigrašį, nes žinojau, kad nepajėgsime plikomis rankomis nuvilkti rąstų prie upės. Bet aš neatsakiau, tik šypsodamasis gūžtelėjau pečiais. Jis suėmė man už kirpčių ir nesmarkiai papurtė man galvą.

— O tu nekvailas, — pasakė jis ir aš jam pritariau. Visada buvau tos nuomonės: kad nesu kvailas.

Keturios dienos praslinko nuo Odo laidotuvių ir tiek pat laiko nebemačiau Juno. Keistas buvo jausmas. Pabusdavau rytais ir klausydavau, ar neišgirsiu jo žingsnių kieme ir ant laiptelio prie durų, irklų įkabų girgždesio ir lengvo bilstelėjimo, jo valčiai atsitrenkus į akmenis prie upės kranto. Bet kiekvieną rytą būdavo tylu, tik čiulbėdavo paukščiai, medžių viršūnes šnarindavo vėjas ir skimbčiodavo varpeliai, kai karvės nuo kalnų ganyklų trobelių, esančių į šiaurę ir į pietus nuo mūsų, būdavo genamos kalvagūbriu aukštyn už mūsų trobelės, kad visą dieną ganytųsi žaliuose slėniuose, kol penktą valandą į pievas ateis piemenės, pakils iki kelio ir raliuodamos pargins jas namo. Gulėdavau lovoje prie atviro lango, klausydavau, kaip mainosi plonas metališkas skambesys kintant gamtovaizdžiui, ir mąstydavau, kad nenorėčiau būti niekur kitur, tik šioje trobelėje kartu su savo tėvu, kad ir kas atsitiktų, ir kaskart, kai atsikėlęs prie durų nerasdavau Juno, pajusdavau palengvėjimo bangą. Tuomet susigėsdavau, į gerklę tarsi įsimesdavo skaudulys ir kartais praeidavo kelios valandos, kol tas sopėjimas visai išnykdavo.

Nemačiau jo ir prie upės, nemačiau su meškere ant kranto ar valtyje, plaukiančioje aukštyn arba žemyn upe, ir mano tėvas manęs neklausinėjo, ar mes būname kartu, ir aš neklausiau tėvo, ar jį matė. Taip jau buvo. Mes tik papusryčiaudavome, apsivilkę darbiniais drabužiais nužingsniuodavome prie senosios valties, kuri mums atiteko kartu su trobele, ir persiirdavome per upę.

Švietė saulė. Sėdėjau ant galinio suoliuko atsukęs užmerktas akis prieš saulę ir pažįstamą savo tėvo veidą, jis irklavo neskubriais yriais, o aš mąsčiau, koks turėtų būti jausmas prarasti gyvybę taip anksti. Prarasti gyvybę, tarsi rankoje laikytum kiaušinį, tada paleistum, jis nukristų ant žemės ir sudužtų, nors žinojau, kad negali būti visiškai jokio jausmo. Miręs ir esi miręs, bet mažytę sekundę prieš pat: ar tuomet supranti, kad viskas baigta, ir koks tat jausmas. Ten buvo siauras plyšelis, tarsi vos pravertos durys, pro kurį ėmiau spraustis, nes norėjau patekti vidun, ir saulės ruoželis ant mano vokų suspindo auksu, ir tuomet staiga įsmukau į vidų, tikrų tikriausiai praleidau ten trumputį mirksnį ir nė kiek neišsigandau, tik nusiminiau ir nustebau, kad ten taip tylu. Kai atsimerkiau, jausmas dar nebuvo išnykęs. Pažvelgiau per vandenį į kitą krantą, bet jausmas neišsisklaidė. Pažiūrėjau į savo tėvo veidą lyg iš kažkur toli, keletą kartą sumirksėjau, giliai atsikvėpiau ir galbūt mažumėlę sudrebėjau, nes jis smalsiai nusišypsojo ir paklausė:

— Ar tau viskas gerai, vade?

— Taip, žinoma, — atsakiau po pertraukėlės.

Bet kai priplaukėme prie kranto, pririšome valtį ir palei tvorą patraukėme per pievą, kažkur viduje jutau nedidelį gumulą, tulžį, ir nežinojau, ar kada pavyks jo atsikratyti.

Kai priėjome šiaurinę pievą, ten jau buvo žmonių. Pats Barkaldas stovėjo prie pjaunamosios su vadelėmis rankoje ruošdamasis į ją lipti. Arklį aš atpažinau, po mūsų pasijodinėjimo man tebemaudė tarpukojį, dar ten stovėjo pora vyrų iš kaimo ir man nematyta moteris, kuri neatrodė panaši į kaimietę, gal sodybos gyventojų giminaitė, o ponia Barkald šnekučiavo su Juno mama. Jiedvi buvo atsainiai susisegusios plaukus į kuodus, apsivilkusios nuskalbtas gėlėto medvilninio audinio sukneles, prigludusias prie kūno, plikas kojas įsiavusios į aulinius iki pusės blauzdų, o rankose turėjo grėblius, kurių kotai buvo dvigubai ilgesni už jas pačias. Jų balsus per rytmečio orą išgirdome dar kelio pradžioje, o Juno mama čia, pievoje, buvo kitokia negu namuose, ankštoje troboje, ir tai buvo taip ryšku, jog iškart patraukė mano dėmesį, taip pat mačiau, kad mano tėvas pastebėjo tą patį. Bemaž nevalingai pasukome galvas, apsikeitėme žvilgsniais ir iš akių supratome, ką pamatė kitas. Man užkaito veidas, pasijutau įsitempęs ir susyk nesmagiai, bet nežinojau, ar dėl savo netikėtų minčių, ar dėl to, jog mačiau, kad mano tėvas pagalvojo tą patį. Pastebėjęs, kad nuraudau, jis tyliai nusijuokė, bet ne iš aukšto, tikrai ne. Jis tiesiog nusijuokė. Kone džiaugsmingai.

Nubridome per žolę iki pjaunamosios, pasisveikinome su Barkaldu ir jo žmona, o Juno mama paspaudė mums rankas ir padėkojo už tai, kad atėjome į Odo laidotuves. Ji buvo rimta, kiek patinusiais paakiais, bet nesugniuždyta. Buvo dailiai įdegusi, mėlyna suknele ir mėlynomis žvilgančiomis akimis, vos keleriais metais jaunesnė už mano mamą. Ji visa švytėjo ir man pasidingojo, kad pirmą kartą matau ją taip aiškiai, ir klausiau save, ar tai susiję su tuo, kas įvyko, ar tokie dalykai gali žmogų išskirti iš kitų tarpo ir suteikti jam spindesio. Spitrėjau į žemę, dairiausi po pievą, kad išvengčiau jos žvilgsnio, tada nuslinkau prie baslių krūvos, kur stovėjo įrankiai, atsinešiau šakes, atsirėmiau į jas ir į nieką nesižvalgydamas ėmiau laukti, kada Barkaldas pradės. Mano tėvas dar kiek pasišnekėjo, tada atėjo ir jis, nuo žolės tarp dviejų plieninės vielos ritinių pakėlė šakes, įsmeigė jas į žemę ir dabar abu laukėme, vengdami žiūrėti vienas į kitą, o Barkaldas, sėdintis ant pjaunamosios, paragino arklį, nuleido peilius ir pajudėjo.

Pieva buvo padalyta į keturias dalis pagal tai, kiek turėjome pastatyti žaiginių, ir Barkaldas ėmė varyti pradalgę pirmosios dalies viduriu. Per kelis metrus nuo pievos krašto su kūju įžambiai įkalėme drūtą kuolą, aplink jį apvyniojome vienos plieninės vielos ritinio galą ir gerai pritvirtinome, o tada mano darbas buvo pakėlus ritinį už dviejų iki blizgesio nutrintų rankenų vynioti iš ritinio vielą laikant ją įtemptą ir einant atbulomis Barkaldo nupjauta pradalge. Buvo sunku, jau po kelių metrų man įskaudo riešai ir ėmė mausti pečius, nes reikėjo atlikti tris veiksmus vienu metu su sunkiu ritiniu, o raumenys dar nebuvo apšilę. Pamažu vielai vyniojantis ritinys lengvėjo, bet mano jėgos vis labiau seko ir staiga visa kame, kas fiziška, sukilo toks staigus pasipriešinimas, jog mane apėmė siutas ir pamaniau: nė velnio, niekam iš ten esančiųjų neleisiu pamatyti, kad esu ištižęs miesčionis, nė už ką, ypač kai Juno mama žvelgia į mane savo akinamai mėlynomis akimis. Aš pats sprendžiu, kada skauda ir ar tai matyti, ar ne, tad nustūmiau skausmą gilyn, kad jo neišduotų mano veidas, ir pakeltomis rankomis sukau ritinį vyniodamas vielą, kol priėjau lauko galą, tenai kaip galėdamas ramiau padėjau ritinį ant ką tik nupjautos žolės ražų, vis dar įtempęs vielą, ir taip pat ramiai atsitiesiau, susikišau rankas į kišenes ir nuleidau pečius. Lyg peiliais raižomu sprandu koja už kojos grįžau prie kitų. Kai ėjau pro tėvą, jis lyg atsitiktinai pakėlė ranką, paglostė man nugarą ir tyliai pasakė:

— Tau pavyko.

Ir to pakako. Skausmas išnyko ir aš jau buvau pasirengęs kitam darbui.

Barkaldas baigė pjauti pirmąją pievos dalį ir dabar, nuvaręs vieną pradalgę antrame ruože, stovėjo prie arklio ir rūkė laukdamas, kol nudirbsime likusį darbą. Jis buvo viršininkas ir, pasak mano tėvo, priklausė tam tipui žmonių, kurie geriausiai dirba sėdėdami ir ilsisi stovėdami, jei poilsis netrunka per ilgai, nes tuomet vėl turi prisėsti. Žinoma, jei yra nuo ko ilsėtis. Man taip neatrodė. Vadelioti tą arklį nebuvo daug vargo. Pjaunamąją jis jau buvo tempęs tiek kartų, jog viską būtų padaręs užrištomis akimis, jis nuobodžiavo ir norėjo judėti toliau, bet dabar turėjo palaukti, nes Barkaldas buvo nuoseklus žmogus ir neketino nušienauti visos pievos vienu moju. Viskam savo eilė, nors saulė švietė iš tyro dangaus ir toliau žadėdama giedrą. Dabar jau buvo tiek įdienoję, jog pajutome, kaip marškiniai ant nugarų permirko prakaitu ir kaskart keliant ką nors sunkaus pažliugdavo kakta. Saulė spigino tiesiai iš pietų ir slėnyje vargiai liko bent vienas šešėlis, upė vinguriavo, žvilgėjo ir girdėjome ją šniokščiant sraunumoje, po tiltu prie parduotuvės. Aš pakėliau glėbį baslių, nunešiau ir paskirsčiau juos tinkamais tarpais palei plieninę vielą, paskui tuščiomis rankomis grįžau atsinešti daugiau, o mano tėvas su vienu vyru iš kaimo matavo atstumus ir išilgai linijos su geležine dalba kas du metrai kalė skyles, pakaitom po vieną abipus vielos, iš viso trisdešimt dvi, mano tėvas dabar vienais marškinėliais, tokiais baltais, palyginti su jo tamsiais plaukais, rudai įdegusia oda ir nuo prakaito blizgančiais žastais, o didžioji dalba — aukštyn, tada — sunkiai žemyn, su šliurpiančiu dunktelėjimu į drėgną žemę, kaip mašina: mano tėvas, laimingas, mano tėvas, o Juno mama žengė iš paskos ir kaišiojo į skyles baslius visą atkarpą iki tos vietos, kur gulėjo vielos ritinys ir kur reikėjo įkalti naują kuolą, kad būtų sutvirtinta džiovykla, ir aš negalėjau atitraukti nuo jų akių.