Пер Петтерсон - Vogti arklius

Kitas dalykas buvo Larsas. Kai išėję iš bažnyčios stovėjome prie kapo duobės, jis vis labiau nerimo, o kai pastorius įpusėjo ceremoniją ir karstelis virvėmis, užkabintomis už kiekvienos rankenos, turėjo būti nuleistas į duobę, jis nebeištvėrė, atsiplėšė nuo savo mamos ir nulėkė tolyn tarp antkapių, kol pasiekęs kapinių kraštą pasileido ratu palei akmeninę tvorą. Jis vis bėgo ir bėgo aplink, nunarinęs galvą, žvilgsnį įbedęs į žemę, ir kuo ilgiau tai truko, tuo lėčiau kalbėjo pastorius, ir iš pradžių atsisuko tik keletas iš juodai apsirengusių žmonių būrio, bet pamažu ėmė gręžiotis vis daugiau ir galiausiai visi pasisukę žiūrėjo į Larsą, o ne į karstą su jo broliu, ir tai nesiliovė, kol vienas kaimynas ramiai žengė per veją, atsistojo iš rato krašto, sugavo jį, lekiantį pro šalį, ir pakėlė. Jo kojos bėgo toliau, bet jis neišleido nė garso. Pažvelgiau į Juną, jis pažvelgė į mane ir aš vos vos papurčiau galvą, bet jis man neatsakė jokiu ženklu, tik nemirksėdamas spoksojo man tiesiai į akis. Pamenu, man dingtelėjo, kad mudu niekada nebevogsime drauge arklių, ir tai mane nuliūdino labiau už viską, kas dėjosi kapinėse. Tai štai kiek prisimenu. Taigi iš viso tris dalykus.

4

Toje žemėje, kurią mano tėvas nusipirko kartu su trobele, buvo miško. Daugiausia eglių, bet taip pat pušų ir vienas kitas liaunas berželis, įsispraudęs tarp tamsesnių kamienų, ir visa tai driekėsi iki pat upės kranto, kur ant kraštinės pušies, išaugusios tarp pakrantės akmenų ir kone kybančios virš tekančio vandens, kažkokiu mįslingu būdu buvo prikaltas medinis kryžius. Paskui miškas beveik apjuosė kiemą, trobelę su ūkiniu pastatu, už jo plytinčią pievą ir tęsėsi toliau iki pat siauro keliuko, kur baigėsi mūsų sklypas. Tas keliukas iš tikrųjų tebuvo plonai žvyru nubertas takas tarp eglių kamienų, skersai išilgai išraižytas šaknų, einantis atokiau upės, pagal rytinį jos krantą, iki medinio tilto ir nuo ten sukantis į „centrą”, prie parduotuvės ir bažnyčios. Juo mes turėdavome eiti, kai birželio pabaigoje atvažiuodavome autobusu arba kai koks nors žioplys palikdavo valtį ne tame krante: rytiniame arba vakariniame, žiūrint, kur mes būdavome. Tas žioplys paprastai būdavau aš. Šiaip mes patvoriu kirsdavome Barkaldo pievą ir persiirdavome per upę.

Kiek daugiau nei porą priešpiečio valandų mūsų trobelė skendėdavo pavėsyje, nes saulę pietuose užstojo tankus miškas, bet aš nežinojau, ar dėl to mano tėvas nusprendė visą tą mėšlą iškirsti. Tikriausiai jam prireikė pinigų, bet kad taip skubiai, nenumaniau, tik sumečiau, kad išvis nebūtume danginęsi prie tos upės, juoba antrus metus iš eilės, jeigu jam nebūtų reikėję ramybės ir laiko suplanuoti kitą gyvenimą nei tas, kurį paliko praeityje, ir tai jis turėjo padaryti kitoje vietoje, su kitu vaizdu, nepanašiu į tą, kurį matėme iš savo namų Osle. Šie metai yra ribiniai metai, pareiškė jis. Tai, kad jis pasiėmė mane, suteikė man statusą, kuris nebuvo duotas mano seseriai, nes ji turėjo likti mieste su mano motina, nors buvo trejais metais vyresnė už mane.

— Aš ir nenoriu važiuoti, turėčiau tik indus plauti, kol judu žvejotumėte. Nesu tokia kvaila, — pasakė ji ir juk buvo teisi, ir aš pamaniau suprantąs, ką mano tėvas turėjo omeny, mat ne kartą girdėjau jį sakant, kad jis nesugeba mąstyti, kai šalia būna moterų. Man pačiam tokia problema niekada neiškildavo. Atvirkščiai.

Vėliau mąsčiau, kad galbūt jis neturėjo omeny visų moterų.

Tačiau kalbėjo jis apie paūksmę, nors tiek jos teturėjome: prakeikta paūksmė, burnojo, juk vasaros atostogos, po šimts, ir nusikeikdavo, kaip kartais keikdavosi, kai šalia nebūdavo mamos. Ji užaugo mieste, kur žmonės, pasak jos, nuolat plūdosi, ir dabar ji nebenorėjo nieko panašaus girdėti. Man atrodė visai gerai kurį laiką pailsėti nuo saulės kaitriomis valandomis, kai miškas nuščiūdavo ryškioje šviesoje ir skleisdavo kvapus, nuo kurių aptingdavau, išglebdavau ir neretai užsnūsdavau vidury dienos.

Kad ir kokios būta priežasties, jis apsisprendė. Didžiuma miško turėjo būti iškirsta, rąstai nuvilkti prie upės ir pasroviui nuplukdyti į lentpjūvę Švedijoje. Pastarasis dalykas mane nustebino, nes Barkaldas turėjo lentpjūvę vos už kilometro, bet ją naudojo ūkio reikmėms, galbūt ji buvo per maža ir nebūtų galėjusi priimti to kiekio, kurį ruošėmės pristatyti. Šiaip ar taip, švedai nenorėjo pirkti medienos vietoje, kaip buvo įprasta, ir sutiko mokėti tik už tai, kas pasieks jų lentpjūvę. Atsakomybės už plukdymą jie taip pat neketino prisiimti. Tik ne liepą, pareiškė.

— Galbūt mums reikėtų kirsti po mažai, — pasiūliau, — truputį dabar, truputį kitais metais?

— Aš sprendžiu, kada bus kertamas mano miškas, — atrėžė jis.

Juk nekėliau klausimo, ar sprendžia jis, bet nutylėjau. Man nebuvo jokio skirtumo. Labiausiai rūpėjo, ar jis leis man dalyvauti kertant mišką ir kas dar prisidės, nes tai sunkus darbas ir, be abejo, pavojingas, jei nežinai, ką darai, o aš negirdėjau, kad mano tėvas kada nors būtų ragavęs medkirčio duonos. Jis ir nebuvo ragavęs, suprantu šiandien, bet turėjo pakankamai savikliovos, dėl kurios galėdavo imtis beveik bet ko ir tikėtis, kad pavyks.

Tačiau iš pradžių reikėjo nušienauti pievas. Po perkūnijos daugiau nepalijo, per dvi dienas žolė išdžiūvo ir vieną rytą kieme pasirodė Barkaldas, plaukai sulaižyti, rankos kišenėse, ir paklausė, ar nenorėtume keletą dienų pamojuoti šakėmis. Anot jo, praėjusių metų šienapjūtė būtų nuėjusi šuniui ant uodegos, jei ne mudviejų su tėvu pagalba, ypač — mano, supratau iš jo įsiteikiamos šnekos, bet buvau ganėtinai didelis suprasti, kad jis tiesiog ieško nemokamos talkos šienapjūtei. Nereiškia, kad nedirbome išsijuosę.

Mano tėvas persibraukė ranka apžėlusį smakrą, primerktomis akimis pažiūrėjo į saulę, tada pakreipęs galvą pažvelgė į mane, stovintį šalia, ant laiptelio prieduryje.

— Ką manai, Trunai T.? — paklausė jis.

Mano antrasis vardas buvo Tobijas, bet niekada jo nevartojau, o „T” atsirasdavo tik tuomet, kai mano tėvas juokais vaidindavo rimtą, ir man tai buvo ženklas, kad dabar galime šiek tiek papokštauti.

— Na, taip, — nutęsiau, — gal ir būtų tokia galimybė.

— Tiesa, ir patys turime šį tą nuveikti, — įterpė jis.

— Žinoma, — atsakiau, — yra keletas neatidėliotinų darbelių, kas be ko, bet porą dienų gal kaip nors ištaikytume, juk nėra visai neįmanoma.

— Gal ir nėra neįmanoma, bet sudėtinga, — pasakė tėvas.

— Tikrai, sudėtinga, — paantrinau, — reikia pripažinti. Bet mainai būtų visai ne pro šalį.

— Tu teisus, — pritarė mano tėvas ir dabar smalsiai pažvelgė į mane. — Mainai būtų gerai.

— Galbūt arklys, su pakinktais, — įsidrąsinau, — kelioms dienoms kitą savaitę ar dar kitą.

— Būtent, — plačiai nusišypsojo tėvas. — Kaip pirštu į akį. Ką pasakysi, Barkaldai?

Barkaldas suglumusia išraiška stovėjo kieme ir klausėsi mūsų raizgaus pokalbio, o dabar įkliuvo į pinkles. Jis pervedė ranka plaukus ir pratarė:

— Taip, žinoma, kodėl gi ne. Galėtumėte paimti Bruną.

Mačiau, kaip jam knieti paklausti, kam mums reikalingas arklys, bet jautėsi sutrikęs, netekęs pranašumo ir jokiu būdu nenorėjo apsikvailinti.

Barkaldas pranešė, kad šienauti ketina kitą dieną, kai tik nukris rasa, ir lauksiąs mūsų šiaurinėje pievoje, tada kilstelėjo ranką atsisveikinti, akivaizdžiai džiaugdamasis, kad gali nuo mūsų pasprukti, ir nupėdinęs iki upės įlipo į savo valtį, o mano tėvas įsisprendė į šonus, pažiūrėjo į mane ir pasakė: