Пер Петтерсон - Vogti arklius

Kartą ji liovėsi dirbusi, padėjo baslį ant žolės, paėjėjo keletą žingsnių į šalį, atsistojo nugara į kitus ir kurį laiką virpančiais pečiais žiūrėjo žemyn į upę. Tuomet mano tėvas atsitiesė ir ilsėdamasis laukė, pirštinėtomis rankomis sugniaužęs dalbą, paskui ji atsisuko šlapiu nugiedrėjusiu veidu ir mano tėvas nusišypsojo jai, linktelėjo taip, jog jam ant kaktos užkrito plaukai, ir vėl pakėlė dalbą, o ji atsakė jam rimta šypsena, grįžo atgal, pasilenkusi paėmė baslį ir sukamu judesiu įsmeigė jį į skylę, kad stovėtų. Ir tada jie dirbo toliau, tuo pačiu ritmu kaip prieš tai.

Neatėjo nei Junas, nei jo tėvas, nors buvau tikras, kad ateis, nes abu talkino praėjusiais metais, bet galbūt jie turėjo kitų darbų, savo ūkyje, o gal tiesiog neprisivertė. Kaip ji prisivertė, iš tiesų kėlė nuostabą, bet po kurio laiko apsipratau su jos buvimu ir nustojau apie tai galvojęs. Galbūt tėvas pakvies visus tris kirsti miško. Visai įmanoma, nes Juno tėvas turėjo didelę patirtį, nors sunkiai įsivaizdavau, kaip jie galės dirbti drauge, jei ir toliau negalės žiūrėti vienas į kitą.

Kai visi basliai dantyta linija stovėjo skersai pievos, šlaunų aukštyje tarp jų reikėjo ištempti plieninę vielą, kilpą neriant pakaitom tai dešinėje, tai kairėje, kad viela eitų tiesiai per vidurį. Šio darbo ėmėsi abu vyrai iš kaimo: vienas buvo aukštas, kitas — žemas, akivaizdžiai sudarė gerą porą, nes buvo tai darę anksčiau, dirbo sparčiai ir darniai, kol viela, įtempta kaip gitaros styga, nusitiesė iki paskutinio baslio, buvo apsukta aplink kuolą, Barkaldo įkaltą kitame gale, ir sutvirtinta. Mes, kiti talkininkai, paėmėme grėblius, išsisklaidėme vėduokle geroku atstumu vienas nuo kito ir iš visų pusių pradėjome grėbti šieną prie žaiginio, tuomet iškart tapo aišku, kam reikalingi tokie ilgi kotai. Jie leido mums apimti tokį didelį spindulį, jog visi kartu aprėpėme visą lauką ir neliko nė šiaudelio, bet kentėjo delnai, tarp kurių tūkstančius kartų turėjo praslysti grėblio kotas, tad užsimovėme pirštines, kitaip vos per valandą būtume prisitrynę pūslių ir nuospaudų. O tada šienu apkrovėme pirmąją vielą, vieni šakėmis, su pusiausvyros pojūčiu ir dideliu tikslumu, kiti, mažiau įgudę, kaip mudu su tėvu, — rankomis. Bet buvo gerai ir taip, mūsų nuogų rankų vidinės pusės pamažu pažaliavo, o tarpas prisipildė, mes ištempėme naują vielą ir ją taip pat apdėjome, paskui — dar vieną, kol turėjome penkias iki viršaus apkrautas vielas, o viršutinis, kiek plonesnis šieno sluoksnis iš abiejų pusių buvo nukaręs lyg šlaitinis stogas, tad kai užeis lietaus, vanduo nutekės ir žaiginys galės ten stovėti ištisus mėnesius, o šienas po išoriniu sluoksniu liks toks pat geras. Anot Barkaldo, jei viskas padaryta teisingai, šienas išsilaiko beveik taip pat puikiai kaip ir sausoje daržinėje, o kiek aš galėjau matyt, netrūko nieko. Žaiginys atrodė taip, lyg visada ten būtų stovėjęs, nusidriekęs skersai pievos ir apšviestas saulės su ilgu šešėliu kitapus, jis atkartojo kiekvieną vietovės nelygumą ir galiausiai tapo tik pavidalu, pirmykščiu pavidalu, nors tuomet toks žodis man neatėjo į galvą, ir vien žiūrint į jį mane apėmė didelis džiaugsmas. Dar ir šiandien pajuntu tą patį, kai pamatau žaiginio nuotrauką knygoje, nors viso to nebeliko. Niekas šioje šalies dalyje taip nebedaro: dabar — vienas žmogus traktoriuje, džiovinimas ant žemės, šieno vartytuvai, ritinių vyniotuvai ir apvalūs balta plėvele aptraukti dvokiančio šienainio ritiniai. Tad džiaugsmą pakeičia prabėgusio laiko pojūtis, kad tai buvo prieš labai daug metų, ir ūmus jausmas, jog pasenau.

5

Pamatęs jį pirmus kelis kartus, kai pasilabinau, su Lyra praeidamas pro šalį, aš jo neatpažinau, nes negalvojau apie tai, kodėl būčiau turėjęs? Kai jis stovėjo prie savo trobelės, pastogėje į rietuves kraudamas malkas, pralingavau keliu paskendęs visai kitose mintyse. Net kai jis pasisakė vardą, man nedingtelėjo galvoj. Bet šiąnakt grįžęs namo ir atsigulęs į lovą susimąsčiau. Kažką man priminė tas žmogus ir jo veidas, apšviestas šokinėjančios žibintuvėlių šviesos. Ir dabar staiga praregėjau. Larsas yra Larsas, nors paskutinį kartą mačiau jį dešimtmetį, o dabar jis perkopęs šešiasdešimt, ir jeigu tai būtų parašyta romane, būčiau tik susierzinęs. Aš juk nemažai skaitau, ypač pastaraisiais metais, nors ir seniau skaitydavau, kas be ko, ir visada mintyse perkratau, ką būnu perskaitęs, ir tokie atsitiktinumai grožiniuose kūriniuose atrodo nenatūraliai, bent šiuolaikiniuose romanuose, ir man sunku būna jais patikėti. Dikensui tai gal ir pritiktų, bet kai skaitai Dikensą, skaitai ilgą baladę apie išnykusį pasaulį, jos pabaigoje viskas privalo išsispręsti kaip lygtis ir turi būti atkurta kadaise sutrikdyta pusiausvyra, kad dievai galėtų šypsotis. Galbūt — paguoda arba protestas prieš pasaulį, kuris iškrypo iš vėžių, tačiau taip nebėra, mano pasaulis ne toks, ir aš niekada nemėgau žmonių, manančių, kad mūsų gyvenimą valdo likimas. Jie inkščia, jie nusiplauna rankas ir laukia užuojautos. Aš manau, kad mes patys kuriame savo gyvenimą, bent jau aš susikūriau savąjį, iki galo, ir prisiimu visą atsakomybę. Tačiau iš visų vietų, kur galėjau persikelti gyventi, turėjau atsidurti būtent čia.

Nereiškia, jog tai ką nors keistų. Tai nekeičia mano plano, susijusio su šia vieta, nekeičia jausmo, kurį patiriu čia gyvendamas, visa kas liks kaip seniau, ir aš esu tikras, kad manęs jis neatpažino, ir įsivaizduoju, kad taip bus toliau. Betgi žinoma. Šį tą tai reiškia.

Mano planas, susijęs su šia vieta, labai paprastas. Čia bus paskutinė vieta, kurioje gyvensiu. Kiek laiko tai gali trukti, neketinu daug svarstyti. Čionai skaičiuojama po vieną dieną. O pirmučiausiai turiu sugalvoti, kaip išgyventi per žiemą, jeigu privers daug sniego. Iki Larso trobelės du šimtai metrų, nuo ten — dar penkiasdešimt iki pagrindinio kelio. Su mano nugara neįmanoma nukasti tokios atkarpos kastuvu. Kažin ar pavyktų ir su sveika nugara. Nieko daugiau nenuveikčiau.

Sniego valymas svarbu, kaip ir geras automobilio akumuliatorius, jeigu stipriai atšaltų. Iki kaimo centro, kur yra vartotojų kooperatyvas, šeši kilometrai. Ir apsirūpinti malkomis svarbu. Name yra du elektriniai radiatoriai, bet jie seni ir, ko gero, sueikvoja daugiau elektros nei išskiria šilumos. Galėčiau įsigyti porą šiuolaikiškų tepalinių radiatorių su ratukais, juos galima jungti tiesiai į elektros lizdą ir prireikus vežioti po kambarį, bet aš nusprendžiau, kad šilumos, kurios man nepavyks pasigaminti pačiam, turėsiu atsisakyti. Laimė, čia atvykęs ūkiniame pastate radau didelę rietuvę senų beržinių malkų, bet jų toli gražu nepakaks, ir malkos tokios sausos, jog kaipmat sudega, tad prieš kelias dienas nupjoviau išdžiūvusią eglę motoriniu pjūklu, kurį nusipirkau, ir dabar ketinu eglę supjaustyti, priskaldyti tinkamo dydžio pliauskų ir viską sukrauti ant senų malkų viršaus, kol dar nevėlu. Beržo atsargas jau gerokai apmažinau.

Motorinis pjūklas vadinasi Jonsered. Nereiškia, kad Jonsered laikau geriausiu prekės ženklu, bet čia jie nieko daugiau nenaudoja, ir jį man pardavęs žmogus, dirbantis kaimo mechaninėse dirbtuvėse, perspėjo nieko kita neimsiąs į rankas, jei ateisiu su sugadinta grandine ir prašysiu sutaisyti. Pjūklas nebenaujas, bet su ką tik pakeista grandine, o tas vyras kalbėjo labai įtikinamai. Vadinasi, čia karaliauja Jonsered. Ir Volvo. Man dar niekad neteko matyti tiek Volvo vienoje vietoje: nuo naujausių prabangių modelių iki senų amazonių, daugiau pastarųjų nei pirmųjų, ir dar mačiau Volvo PV, priešais paštą, tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt devintaisiais. Tai turėtų man kai ką pasakyti apie šią vietą, bet nesu tikras ką, išskyrus tai, kad nuo čia netoli iki Švedijos ir pigių atsarginių dalių. Galbūt tai ir viskas.