Пер Петтерсон - Vogti arklius

6

Ką tik nupjauto medžio kvapas. Nuo kelio jis pasklido iki upės, pripildė orą ir įsodrino vandenį, įsismelkė visur, atėmė man jusles ir apkvaitino galvą. Aš buvau viso to sūkuryje. Kvepėjau sakais, ir mano drabužiai kvepėjo, ir plaukai, ir oda kvepėjo sakais, naktį man miegant lovoje. Užsnūsdavau su tuo kvapu ir su juo pabusdavau, uosdavau jį ištisą dieną. Aš buvau miškas. Laksčiau su kirviu, iki kelių smigdamas į eglišakes, ir genėjau šakas, kaip parodė tėvas: prie pat kamieno, kad niekas nekyšotų ir nekliudytų žievėskučiui ar neužsikabintų ir nesužeistų kojų tam, kuris galbūt turės bėgti rąstais, kai šie susitvenks ir upėje sudarys sangrūdas. Nenumaldomu ritmu mojavau kirviu į kairę ir į dešinę. Darbas buvo sunkus, atrodė, lyg iš visų pusių gaučiau atkirtį, ir niekas nepasidavė savaime, bet aš to nepaisiau, būdamas nuvargęs to nejutau ir tiesiog plušėjau toliau. Kiti turėdavo mane pristabdyti, suimdavo už pečių, pasodindavo ant kelmo ir liepdavo ten valandžiukę pasėdėti ir pailsėti, bet mano užpakalis aplipdavo sakais, kojos nenustygdavo vietoje, ir aš drykst atsiplėšęs nuo kelmo vėl stverdavau kirvį. Saulė kepino, mano tėvas juokėsi. Buvau kaip apgirtęs.

Talkino Juno tėvas, tarpais ir Juno mama, švysčiodama gelsvais plaukais tarp tamsžalių šakų pakeliui nuo valties su valgiu pintinėje, dar buvo vyras, vardu Francas. Jis turėjo galingus dilbius ir ištatuiruotą žvaigždę kairės rankos apačioje, gyveno namelyje šalia tilto, kiekvieną dieną ištisus metus matė pro šalį tekant upę ir žinojo viską, kas įmanoma žinoti apie tai, kas vyksta ant vandens. Dar reikia paminėti mano tėvą, mane ir Bruną. Juno nebuvo, jie pasakė, kad praėjus kelioms dienoms po laidotuvių jis autobusu išvažiavo į Inbiugdą, bet ko jis ten išvažiavo, nepasakė, o aš nepaklausiau. Tik pamąsčiau, ar dar kada nors jį pamatysiu.

Mes pradėdavome iš ryto tuoj po septintos ir dirbdavome iki vakaro, tada griūdavome į lovą ir miegodavome kaip negyvi, kol pabusdavome su šviesa, ir vėl kibdavome į darbą. Kurį laiką atrodė, kad tie medžiai niekada nesibaigs, nes kai vaikštinėji taku, gali pamanyti, kad aplinkui — maža graži giraitė, bet kai kiekvieną eglę reikia nupjauti rankiniu pjūklu ir pradedi skaičiuoti, gali nesunkiai prarasti ryžtą ir imti manyti, kad niekada nebus galo. Tačiau kai įsivarai ir visi pagauna tinkamą ritmą, pradžia ir pabaiga neturi jokios reikšmės, ne ten, ne tada, ir svarbu tik kad nesustotum, kol visa susilydys į savitą, savaime tvinksintį pulsą, o tu laiku pailsi ir vėl dirbi, užtektinai valgai, bet nepersivalgai, užtektinai geri, bet nepersigeri ir gerai miegi, kai ateina tam laikas: aštuonias valandas naktį ir bent vieną valandą dieną.

Aš miegojau dieną, ir mano tėvas miegojo, ir Juno tėvas, ir Francas miegojo, tik Juno mama nemiegojo. Kai ateidavo mūsų pertrauka ir mes, išsitiesę viržyne kiekvienas po savo medžiu, užsimerkdavome, ji nueidavo prie valties ir išplaukdavo namo pas Larsą, kad pasirūpintų juo, o kai pabusdavome, paprastai ji būdavo grįžusi, arba išgirsdavome irklų pliuškenimą upėje ir žinodavome, kad ji atplaukia. Tuomet ji dažnai atgabendavo daiktų, kurių mums reikėdavo, įrankių, kuriuos jai būdavo pavesta paimti, arba naujų užkandžių pintinėje, ko nors, ką pati būdavo iškepusi ir kas mus visus pradžiugindavo, ir aš nesupratau, kaip ji atlaiko, nes dirbo ištvermingai ir taip pat sunkiai kaip vyras. Ir kaskart matydavau savo tėvą gulint pusiau pramerktomis akimis ir stebint ją sugrįžtančią, aš taip pat ją stebėdavau, negalėdavau kitaip, ir kadangi mes į ją žiūrėdavome, žiūrėdavo ir Juno tėvas, kitokiu žvilgsniu, nei mačiau jį žiūrint anksčiau, ir tai neatrodė itin keista. Bet nemanau, kad mes įžvelgdavome tą patį, nes tai, ką jis matydavo, drovindavo jį ir akivaizdžiai stebindavo. Ką aš regėdavau, įkvėpdavo man norą nukirsti aukščiausią eglę, stebėti, kaip ji pasvyra ir šniokšdama drioksteli žemėn, o slėnyje atsiliepia aidas, rekordiniu greičiu ją nugenėti, vienu akimoju nužievinti, nors tai — sunkiausias darbas, be arklio ar žmogaus pagalbos plikomis rankomis ant savo nugaros nuvilkti ją prie upės ir staiga pajutus jėgų antplūdį įmesti į vandenį taip, kad vanduo ištikštų sulig Oslo namu.

Ką mąstė mano tėvas, aš nežinojau, bet ir jis plėšydavosi kiek labiau, kai šalia būdavo Juno mama, o ji dažnai sukiodavosi aplink, tad bėgant dienoms mudu ganėtinai nusivarėme. Bet jis pokštavo ir juokėsi, o aš jam nenusileidau. Buvome puikiai nusiteikę, dorai nežinodami kodėl, bent aš to nežinojau, ir Francas buvo geros nuotaikos, pūpsančiais raumenimis mosavo kirviu ir griausmingu balsu švaistėsi sparnuotais posakiais, net tuomet, kai kartą pasielgė neatsargiai ir vos išsisuko nuo virstančios eglės, o viena šaka numušė jam nuo galvos kepurę. Jis numetė kirvį, apsisuko ratu, rankas ištiesęs į šonus kaip šokėjas, ir plačiai išsišiepęs sušuko:

— Aš sumaišiau kraują su likimu ir viską, kas nutinka, priimu išskėstomis rankomis!

Ir aš kuo aiškiausiai mačiau, kaip jis stovi po virstančiu medžiu, tokiu sunkiu, pritvinkusiu svaiginančių syvų, ir sugauna jį plikomis rankomis, ir raudoną žvilgantį kraują, tekantį iš raudonos žvaigždės ant dilbio. Mano tėvas pasikasė smakrą ir papurtė galvą, bet negalėjo užgniaužti šypsenos.

— Tavo tėvas rizikuoja, — per vieną pertraukėlę pareiškė Francas.

Aš sėdėjau ant akmens prie upės kranto masažuodamas savo maudžiančius pečius ir žvelgiau į vandenį, kai jis netikėtai išdygo šalia ir pasakė:

— Tavo tėvas rizikuoja norėdamas vidurvasarį iškirsti mišką ir iškart išplukdyti upe. Medžiai pilni syvų, turbūt pastebėjai.

Aš tai pastebėjau, nepaneigsi, ir tai sunkino darbą, nes kiekvienas rąstas svėrė kone dvigubai daugiau nei kitu metų laiku ir senutė Bruną nepajėgė tiek patraukti per kartą, kiek šiaip būtų pajėgusi.

— Jie gali nuskęsti. Ir vandens lygis ne kažin koks, jis tik kris. Aš nieko daugiau nesakysiu. Jeigu jam reikia dabar, padarysime dabar. Man jokio skirtumo. Čia vadovauja tavo tėvas.

Jis ir vadovavo. Iš tiesų dar nebuvau tokio jo matęs, su suaugusiais vyrais, kai reikia atlikti darbą, ir jis turėjo autoritetą, kurio veikiami kiti laukdavo, kol jis išsakys savo pageidavimus, o tada tiesiog vykdydavo, kas pasakyta, tarsi tai būtų natūraliausias dalykas pasaulyje, nors patys nusimanė geriau ir tikrai turėjo daugiau patirties. Iki tol man niekad nedingtelėjo, kad ne mane vieną jis šitaip veikia, ir susitaikiau, jog tai kas kita ir daugiau nei tėvo ir sūnaus santykiai.

Rietuvė prie upės vis augo, kol nebeįstengėme užristi rąstų ant viršaus ir pradėjome naują krūvą. Bruną nusileido nuo aukštutinės mūsų miško dalies ir įsuko į vietą priešais upę, kur darbavomės; barškėjo grandinės, saulėje spinduliavo vanduo, arklys buvo tamsus, sukaitęs, išmuštas didelėmis prakaito dėmėmis ir skleidė aitrų kvapą, kurį tik arkliai gali skleisti ir kuris nepriminė nieko, ką kada nors užuodžiau mieste. Man patiko tas kvapas, ir kai Bruną atvilkusi krovinį ramiai stovėdavo nuleidusi galvą, retkarčiais pridėdavau savo kaktą prie vieno šono, jusdavau šiurkštų plauką trinant odą ir tiesiog kvėpdavau prigludęs, ir niekam nebuvo reikalo jos vadelioti, netgi sekti jai iš paskos, nes po poros žygių ji puikiai žinojo, kaip viskas turi būti. Bet Juno tėvas vis tiek ėjo šalia laikydamas ją už laisvų vadžių, o prie upės pasiruošęs stovėjo mano tėvas su sielininko kabliu, ilgu kaip ietis paveiksle, kuriame pavaizduotas turnyras riterių laikų Anglijoje. Kartu jie rito rąstus į patį viršų, ir iš pradžių ėjosi lengvai, paskui ėmė darytis vis sunkiau, bet jie nepasidavė ir pamažu tapo aišku, kad pradėjo varžytis tarpusavyje. Kai vienas jau būdavo benuleidžiąs rankas ir tardavo, kad aukščiau nepavyks pasiekti, kitas norėdavo krauti toliau.