Пер Петтерсон - Vogti arklius

— Nagi! — riktelėjo Juno tėvas ir jie įkirto kablius iš abiejų rąsto galų.

Tada mano tėvas sušuko:

— Tempiam!

O Juno tėvas paantrino:

— Traukiam, po galais!

Jis vos valdė savo balsą ir staiga supratau, kad mėgina sumenkinti tėvo autoritetą, ir jie suėmę traukė ir stūmė taip, jog žliaugė prakaitas, marškiniai nugaroje pamažu patamsėjo, o ant kaktos, kaklo ir rankų iššoko gyslos, tokios mėlynos ir storos kaip upės pasaulio žemėlapyje: Rio Grandė, Bramaputra, Jangdzė. Galiausiai tapo visai neįmanoma, jie nebepasiekė aukščiau, o ir prasmės nebuvo, juk galėjome pradėti naują rietuvę, kuri, šiaip ar taip, būtų buvusi paskutinė, nes dirbome savaitę, jau švietė pabaiga ir tai, kiek mes nuveikėme, kiek palei krantą prikrovėme geltonų nužievintų rąstų, man darė tokį įspūdį, jog beveik negalėjau suvokti prie viso to prisidėjęs. Tačiau jie neatlyžo. Norėjo užtempti dar vieną rąstą, o paskui dar vieną, bent jau kuris nors užsispirdavo, matyt, kad pakaitom. Ritino juos dviem skersiniais, įkypai įremtais į rietuvę, o kampas buvo toks status, jog jiems vertėjo naudoti virves, stovint viršuje už ko nors jas pritvirtinti, tada numesti žemyn, dviem kilpomis užnerti ant rąsto ir vėl pakelti, kaip su skriemuliu, kad svoris tempiant rąstą į vietą sumažėtų perpus. Francas man parodė, kaip reikia daryti. Bet jie taip nedarė, jie naudojo tik sielininkų kablius iš abiejų pusių, ir dabar ėjosi taip sunkiai, jog pradėjo darytis pavojinga, nes kojos neturėjo tvirtos atramos ir buvo beveik neįmanoma ką nors atlikti sutartinai.

Iš tiesų turėjo būti atokvėpio valandėlė. Kažkur nuo kelio viršaus išgirdau apsimestinai neviltingą Franco šūksmą:

— Kavos! Mirštu!

O aš stovėjau skaudančiomis rankomis ir spoksojau į tuodu suaugusius vyrus, kurie tebedirbo, garsiai stenėdami kaitroje, niekaip nenorėdami pasiduoti; nuokalnėn nusileido ir Juno mama, ji ėjo prie valties, kad nusiirtų namo pas Larsą, bet sustojo šalia manęs ir ėmė žiūrėti.

Jutau ją ten stovint, šiltaodę, su nuskalbta mėlyna suknele, ir kadangi ji nenuėjo tiesiai prie valties kaip įprastai, neįsėdo į ją ir nepakėlė irklų, buvau tikras, jog kažkas atsitiks, jog tai ženklas, ir pagalvojau, kad reikia pašaukti savo tėvą ir paprašyti liautis krėtus nesąmones, į kurias įsivėlė. Tačiau abejojau, ar jam tai būtų labai patikę, nors jis dažnai išklausydavo mano nuomonės ir į ją atsižvelgdavo, jeigu turėdavau protingų minčių, o jų turėdavau dažnai. Atsisukau ir pažiūrėjau į Juno mamą, — ji dabar niekaip neatrodė susijusi su Junu, o gal kaip tik ir susijusi, ji buvo du skirtingi asmenys, mes buvome vienodo ūgio ir tokių pat šviesių plaukų, kelias savaites praleidę karštoje saulėje, bet veidas, ką tik buvęs atviras, kone nuogas, dabar užsivėrė, tik akys įgavo svajingą išraišką, tarsi jos čia nebūtų ir ji matytų ne tai, ką mačiau aš, bet kažką, kas slypėjo už to, kažką didesnio, apie ką nenutuokiau, bet supratau, kad ir ji neketino nieko sakyti, kad sustabdytų abudu vyrus, kad dėl jos jie galėjo eiti iki galo ir nulemti tai, ko aš nežinojau, kartą visiems laikams, kad galbūt kaip tik to ji ir norėjo. Ir tai truputį baugino. Tačiau manęs neatbaidė, aš leidausi įtraukiamas, kur dar būčiau galėjęs pasidėti? Nebuvo daugiau kur eiti, ne man vienam, ir aš žengiau žingsnį artyn ir atsistojau visai šalia jos, klubais vos vos paliesdamas jos klubus. Manau, ji to nė nepajuto, bet mane lyg elektra nupurtė, ir tuodu ant rietuvės tai pastebėjo, sužiuro žemyn į mus, akimirką užmiršę savo vaidmenis, o tada aš padariau kai ką, kas nustebino mane patį. Apglėbiau ją per pečius ir prisitraukiau artyn, o vienintelė, kurią lig tol laikiau taip apkabinęs, buvo mano mama, bet čia nebuvo mano mama. Tai buvo Juno mama, kvepianti saule ir sakais, kaip tikriausiai ir aš, bet ir kažkuo daugiau, kas mane svaigino, kaip miškas svaigino ir beveik spaudė ašaras, ir aš nenorėjau, kad ji būtų kieno nors mama, nei gyvo, nei mirusio. Keisčiausia, kad ji nepasitraukė, leido mano rankai gulėti ir švelniai atsirėmė man į petį, o aš nesupratau, ko ji nori, ko aš pats noriu, bet suspaudžiau ją dar tvirčiau, mirtinai išsigandęs ir laimingas, nors galbūt taip nutiko tik dėl to, jog stovėjau arčiausiai ir pasiūliau ranką, kurios jai reikėjo, arba dėl to, kad buvau kai kieno sūnus, ir pirmą kartą savo gyvenime nenorėjau būti niekieno sūnus. Nei savo mamos, likusios Osle, nei vyro, kuris stovėjo ant rietuvės ir taip buvo nustebintas to, ką pamatė, jog atsitiesė, ir kablys sprūstelėjo jam iš rankų, nors jie kaip tik tempė ir traukė, bet to pakako, o Juno tėvas, kuris atrodė ne mažiau nustebęs, pabandė išlaikyti neatleidęs. Tačiau jis nepajėgė ir rąstas, it propeleris apsisukęs ratu, sudavė jam per pėdas, tada skersas nusirito per kraštą ir aš išgirdau jo koją triokštelint lyg sausą šaką prieš tai, kai jis nuvirto veidu žemyn ir ant peties žnektelėjo žemėn prie rietuvės šono. Viskas įvyko taip greitai, jog suvokiau tik tada, kai baigėsi. Aš tik žiūrėjau. Mano tėvas stovėjo vienas ant rietuvės viršaus, mėgindamas atgauti pusiausvyrą, viena ranka mostaguodamas sielininko kabliu, o jam už nugaros tekėjo upė ir plytėjo giedras dangus, kone baltas nuo karščio. Juno tėvas tysojo ant žemės ir klaikiai dejavo, o jo žmona, kurią prieš akimirką laikiau taip tvirtai ir švelniai apkabinęs per pečius, pabudo iš sapno, kuriame skendėjo, ištrūko iš mano glėbio ir nulėkė prie rietuvės. Ji susmuko ant kelių, palinko prie savo vyro ir pasidėjo jo galvą sau ant kelių, bet nieko nesakė, tik purtė galvą, tarsi jis septyni šimtai penkiasdešimtą kartą būtų pasielgęs kaip neklaužada vaikas, o ji būtų beprarandanti kantrybę, bent taip atrodė iš ten, kur stovėjau. Ir pirmą kartą pajutau plūstelint pyktį savo tėvui, nes jis sugadino tobuliausią mano gyvenimo akimirką, ir staiga pyktis pripildė mane visą, atsidūriau prie įtūžio ribos, man virpėjo rankos ir vidury karštos vasaros dienos ėmė purtyti drebulys, ir net nepamenu, ar gailėjau Juno tėvo, kuriam akivaizdžiai skaudėjo — koją, kurią susilaužė, ir petį, ant kurio krito. Tada jis sustugo. Nepaguodžiamas staugsmas suaugusio vyro, nes jis netvėrė skausmu, maža to, ką tik neteko vieno sūnaus, o kitas išėjo iš namų, galbūt visam laikui, iš kur jis galėjo žinoti, ir kaip tik tuo metu viskas atrodė taip beviltiška. Nebuvo sunku suprasti. Bet ir tuomet kažin ar pajutau jam gailestį, nes sprogau nuo savo paties išgyvenimų, jo žmona tik purtė nuleistą galvą, o už nugaros girdėjau taku sunkiai atžirgliojant Francą. Net Bruną pakratė karčius ir trūktelėjo ienas. Nuo šiol niekas nebebus kaip anksčiau, pamaniau.

Keletą dienų laikėsi alinantis karštis, o ta diena buvo ypač tvanki. Kaip sakoma, kažkas tvyrojo ore, jis buvo prisotintas drėgmės ir prakaitas žliaugė labiau nei įprastai, o popiet dangų pradėjo traukti debesys, tačiau temperatūra nekrito. Dar neatėjus vakarui dangus visiškai sutemo. Bet tuomet Juno tėvas jau buvo valtimi perplukdytas per upę ir išvežtas į Inbiugdą pas gydytoją vienu iš dviejų kaimo automobilių, kuris, be abejo, priklausė Barkaldui, jis pats sėdo prie vairo ir išsiruošė į ilgą kelią. Juno mama turėjo likti namie su Larsu, jis negalėjo taip ilgai išbūti vienas, ir aš pamaniau, kad jai turėtų būti vieniša, liūdna ir sunku laukti pasilikus vienai su berniuku ir neturint šalia suaugusio žmogaus, su kuriuo galėtų pasišnekėti. Tačiau kad tuodu automobilyje būtų turėję daug kalbos, sunkiai įsivaizdavau.

Kai pirmą kartą sužaibavo, mudu su tėvu vieni sėdėjome už stalo trobelėje ir žiūrėjome pro langą. Ką tik buvome tylomis pavalgę, ir šiaip turėjo dar būti šviesu, juk liepos mėnuo, bet sutemo kaip spalio vakarą ir staiga blykstelėjo žaibas, kuo aiškiausiai nušviesdamas neiškirstus medžius, rietuves paupyje ir upės vandenį iki pat kito kranto. Netrukus sugriaudė taip, jog trobelė net sudrebėjo.