Пер Петтерсон - Vogti arklius

— Sorry, — tariu, — kitąkart.

Patapšnoju geltoną jos galvą, paglostau jai kaklą ir švelniai timpteliu už ausies, jai labai patinka. Ji paleidžia kankorėžį, užlipa ant laiptelio ir atsitupia ant durų kilimėlio.

Pastatau batus tuoj už durų kulnais į sieną ir vienomis kojinėmis per priemenę nueinu į virtuvę. Ten išskalauju termosą karštutėliu vandeniu iš čiaupo ir padedu jį džiūti ant spintelės. Tik prieš porą savaičių įsirengiau vandens šildytuvą. Iki tol jo čia nebuvo. Tik kriauklė paplavoms pasienyje su šalto vandens čiaupu. Paskambinau santechnikui, gerai pažįstančiam namą, kuriame gyvenu, ir jis pasakė, kad turiu atkasti du metrus vamzdžio nuo išorinės namo sienos, kad jis galėtų pakeisti vamzdžio kryptį ir po pamatais nuvesti jį į virtuvę. Ir aš turįs tai padaryti viens du, kol neįšalo žemė. Santechnikas nenorėjo pats kasti, pareiškė nesąs juodadarbis. Manęs darbas negąsdino, bet buvo sunku, vien žvirgždas ir akmenys ligi pat apačios. Kai kurie akmenys buvo labai dideli. Pasirodo, gyvenu ant moreninio gūbrio.

Dabar turiu indų plautuvę kaip visi žmonės. Pažvelgiu į veidrodį virš plautuvės. Jame atsispindintis veidas nesiskiria nuo to, kurį tikėjausi pamatyti sulaukęs šešiasdešimt septynerių. Daugmaž žengiu koja kojon. Ar man patinka, ką matau, kitas klausimas. Bet tai visai nesvarbu. Nedaug kas mane čia matys, o ir veidrodį teturiu tą vieną. Tiesą sakant, fizionomija veidrodyje manęs neerzina. Man ji priimtina, atpažįstu save. Daugiau negaliu reikalauti.

Radijas įjungtas. Jie kalba apie būsimąjį tūkstantmečio jubiliejų. Kalba apie sunkumus, kurių neabejotinai kilsią pereinant nuo patikimų devyniasdešimt septintųjų, devyniasdešimt aštuntųjų ir devyniasdešimt devintųjų prie dviejų nulių visose kompiuterinėse sistemose, esą niekas nežino, kas gali nutikti, tačiau būtina apsisaugoti nuo galimų katastrofų ir kad Norvegijos pramonė nepateisinamai vangiai imasi apsaugos priemonių.

Ničnieko nenusimanau apie tuos dalykus ir manęs tai nedomina. Tik viena man aišku: kad daugybė konsultacijų bendrovių, ne ką daugiau žinančių, kas įvyks, mėgina užsidirbti pinigo. Ir tikrai užsidirbs, jeigu dar neužsidirbo.

Išsitraukiu mažiausią puodą, nuplaunu kelias bulves ir sudedu į jį, pripilu vandens ir pastatau puodą ant viryklės. Jaučiu, kad esu alkanas, darbas prie sauseglės sužadino apetitą. Keletą dienų nejutau didelio noro valgyti. Bulvių nusipirkau parduotuvėje, kitais metais užsiauginsiu savų senajame darže už ūkinio pastato. Jis visiškai užžėlė ir jį reikia sukasti iš naujo, bet tiek turėčiau pajėgti. Palengva, neskubėdamas.

Svarbu nepraleisti vakarienės, kai gyveni vienas. Taip greitai gali nutikti, nes nuobodu virti valgį sau vienam. Ant stalo turi būti bulvių, padažo ir daržovių, servetėlė, švari stiklinė, uždegta žvakė ir jokių darbinių drabužių sėdant valgyti. Tad, kol verda bulvės, nuėjęs į kambariuką persimaunu kelnes ir apsivelku švarius baltus marškinius, grįžęs į virtuvę užtiesiu stalą staltiese, o tada, įdėjęs į keptuvę sviesto, išsikepu žuvį, kurią pats ištraukiau iš ežero.

Lauke stojo prieblanda. Viskas slenkasi krūvon: ūkinis pastatas, miško pakraštys, ežeras už medžių, tarsi nuspalvintas oras surištų pasaulį ir nieko nepaliktų pavieniui. Gera apie tai mąstyti, bet nesu tikras, jog tai tiesa. Verčiau būti laisvam, bet šią akimirką prieblandos mėlynasis pasaulis teikia paguodą, nors nežinau, ar jos noriu, man jos nereikia, bet vis tiek priimu ją. Maloniai nusiteikęs atsisėdu prie stalo ir pradedu valgyti.

O tada pasigirsta beldimas į duris. Kad beldimas, nieko keista, nes neturiu durų skambučio, tačiau, kiek čia gyvenu, prie šių durų niekas nėra pridėjęs rankos, o kai kas nors atvažiuoja, iš anksto išgirstu automobilį ir išeinu ant laiptų pasitikti. Bet dabar neišgirdau jokio automobilio ir nepastebėjau jokių šviesų. Mažumėlę suirzęs pakylu nuo ką tik pradėtos vakarienės, nušlepsiu į priemenę ir atidarau duris. Ant laiptų stovi Larsas, o už jo kieme tupi Pokeris, klusniai ir tyliai. Šviesa lauke atrodo beveik dirbtinė, kaip mano žiūrėtuose filmuose: mėlyna, sukurta apšvietėjo, šviesos šaltinis neregimas, bet kiekvienas daiktas labai ryškus ir susyk matomas pro tą patį filtrą, arba viskas pagaminta iš tos pačios medžiagos. Net šuo mėlynas, jis nejuda: molinis šuns modelis.

— Labas vakaras, — pasilabinu, nors iš tikrųjų dar pavakarys, bet kai tokia šviesa, neįmanoma pasakyti nieko kita.

Larsas ten stovėdamas atrodo suglumęs, nors gal tai kas kita, tam tikra veido išraiška, ir tokia pati — matau — šuns poza: jiems abiem bendras kūno stingumas, ir nė katras nežiūri į mane, jie santūriai lūkuriuoja, kol galiausiai Larsas prabyla:

— Labas vakaras, — ir vėl nutyla, nė žodžio apie tai, ko jis nori, o aš nežinau, ką man sakyti, kad jam pagelbėčiau.

— Kaip tik ruošiausi valgyti, — tariu, — bet nieko baisaus, prašom užeiti.

Iki galo atlapoju duris ir mosteliu ranka neabejodamas, kad jis atsikalbinės, kad tai, ką ketina man pasakyti, bus pasakyta ten pat ant laiptų, jeigu tik jam pavyks surikiuoti žodžius, su kuriais vargsta. Bet tada jis apsisprendžia, žengia paskutinį žingsnį durų link, atsisuka į Pokerį ir rodydamas į laiptus paliepia:

— Tupėk čia.

Pokeris užlipa laiptais ir ten atsitupia, o aš žengteliu į šoną ir įleidžiu Larsą į priemenę. Pirmas nueinu į virtuvę ir atsistoju prie stalo, kur skersvėjyje plevena žvakės, o jis atseka iš paskos ir uždaro duris.

— Alkanas? — paklausiu. — Čia valgio užtektinai dviem.

Ir bemaž kalbu tiesą, visada prigaminu per daug, pervertinu savo apetitą ir antroji porcija visuomet atitenka Lyrai, ji tai žino ir būna labai patenkinta, kai sėdu valgyti. Tuomet ji guli prie krosnies, įdėmiai seka mane žvilgsniu ir laukia. Dabar pakilusi iš savo vietos vizgina uodegą ir uostinėja Larso kelnes. Jas būtų ne pro šalį išskalbti, šiuo klausimu mūsų nuomonės sutampa.

— Prašau įsitaisyti, — pakviečiu ir nelaukęs atsakymo iš kampinės spintos atnešu lėkštę, padedu įrankius, servetėlę ir pastatau stiklinę.

Įpilu jam alaus, sau taip pat įsipilu. Dabar truputis sniego už lango ir atrodytų kaip Kūčios. Jis iš tiesų atsisėda ir matau, kaip sumišęs pažvairakiuoja į mano švarius baltus marškinius. Man nesvarbu, ką jis vilki, taisyklės, kuriomis vadovaujuosi, galioja tik man, bet aš suprantu nepalengvinęs jam užduoties, kad ir ką jis būtų ketinęs pasakyti. Atsisėdęs paraginu jį vaišintis ir jis įsideda gabalėlį žuvies, dvi bulves ir užsipila padažo, o aš nedrįstu pažvelgti į Lyrą, nes maždaug tiek ji būtų gavusi. Mes pradedame valgyti.

— Skani žuvis, — pagiria Larsas, — pats sugavai?

— Taip, žinoma, — atsakau, — prie upės žiočių.

— Ten būna nemažai žuvų. Ypač ešerių, — taria jis, — bet taip pat lydekų, palei vikšrius, o kartais ir upėtakių, jei pasiseka.

Aš linkčioju ir ramiai sau valgau laukdamas, kada jis prašneks apie reikalą. Nors tai nėra būtina, jis gali čia ateiti pavalgyti vakarienės ir neturėdamas jokio reikalo. Bet galiausiai jis iš stiklinės makteli didelį gurkšnį alaus, servetėle nusišluosto lūpas, ant kelių susideda rankas, atsikrenkščia ir pareiškia:

— Aš žinau, kas tu esi.

Nustoju kramtyti. Išvystu savo veidą tokį, koks jis ką tik buvo veidrodyje, nejau jis žino, kas tas žmogus? Tik aš tai žinau. O gal jis prisimena trejų metų senumo laikraščius su didžiule mano nuotrauka, kur stoviu kelio viduryje lediniame lietuje, kraujas ir vanduo teka man nuo plaukų ir kaktos ant marškinių ir kaklaraiščio, suglumęs mano veidrodinių akių žvilgsnis į objektyvą, o tuoj už manęs, vos matomas, mėlynas Audi su ore pakibusiu galu ir į akmenyną įsmigusiu priekiu. Tamsi, šlapia uolinė siena, greitosios pagalbos automobilis su atidarytomis galinėmis durimis ir į vidų keliami neštuvai su mano žmona, policijos automobilis su įjungtu švyturėliu, mėlynas pledas ant mano pečių, sunkvežimis, didelis lyg tankas, skersai geltonos skiriamosios juostos, ir lietus, lietus, ant šalto blizgančio asfalto, kuriame viskas atsispindi dvigubai, kaip kad man viskas dvejinosi akyse savaites po to. Visi laikraščiai įdėjo tą nuotrauką. Puikiai sukomponuotą laisvai samdomo fotografo, sėdėjusio viename iš automobilių spūstyje, kuri susidarė per pusvalandį nuo avarijos. Jis važiavo atlikti nuobodaus užsakymo ir vietoj to gavo premiją už vaizdą, kurį nutraukė lietuje. Žemas pilkas dangus, suskaldyta apsauginė tvorelė, baltos avys kalvagūbryje už jos. Visa tai viename kadre. „Pažiūrėkite čia!” — šūktelėjo jis.