Пер Петтерсон - Vogti arklius

Bet ne tai Larsas turi galvoje. Gal jis ir matė vieną iš tų nuotraukų, visai galimas daiktas, bet galvoje turi ne tai. Jis mane atpažino, kaip ir aš atpažinau jį. Praėjo daugiau kaip penkiasdešimt metų, tuokart tebuvome vaikai, jis turėjo dešimt metų, aš — vis dar penkiolika ir vis dar baiminausi to, kas vyko aplink mane, ko nesupratau, nors žinojau, kad man trūksta visai nedaug, kad jeigu ištiesčiau ranką kaip įmanydamas toliau, galbūt pasiekčiau tikslą ir pajusčiau, kaip viskas yra. Bent jau buvo toks jausmas, ir pamenu, kaip išbėgau iš miegamojo su drabužiais rankoje tą tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt aštuntųjų vasaros naktį, staiga apimtas panikos, nes supratau, jog tai, ką mano tėvas sako ir kaip yra iš tikrųjų, nebūtinai sutampa, ir dėl to pasaulis tapo lakus ir sunkiai užčiuopiamas. Atsivėrė tamsa ir negalėjau pažvelgti į kitą pusę, o kažkur naktyje, už kilometro žemyn upe, vienas savo lovoje galbūt būdravo Larsas mėgindamas užčiuopti savo gyvenimą, kai nežinia iš kur atklydęs šūvis vis dar pripildė kiekvieną kubinį metrą oro nedideliame namelyje, todėl jis negirdėjo nieko daugiau, tik tą šūvį, kai žmonės kalbėjo su juo, kad ir ką sakė, ir tai bus vienintelis garsas, lydėsiantis jį dar ilgai ilgai.

Dabar jis sėdi už stalo priešais mane po daugiau nei penkiasdešimties metų ir tvirtina žinantis, kas esu, o aš neturiu ko pridurti. Juk tai joks kaltinimas, nors kažkodėl skamba panašiai, taip pat ir ne klausimas, taigi neprivalau nieko aiškinti. Bet jeigu nieko nepasakysiu, pasidarys labai tylu ir keblu.

— Taip, — tariu pažvelgdamas tiesiai į jį. — Aš taip pat žinau, kas tu esi.

Larsas linkteli galva.

— Taip ir maniau.

Dar kartą linkteli ir paėmęs peilį su šakute valgo toliau, akivaizdu, kad patenkintas. Tiek ir ketino pasakyti. Nieko daugiau, nieko papildomai. Ir dar norėjo patvirtinimo, jį dabar gavo.

Likusią vakarienės dalį jaučiuosi kiek suvaržytas, įkalintas aplinkybių, kurių pats nesukūriau. Valgome daug nekalbėdami, pasilenkę į priekį apžvelgiame kiemą, kur greitai ir tyliai leidžiasi tamsa, linktelime vienas kitam ir sutinkame, kad metų laikas, kuris dabar stojo, yra toks, koks ir turi būti: betgi kaip greitai temsta, taigi, ir taip toliau, lyg tai būtų naujiena. Bet Larsas atrodo patenkintas, suvalgo viską, ką turi lėkštėje, ir kone linksmai prataria:

— Ačiū už vaišes. Kaip gerai buvo gauti tikrą vakarienę, — ir susiruošia eiti, išėjęs lengvu žingsniu be žibintuvėlio nužingsniuoja keliu, mane prislegia sunkulys, o Pokeris nusliūkina jam iš paskos tilto ir mažos trobelės link ir pamažu pradingsta vakaro sutemose.

Kurį laiką lieku stovėti prie durų slenksčio klausydamas žingsnių per žvyrą, kol jie taip pat išnyksta, dar pastoviniuoju, tada per tamsą išgirstu silpną pokštelėjimą, kai Larsas uždaro duris, ir pamatau lange įsižiebiant šviesą ten, apačioje, trobelėje prie upės. Pasisukęs apsidairau į visas puses, bet Larso šviesa yra vienintelė, kurią matau. Pakyla vėjas, bet stoviu kur stovėjęs ir stebeiliju į tamsą, vėjas sustiprėja, nuo pamiškės atsklinda ošimas, pasidaro šalta vienais marškiniais, staiga apninka toks žvarbis, jog imu kalenti dantimis, ir galiausiai turiu pasiduoti, grįžtu į vidų ir uždarau duris.

Nukraustau stalą virtuvėje, dvi lėkštės ant staltiesės pirmą kartą šiuose namuose. Jaučiuosi lyg po įsibrovimo, niekur nesidėsi, ir įsibrovėlis — ne bet kas.

Tai jau taip. Pasiimu Lyros dubenėlį į kamarą, pripilu sauso ėdalo, nunešu jį atgal ir pastatau į vietą priešais krosnį. Lyra pažiūri į mane, ne to tikėjosi, pauosto davinį ir ima iš lėto ėsti, kiekvieną kąsnį nuryja pabrėžtinai sunkiai, atsisukusi vėl į mane pažiūri, ilgai, graudžiomis akimis, atsidūsta ir ėda toliau, lyg turėtų ištuštinti taurę nuodų. Išlepintas šuva.

Kol Lyra ėda, nueinu į kambarėlį, nusirengiu baltus marškinius, pakabinu juos ant pakabo, per galvą užsitraukiu kasdienius languotus marškinius ir megztinį, nušlepsiu į priemenę, nuo vagio nusikabinu šiltą jūreivišką striukę ir apsirengiu. Susirandu žibintuvėlį, pašvilpiu Lyrą, su šlepetėmis išeinu ant laiptų ir persiaunu auliniais. Dabar tikrai vėjuota. Mes patraukiame keliu žemyn. Lyra priekyje, aš atsilikęs per kelis metrus. Vos įžiūriu šviesų kailį, bet kol jį matau, jis rodo man kelią ir aš nedegu žibintuvėlio, tik leidžiu akims prisijaukinti tamsą, kol jų nebeprimerkiu norėdamas sugauti šviesą, kurios seniai nebėra.

Kai prieiname prie tilto, stabteliu ten, kur prasideda turėklai, ir pažvelgiu į Larso trobelę. Langai šviečia ir geltoname rėme pamatau jo pečius, pakaušį, kuriame nėra nė vieno žilo plauko, ir televizorių, kuris stovi įjungtas kitame kambario gale. Jis žiūri vakaro žinias. Nežinau, kada paskutinį kartą jas žiūrėjau. Neatsivežiau čia jokio televizoriaus ir retkarčiais, kai vakarai prailgsta, dėl to pasigailiu, bet mąstau taip, jog kai esi vienas, mirgantys paveikslėliai tave greitai gali prikaustyti prie kėdės, ant jos išsėdėsi iki vėlyvos nakties, ir laikas prabėgs bežiūrint, kaip juda kiti. Aš to nenoriu. Pats sau galiu palaikyti draugiją.

Iš kelio pasukame palei upelę taku, kuriuo paprastai vaikštau, bet negirdžiu vandens šniokštimo, nes ūžia vėjas šnarindamas medžius ir krūmus aplink mane, ir aš uždegu žibintuvėlį, kad nenukrypčiau nuo tako ir neįkrisčiau į upę, nes negirdžiu, kur ji yra.

Nusileidęs iki ežero paėjėju vikšriais apžėlusia pakrante, kol pasiekiu aikštelę su suoliuku, kurį pats sukaliau ir atitempiau iki čia, kad turėčiau kur sėdėti ir stebėti gyvenimą prie upės žiočių, matyti, ar iš vandens šokinėja žuvys, matyti antis ir gulbes, perinčias užutekyje. Tiesa, jos neperi šiuo metų laiku, bet tebebūna čionai rytais su savo vadomis, kurias išvedė pavasarį, gulbiukai dabar priaugę savo tėvus, bet vis dar pilki ir tai atrodo keistai, lyg būtų dviejų skirtingų rūšių, tik plauktų viena vora, vienodai judėdami, ir jie turbūt įsivaizduoja, kad yra vienodi, nors kiekvienas gali matyti, kad tokie nėra. Arba galiu čia sėdėti vien tam, kad leisčiau laisvai tekėti mintims, kol Lyra atlieka savo įprastinius reikalus.

Susirandu suoliuką ir atsisėdu, bet dabar juk nėra nieko, už ko galėtų užsikabinti žvilgsnis, į ką galėčiau žiūrėti, tad užgesinu žibintuvėlį ir lieku sėdėti tamsoje klausydamas, kaip vikšriuose gailiai ūkauja vėjas. Pajuntu, koks aš pavargęs po šios dienos, dirbau ilgiau nei esu įpratęs, ir užsimerkęs pamąstau, kad dabar man negalima užmigti, tik valandėlę pasėdėsiu. O tada vis tiek užmingu ir pabundu visas sužvarbęs, aplinkui kurtinamai ūžia vėjas ir pirmiausia man į galvą šauna mintis, jog norėčiau, kad Larsas nebūtų pasakęs to, ką pasakė, tai pririša mane prie praeities, nuo kurios maniau pabėgęs, ir tuos penkiasdešimt metų nustumia į šoną taip lengvai, jog atrodo beveik nepadoru.

Sustingusiomis kojomis pakylu nuo suoliuko ir pašvilpiu Lyrą, nors su apmirusioms lūpomis nekaip išeina, bet ji jau tupi visai šalia suoliuko ir tyliai inkščia, spausdama savo snukį man prie kelio. Uždegu žibintuvėlį. Vėjas pragariškas, ties šviesos pluoštu, kurį apvedu ratu, maišalynė, vikšriai prigulę prie ežero, baltos keteros ant vandens ir kauksmas plikose medžių viršūnėse, kurios plakasi viena į kitą pasvirusios į pietus. Atsitupiu prie Lyros ir paglostau jai galvą.

— Good dog, — pasakau angliškai, ir tai nuskamba kvailokai, kaip kadaise matytame filme, galbūt „Lesėje” — iš tų senųjų laikų kino, nė kiek nenustebčiau, o gal ką nors susapnavau, kai miegojau, tik dabar pamiršau ir liko tik šie žodžiai. Šiaip ar taip, jie ne iš Dikenso, nepamenu, kad jo knygose kas nors būtų sakęs good dog, ir vis tiek paika. Vėl atsitiesiu ir iki pat smakro užtraukiu striukės užtrauktuką.