Пер Петтерсон - Vogti arklius

Kai kitąkart prabundu, vėjas, regis, dar labiau įsismarkavęs, bet dabar girdėti tik trauksmas, tarsi vėją skrostų ir dalytų stogo kraigas, jokio barškesio, jokio baladojimo, veikiau kaip gaudimas laivo gilumoje, mašinų skyriuje, nes viskas banguoja tamsoje ir juda į priekį, namas turi stiebus, žibintus, putojantį kilvaterį ir visa, ko reikia, man tai patinka, patinka keliauti laivu, ir gal vis dėlto nesu iki galo išsibudinęs.

Laikrodis rodo pusę aštuntos, kai vėl pramerkiu akis. Kaip man, vėlu, pernelyg vėlu. Lange blanki priešaušrio šviesa ir neįprastai tylu anapus stiklo. Guliu nejudėdamas ir klausausi. Nė girgžtelėjimo iš išorės pasaulio, tik ant virtuvės grindų Lyros šlepsinčios letenos ir nagai dubenėlio su vandeniu link. Dar neseniai visata trykšte tryško garsais, o dabar ištuštėjo. Liko tik kantrus šuo. Puikiai girdžiu, kaip ji laka, o tada tyliai, santūriai suinkščia sakydama, kad mielai išeitų į lauką atlikti to, ko negalima namie. Jei tai nesukeltų per daug rūpesčių.

Pajuntu, kad nugara nėra sveika, tad apsiverčiu ant pilvo, išsistumiu per lovos kraštą ant grindų, remdamasis keliais, ir iš ten pamažu pasikeliu į stovimą padėtį. Viskas neblogai, tik kūnas po vakarykščio kaip sudaužytas. Basas nušliurinu į virtuvę ir pro šunį nueinu į priemenę.

— Eikš, Lyra, — pašaukiu ir ji atbindzina iš paskos.

Atidarau laukujės duris ir išleidžiu ją į prieblandą. Grįžęs vidun apsirengiu, atidarau malkų dėžę, kur, laimė, yra pakankamai pliauskų, ir kaip galėdamas taisyklingiau užkuriu krosnį. Man niekada nepasiseka iš pirmo karto, nors mano tėvui visada pavykdavo, bet jeigu niekur neskubi, anksčiau ar vėliau ugnis įsidega. Mano sesuo taip ir neišmoko. Net turėdama sausų malkų, laikraščių ir krosnį su gera trauka, sugebėdavo uždegti tik popierių. „Kaip kyla gaisrai? Ar gali man paaiškinti?” — stebėdavosi ji. Ilgiuosi savo sesers. Ji taip pat mirė prieš trejus metus. Nuo vėžio. Gydytojai niekuo nebegalėjo padėti, ji per vėlai pateko į jų rankas. Jiedvi su mano žmona ilgainiui tapo artimos draugės. Vakarais dažnai pasikalbėdavo telefonu ir aptardavo pasaulio įvykius. Retkarčiais jos apšnekėdavo mane, leipdamos juokais iš berniuko auksinėmis kelnaitėmis, kaip mane praminė. Visada buvai berniukas auksinėmis kelnaitėmis, nepaneigsi, kvatodavo jos. Manau, pirmoji tą pravardę pavartojo mano sesuo. Aš dėl to nepykau, jųdviejų juokas niekuomet neturėjo geluonies, jos tiesiog mėgo pajuokauti ir norėjo mane paerzinti. Aš gi visada buvau kiek didesnis rimtuolis, bet kas per daug, tas nesveika. Ir, matyt, jos buvo teisios, man sekėsi. Jau esu tai sakęs.

Per vieną mėnesį abi mirė ir nuo to laiko, kai jų neliko, manęs, tiesą sakant, nebedomina bendravimas su tiek žmonių. Nelabai žinau, apie ką man su jais kalbėti. Tai viena iš priežasčių, dėl ko apsigyvenau čia. Kita priežastis — miškas. Prieš daugelį metų jis buvo tapęs mano gyvenimo dalimi, kaip niekas vėliau, paskui ilgai ilgai jo nemačiau, ir kai staiga aplink mane pasidarė visiškai tylu, supratau, kaip jo ilgėjausi. Netrukus apie nieką daugiau negalvojau ir jeigu man nebuvo lemta mirti, — ten ir tada, — turėjau išsikelti į mišką. Aš taip jaučiau, viskas buvo labai paprasta. Ir tebėra.

Įjungiu radiją. Įpusėjusi rytinė žinių laida. Rusų granatos kaip kruša krinta ant Grozno. Jie vėl pradėjo. Betgi niekada nelaimės, žvelgiant į tolimą ateitį, juk savaime aišku. Dar Tolstojus tai suprato rašydamas „Hadži Muratą”, o toji knyga pasirodė prieš šimtą metų. Tiesą sakant, visai nesuvokiama, kad didžiosios valstybės neišmoksta tos pamokos, kad galiausiai žlunga jos pačios. Nors, žinoma, galima sugriauti visą Čečėniją. Šiandien tai kiek lengviau nei prieš šimtmetį.

Krosnyje smagiai spragsi malkos. Atidarau duoninę, atsipjaunu porą riekių ir užkaičiu vandens kavai, tada išgirstu ant laiptelio kiauktelint Lyrą. Šitaip ji skambina į duris, nesunku atskirti nuo kitų jos skleidžiamų garsų. Įleidžiu ją vidun. Ji nueina ir atsigula priekrosnyje, kur pamažu ima sklisti šiluma. Padengiu pusryčių stalą sau ir pripildau Lyros dubenėlį, bet ji turi palaukti savo eilės. Aš čia esu viršininkas. Valgau pirmas.

Nuo miško ateina diena. Pasilenkęs pažvelgiu pro langą ir apstulbstu nuo vaizdo, kurį pamatau ryto šviesoje. Mano kiemo medis, didžiulis senutėlis beržas, guli išverstas stipraus vėjo, toks didelis tarp ūkinio pastato ir automobilio: viršutinės šakos beveik siekia virtuvės langą, kitos apskėtusios automobilio stogo bagažinę, o dar kitos nuplėšusios ūkinio pastato stoglovį ir sulenkusios jį į milžinišką raidę „V”, tad šis nusviręs žemyn ir užtveręs malkinės duris. Gerai, kad namie pripildžiau malkų dėžę.

Juk tai paaiškina, iš kur tas trenksmas šiąnakt. Nevalingai pakylu eiti laukan, bet kol kas juk nėra prasmės. Tas beržas niekur nepabėgs. Vėl atsisėdu prie pusryčių stalo, valgau ir žiūriu pro langą mėgindamas suregzti planą, kaip pašalinti tą milžiną, atsigulusį pailsėti mano kieme. Iš pradžių turiu išlaisvinti automobilį, tai aišku, o tada patraukti medį. Iš pradžių šakas, taip pat ir tas, kurios priešais malkinę, kad pažiūrėčiau, ar įmanoma ten patekti. Malkų man reikia, ir be automobilio negaliu išsiversti. Tai svarbiausia. Teks vėl išgaląsti motorinio pjūklo grandinę, būtinai, nes vakar labai ilgai dirbau, ir galbūt man reikės daugiau benzino ir alyvos, turiu patikrinti, nes staiga nebepamenu, kiek liko, tikriausiai reikės nuvažiuoti parsivežti daugiau, bet automobilis, ko gero, užstrigęs. Pajuntu šiokį tokį išgąstį, nors nesuprantu kodėl. Tai jokia krizė. Aš čia esu savo noru. Šaldytuve turiu pakankamai maisto ir vandens iš čiaupo, galiu eiti pėsčiomis kiek panorėjęs, esu pajėgus ir turiu visą pasaulio laiką. Nejaugi? Aš taip nesijaučiu. Visai taip nesijaučiu. Staiga apima ankštumos pojūtis. Galiu bet kada mirti, štai kur esmė, bet aš tai žinau mažiausiai trejus metus ir, tiesą sakant, man nusispjaut dabar kaip ir anksčiau. Pažvelgiu pro langą į beržą. Jis užima beveik visą kiemą, toks didelis, jog beveik viską užgožia. Skubiai pakylu nuo stalo, nueinu į kambarėlį ir su drabužiais atsidrebiu ant lovos, nors tai prieštarauja taisyklėms, kurių mėginu laikytis, įsispoksau į lubas ir mano galvoje ima suktis ruletės ratas, kamuoliukas šokinėja nuo raudonos spalvos prie juodos ir vėl prie raudonos, kol galiausiai sustoja duobutėje, ir tai, žinoma, tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt aštuntųjų vasaros duobutė, arba, tiksliau — dienos, kai ta vasara baigėsi. Stovėjau po ąžuolu priešais parduotuvę pakėlęs akis ir mačiau, kaip pro ošiančią lapiją, vėjui kylant ir vėl rimstant, mirguliuoja saulės spinduliai, jie akino mane trumpais žybsniais, vertė skausmingai mirksėti, spaudė ašaras ir aš užsimerkiau, ant vokų jutau raudoną šilumą, o už nugaros girdėjau upę, kaip girdėjau ją kiekvieną dieną beveik du mėnesius, ir mąsčiau, kaip bus dabar, kai jos nebegirdėsiu.

Po ąžuolu buvo šilta. Jaučiausi apsnūdęs. Tą rytą anksti atsikėlėme, beveik nekalbėdami pavalgėme pusryčius, tuomet žvyrkeliu nuo trobelės nuėjome iki tilto, pro Franco namą, kur pro atviras duris švietė saulė, mesdama šviesų ruožą ant skudurinio takelio ir įkypai nutvieksdama vieną sieną, bet jo niekur nebuvo matyti ir aš dėl to nusiminiau.

Autobusas stovėjo saulėje ir vibravo su įjungtu dyzeliniu varikliu. Aš turėjau iš kaimo važiuoti namo, ilgą kelią iki Oslo, Elveriume persėsdamas į traukinį. Tėvas stovėjo tuoj už manęs aikštelėje priešais parduotuvę, man ant galvos uždėjęs delną, jis švelniai pakedeno man plaukus, palinko į priekį ir tarė: