Пер Петтерсон - Vogti arklius

Jis neketino ten kaskart praleisti daug laiko, tik tiek, kad žmonės priprastų jį matyti anapus upės laipiojant stogu, krutant kieme ar rymant ant akmens pakrantėje ir mąstant, kaip jis sakė, nes tai daryti galįs tik prie vandens. Truputį keista, bet ir dėl to neverta stebėtis, ir jie matydavo jį žingsniuojant per Barkaldo pievą į parduotuvę su subliūškusia kuprine ant peties maždaug tuo metu, kai atvyksta autobusas iš Inbiugdos ir Elveriumo, arba pastebėdavo jį einant namo su pirkiniais ir kitkuo. Tačiau kaskart, kai jis pabuvęs Švedijoje nakties priedangoje grįždavo per sieną atgal ir perduodavo ką parnešęs tam, kam reikia, nuspręsdavo, kad prieš grįždamas į Oslą dar turi šį tą sutvarkyti ar patobulinti. Tad jis dar kiek užtrukdavo, kad vėl nupjautų žolę arba prieš išvažiuodamas apmūrytų kaminą, nes šis suskilo nuo viršaus iki apačios ir buvo pavojus, kad nugrius, o krisdamos plytos pataikys kam nors į galvą, ir tokiu būdu per porą metų jis susikūrė kitą gyvenimą, apie kurį mes, jo šeima Osle, nieko nežinojome. Nereiškia, kad tokios mintys sukosi mano galvoje, kai su Francu sėdėjome jo virtuvėje ir jis pasakojo apie mano tėvą, kuris prieš gerus penkerius metus įsikūrė apgriuvusioje Barkaldo trobelėje, kad įgytų priedangą paskutiniame kurjerių trasos į Švediją etape antraisiais karo Norvegijoje metais ir pradėtų tai, ką jie vadino „transportu”. Tik po daugelio metų supratau, kad taip jis turėjo jaustis. Juk tiek pat laiko praleisdavo kaime prie upės ir namie pas mus, prie Biunefjordeno. Bet mes to nežinojome, ir neturėjome žinoti: kad yra tik viena vieta ir kur ta vieta. Mes niekada nenumanėme, kur jis. Tėvas išvažiuodavo, paskui vėl grįždavo namo. Po savaitės ar po mėnesio, ir mes įpratome gyventi be jo, diena iš dienos, savaitė po savaitės. Bet aš be paliovos apie jį galvojau.

Visa, ką Francas pasakė, man tuomet buvo nauja, bet neturėjau pagrindo abejoti jo žodžiais. Kol jis kalbėjo, ramybės man nedavė klausimas, kodėl jis man pasakoja apie tuos laikus, o tėvas to nepadarė, bet nežinojau, ar galiu užduoti jam tą klausimą ir gauti atsakymą, kuris mane nuramintų, nes tikriausiai jis manė, kad viską jau žinau ir man tiesiog smalsu išgirsti kitą versiją. Taip pat svarsčiau, kodėl nei mano bičiulis Junas, nei jo mama ar tėvas, nei krautuvininkas, su kuriuo dažnai pašnekėdavome, nei Barkaldas ar dar velniai žino kas neprasitarė, kad vos prieš ketverius metus mano tėvas taip dažnai lankydavosi šiame kaime, — tegu ir anapus upės, kur stovi kalnų ganyklų trobelės, — jog jį beveik galima laikyti vietiniu. Tik aš to nepaklausiau.

Sodyboje, esančioje arčiausiai bažnyčios ir parduotuvės, buvo dislokuotas vokiečių patrulis. Jie tiesiog užėmė gyvenamąjį namą, visą šeimą išvarę į išimtininkų trobą, kur ir taip buvo ankšta, ir dažnai, bet ne visada, ant žvyrkelio priešais tiltą per upę stovėjo sargybinis. Jis turėjo automatą, už diržo pakabintą ant peties, ir cigaretę dantyse, kai niekas iš saviškių nematydavo. Retkarčiais jis prisėsdavo ant akmens, pasiguldydavo automatą ant žemės priešais save, nusiimdavo šalmą ir ilgai gremždavo galvą po priplotais plaukais, rūkydamas ir spoksodamas sau tarp kelių ir į nublizgintus aulinius, kol cigaretė sudegdavo iki pat pirštų ir jis sukaupęs valią vėl atsistodavo. Jam už nugaros šniokštė upė, krisdama nuo nedidelio slenksčio, ir niekada nekeitė melodijos, ne tiek, kad jis išgirstų, ir jie čia nuobodžiavo, ničnieko nevyko, karas buvo kitur. Tačiau tai buvo geriau nei Rytų frontas.

Kai mano tėvas nuspręsdavo padaryti lankstą: per tiltą, pro Franco namą ir siauru žvyrkeliu rytiniame upės krante, pirmiausia jis sustodavo šnektelėti su vokiečių sargybiniu, nes neblogai mokėjo vokiečių kalbą, daug kas tais laikais ją mokėjo, visi buvo priversti jos mokytis mokykloje iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos. Sargybiniai keisdavosi, bet buvo tokie panašūs vienas į kitą, jog nedaugelis juos skyrė, jie mažai ką ir domino, žmonės bandė apsimesti jų nematą, staiga išseko ir vokiečių kalbos žinios. Bet mano tėvas netrukus žinojo, iš kur kiekvienas kilęs, ar Vokietijoje paliko žmoną, kas labiausiai patinka: futbolas ar lengvoji atletika, o gal plaukimas, ar ilgisi savo mamos. Jie buvo už jį jaunesni dešimt penkiolika metų, kai kurie ir daugiau, ir jis kalbėdavo su jais rūpestingu tonu, kaip retas kitas. Francas matydavo pro langą, kaip mano tėvas sustodavo priešais vyrą pilkžale uniforma, dar beveik vaiką, jie pasiūlydavo vienas antram cigaretę ir pridegdavo vienas kitam, žiūrint, kas vaišindavo, laikydavo degtuką apgaubę delnu, nors nebūdavo vėjo, ir juodu palinkdavo į priekį, kūnais sudarydami intymų lanką virš mažos liepsnelės, ir jeigu būdavo vakaras, jų veidus nušviesdavo geltonas atšvaitas, jie stovėdavo ant žvyro tykiame ore, šnekučiuodavo ir rūkydavo, kol cigaretės virsdavo nuorūkomis ir užgesdavo ant žemės, primygtos skirtingų aulinių batų, o mano tėvas kilstelėdavo ranką, pasakydavo gute Nacht ir išgirsdavo dėkingą atsaką gute Nacht. Šypsodamasis pats sau jis pereidavo per tiltą ir nupėdindavo keliu trobelės link, ant nugaros nešdamasis iki pilkumo nutrintą kuprinę ir tai, kas joje. Jis žinojo, kad jeigu staiga pasielgtų kaip nors netikėtai, pavyzdžiui, ūmiai apsisuktų ir pasileistų bėgti, tas malonus vokietukas, be jokios abejonės, žaibiškai nusikabintų nuo peties automatą ir suriktų: Haiti — ir jeigu jis tuomet nesustotų, jį pasivytų kulkų papliūpa ir jis galbūt kristų negyvas.

Kitais kartais, su kiek pilnesne kuprine, jis patraukdavo pagrindiniu keliu, palei Barkaldo tvorą pasukdavo per pievas ir persiirdavo per upę. Jis pamojuodavo visiems sutiktiesiems, ir vokiečiams, ir norvegams, ir niekas jo nestabdydavo. Jie žinojo, kas jis toks: žmogus, remontuojantis Barkaldo kalnų ganyklos trobelę, jie pasiklausė Barkaldo ir šis patvirtino užsakęs darbus, jie taip pat trejetą kartų apsilankė kalnų ganyklos trobelėje, ten rado daug įrankių ir dvi Hamsuno knygas: „Paną” ir „Badą”, kurioms nieko negalėjo prikišti, bet nė sykio neaptiko nieko įtartina. Jis buvo žmogus, kuris kartkartėm išvykdavo iš kaimo autobusu ir ilgą laiką nesirodydavo, nes turėjo keletą panašių užsakymų, o jo pasienio gyventojo pažymėjimas ir kiti dokumentai buvo tvarkingi.

Dvejus metus mano tėvas palaikė ryšį, tiek vasarą, tiek žiemą, ir kai jo nebūdavo kalnų ganyklos trobelėje, paskutinę atkarpą iki sienos esant būtinybei nueidavo kas nors iš kaimo: kartais Francas, kartais Juno mama, kai galėdavo ištrūkti, tačiau pavojus anaiptol nebuvo menkas, juk visi kaime pažinojo vienas kitą ir nutuokė apie vienas kito įpročius, tad visi nukrypimai būdavo pastebimi ir įrašomi žurnale, kurį kiekvienas vedame apie vienas kito gyvenimą, ateičiai. Bet tuomet jis sugrįždavo ir tie, kurie nieko neturėjo žinoti apie transportą, ir toliau nieko nenumanė. Aš — taip pat, kaip ir mano mama su seseria. Kai kada jis pats pasiimdavo „paštą” tiesiai iš autobuso arba per parduotuvę, ir darbo valandomis, ir po jų, kitais kartais jį paimdavo Juno mama ir atplukdydavo aukštyn upe, kai atsiirdavo su maistu, o ji tai dažnai darydavo Barkaldo pavedimu, nes amatininką juk reikia maitinti, arba taip turėjo atrodyti, tarsi jis pats nemokėtų užsikurti viryklės ir jam reikėtų moters pagalbos. Man pasirodė truputį keista, kad jam prireikė tokios pagalbos, kai šiaip susidorodavo beveik su visais darbais. Iš tikrųjų prireikus jis gamino ne blogiau už mano mamą, aš tai žinojau, nes ne kartą buvau matęs ir ragavęs, jis gal tik pritingėdavo užsiimti tokiais dalykais, tad kai mudu su juo likdavome vieni, maitindavomės „ūkiškai”. Dažniausiai — kiaušiniene. Man tiko. Kai virtuvėje šeimininkaudavo mama, gaudavome tai, ką ji vadino „visaverte mityba”, bent kai turėdavome pinigų. Jų būdavo ne visada.