Пер Петтерсон - Vogti arklius

Nuo tilto su Lyra ant kulnų užlipu į kalniuką ir pamatau, kad mano kieme stovi Larsas. Vienoje rankoje jis laiko motorinį pjūklą, kita apgniaužęs beržo šaką. Bando pakrutinti medį, bet šis, matau, nepasiduoda. Tik šaka palinksta. Saulė dabar geltonesnė, ryškiau šviečia į veidą. Larsas apsimaukšlinęs kepurę su snapeliu, užsmaukęs ją žemai ant akių, o kai išgirsta mane ateinant, atsisuka ir turi gerokai atkraginti galvą, kad galėtų pažvelgti iš po snapelio ir atremti mano žvilgsnį. Pokeris su Lyra eina gaudynių aplink namą, kiek leidžia skersai kiemo nuvirtęs beržas, paskui puola vienas kitą dėdamiesi, kad pešasi, urzgia, stūgauja, voliojasi po žolę už ūkinio pastato ir puikiai jaučiasi.

Larsas nusišypso ir vėl papurto šaką.

— Sudorojam jį? — pasiūlo.

— Su mielu noru, — atsakau kuo plačiausiai šypsodamas.

Aš kalbu nuoširdžiai. Pajuntu palengvėjimą. Visai gali būti, kad Larsas man patinka. Lig tol nebuvau tuo įsitikinęs, bet gali būti, kad viskas pasisuks ta linkme. Nė kiek nenustebčiau.

— Bet tuomet tau teks nurėžti aną šaką, — tariu mostelėdamas į tą, kuri nuplėšė stoglovį ir dabar guli prispaudusi ūkinio pastato duris, — nes mano pjūklas tenai.

— Tuoj sutvarkysime, — atsako jis ir trukteli savo pjūklo, ne Jonsered, o Husqvarna, droselį, tai irgi smagiai nuteikia, tarsi darytume kažką, kas nelabai leistina, bet žinotume, kad tai teikia džiaugsmo, ir jis porą kartų pabirbina pjūklą, vėl įstumia droselį, tvirtai suima už virvelės ir traukdamas už jos nuleidžia pjūklą žemyn, šis su nuolankiu burzgesiu užsiveda ir viens du — šaka nupjauta ir suketvirčiuota. Durys laisvos. Pakylėjantis vaizdas. Pastumiu kabaliuojantį stoglovį į šoną, įeinu vidun, paimu savo pjūklą nuo suoliuko, kur pastačiau jį anąsyk, ir išsinešu geltoną kanistrą su benzinu dvitakčiams varikliams. Truputis dar likęs. Paguldau pjūklą šonu ant žolės, atsitupiu, atsuku dangtelį ir pripilu benzino, užtenka kaip tik, o kanistras ištuštėja. Nė lašelio nepralieju pro šalį, man nedreba rankos ir tai visai neblogai, kai kas nors stovi ir žiūri.

— Turiu porą pilnų kanistrų pašiūrėje, — sako Larsas, — taigi dabar galime dirbti, kol baigsime. Nėra prasmės viską mesti ir važiuoti į kaimą, kai pilnos rankos darbo.

— Visai jokios prasmės, — atitariu aš, neturėdamas jokio noro dabar važiuoti į kaimą. Iš parduotuvės man nieko nereikia, o žmonėjimuisi šiandien ne laikas.

Užvedu Jonsered — laimė, pavyksta iš pirmo karto — ir mudu imamės beržo, Larsas ir aš, iš skirtingų galų: du vyrai apstingusiais sąnariais, nuo šešiasdešimt iki septyniasdešimt, su ausinėmis ant ausų nuo šaižaus dviejų pjūklų staugsmo, kai šie panyra į medį, ir mes palinkstame viršum jų, rankas laikydami atokiau kūno, kad gyvybei pavojinga grandinė būtų mūsų valios tąsa, o ne mes — pjūklo, ir mes pradedame nuo šakų, nurėžiame jas palei pat kamieną, supjaustome tinkamo dydžio gabalais, nukapojame viską, kas netinka malkoms, ir atliekas sustumiame į atskirą krūvą, kurią bus galima padegti ir paversti laužu lapkričio tamsoje.

Malonu žiūrėti, kaip Larsas dirba. Jis nėra greitas, bet nuoseklus ir palei beržo kamieną su sunkiu pjūklu rankose juda grakščiau nei žengdamas keliu su Pokeriu. Jo judesiai persiduoda mano judesiams, man visada taip būna: iš pradžių judesys, paskui supratimas, nes ilgainiui tampa aišku, kad tai, kaip jis palinksta, pasislenka, retkarčiais pasisuka ir atsilošia, logiškai susieta su švelnia kūno masės ir pjūklo grandinės traukos, kai ši įsminga į kamieną, pusiausvyra, ir viskas tam, kad pjūklui suteiktum lengviausią kelią į tikslą ir kuo mažiau pavojaus kiltų žmogaus kūnui, kuris šiaip jau viskam atviras: vieną akimirką stiprus ir nenugalimas, tada — trenksmas ir staiga jis suplėšytas į skutelius, kaip lėlė suplyšta, ir viskas baigta, sugadinta amžiams, bet aš nežinau, ar jis mąsto taip pat, Larsas, su tokiu pasitikėjimu valdydamas pjūklą. Tikriausiai ne, bet aš pamąstau keletą kartų, kai man užeina, negaliu sustoti, nors tai nesuteikia žvalumo. Šiaip ar taip, nieko baisaus, aš įpratęs prie tokių dalykų, tačiau esu tikras, kad jo motinai kilo panašių minčių tą vėlyvą tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt ketvirtųjų rudenį, kai ji yrėsi aukštyn upe nežinodama, ar išgyvens, o Larsas raičiojosi ant virtuvės grindų, linksmai galynėdamasis su broliu dvyniu Odu, ir nieko nežinojo apie tai, kas vyksta aplinkui, kuo visa gali baigtis, nežinojo, kad po trejų metų jis nušaus būtent Odą vyriausiojo brolio Juno šautuvu ir suplėšys jo kūną į skutelius. Niekas to negalėjo žinoti, lauke tebebuvo diena, ant apsnigtų laukų krito plieno pilkumo šviesa, o ant vandens jo motina stengėsi elgtis taip, kad atrodytų lyg eilinį kartą išsiruošusi į kalnų ganyklos trobelę.

Aš galiu tai įsivaizduoti.

Mėlynos kumštinės pirštinės tvirtai spaudžia irklus, aulinukai įremti į špantus, jos alsavimas su kimiais garų baltumo iškvėpiais ir nepažįstamasis tarp jos kojų valties dugne su vasariniais pusbačiais, rankomis prisispaudęs pilką kuprinę, kurios nenori paleisti, šąlantis plonomis kostiuminėmis kelnėmis. Jis drebėjo tiesiog neįtikėtinai, barškindamas medį it nežinomos rūšies dvitaktis variklis, ji nieko panašaus nebuvo regėjusi ir bijojo, kad jos naujojo variklio neišgirstų žmonės nuo kranto.

Aš galiu tai įsivaizduoti.

Vokiškas motociklas su lopšeliu palengva atrieda ką tik nuvalytu pagrindiniu keliu, tada įsuka į būtent tos sodybos kiemą, be jokios aiškios priežasties, niekas niekada nesuprato, ko jis iš tikrųjų norėjo, tas vairuotojas. Galbūt jis tiesiog pasijuto vienišas ir įsigeidė su kuo nors pabendrauti arba užsimanė parūkyti, o kai ketino prisidegti cigaretę, pamatė, kad paskutinis degtukas pajuodęs, tad nusprendė užvažiuoti į sodybą, kad pasiskolintų degtukų dėžutę ir turėtų su kuo pastovėti, kai rūkys žvelgdamas į gamtovaizdį ir upę, ir tuo metu jis nenorėjo būti niekas kitas, tik vienas iš dviejų skirtingų tautybių vyrų, susibroliavusių prie nekaltos cigaretės, toli nuo visos velniavos ir karo, arba buvo kita priežastis, kurios niekas neprisiminė nei tuomet, nei vėliau. Šiaip ar taip, jis sustojo kieme, nulipo nuo motociklo ir neskubriu žingsniu pasuko prie gyvenamojo namo durų. Bet jų taip ir nepasiekė. Staiga jis stabtelėjo ir įsispoksojo į žemę, pavaikštinėjo šen ten, apėjo ratą, atsitūpė ir galiausiai pro namą nuėjo prie upės, iki pat prieplaukos. Ten didelėje jo smegenų tamsoje įsižiebė šviesa. Moneta įkrito į teisingą automato vietą ir pasakė „klept”. Dabar jis viską suprato. Ir laikas ėmė spausti. Jis bėgte nubėgo atgal į kiemą, užšoko ant motociklo ir paskubomis kietai spūstelėjo paminą, tačiau variklis, kad jį kur velnias, neužsivedė, ir jis mėgino vėl, paskui dar kartą, kol variklis prabilo ūmiai kaip kulka, ir jis užgulęs vairą nurūko sodybos keliuku ir čiuožte įčiuožė į pagrindinį kelią su barškančiu tuščiu lopšeliu, taip, jog posūkyje iš po ratų siūbtelėjo sniegas. Kaip tik tuo posūkiu iš mokyklos ėjo Junas su portfeliu po pažastimi ir jis išgirdo motociklą, bet suspėjo tik nušokti į griovį, kad nebūtų partrenktas ir galbūt suluošintas visam gyvenimui. Griūvant atsidarė portfelis ir jo knygos pažiro į visas puses. Bet kareiviui tai buvo nė motais, jis tik dar stipriau nuspaudė greičio pedalą ir nuzvimbė kryžkelės link, kur stovėjo bažnyčia, parduotuvė ir per upę ėjo tiltas.

Galiu tai įsivaizduoti.

Junas stovi griovyje ir rankioja iš sniego knygas, o jo motina vis dar upėje su kostiumuotu vyriškiu, prisispaudusiu prie valties dugno. Nors srovė tokiu metų laiku nestipri, sunku irtis prieš vandenį, kai valtyje du žmonės, ir jie stumiasi iš lėto. Dar likęs geras kelio galas iki kalnų ganyklos trobelės, kur mano tėvas stovi palinkęs prie varstoto pašiūrėje ir kažką meistrauja nė nenujausdamas, kad ji atplaukia. Vyras valtyje dreba ir pats sau vienas keikiasi, tada paverkia ir vėl nusikeikia, o ta, kuri irkluoja, nuolankiai paprašo jį nutilti, bet jis tik sugniaužia delnais kuprinės diržus, paniręs savo pasaulyje.