Пер Петтерсон - Vogti arklius

— Oi. Taip ir žinojau.

Tada jis pradėjo slysti, nuokalne atgal prie valties, pro sulinkusią pušį, kybančią virš upės, ir sustojo tik tada, kai vienas vasarinis pusbatis paniro į vandenį. Jie pataikė į jį dar kartą ir dabar jis nieko nebepasakė.

Mano tėvas sustojo priešpriešiais pasislėpęs už eglės. Jis sušuko „Imk jo kuprinę ir bėk čia!” ir Juno mama mėlyna pirštinėta ranka pastvėrė pilką kuprinę ir susilenkusi zigzagais užbėgo viršun, ir gali būti, kad tuodu kareivukai staiga liovėsi taip smarkiai šaudę, nes dar niekada nebuvo nieko nužudę, arba dėl to, kad bėgančioji buvo moteris. Šiaip ar taip, jų paleisti šūviai veikiau buvo skirti pagąsdinti, Juno mama sveikutėlė užlėkė taku aukštyn ir su mano tėvu nuskuodė toliau iki pat trobelės. Įpuolę į vidų jie pasiėmė svarbiausius daiktus ir dokumentus, kuriuos slėpė mano tėvas. Pro langą jie pamatė dideliu greičiu per pievą atvažiuojant du automobilius, iš jų iššoko kareiviai ir nubėgo prie upės. Mano tėvas sugrūdo viską, ko jiems reikėjo, į kostiumuotojo kuprinę ir aprišo ją balta paklode. Tada jie išlipo pro langą kitoje trobelės pusėje ir ant kitų drabužių užsivilkę ilgus baltus mano tėvo žieminius apatinius beveik ranka rankon pabėgo į Švediją.

Saulė nukeliavo toliau, jau nebuvo taip šviesu mėlynoje virtuvėje ir kava mano puodelyje atšalo.

— Kodėl man pasakoji apie tuos dalykus, jei mano tėvas nenori apie juos kalbėti? — paklausiau.

— Nes jis paprašė tau papasakoti, — tarė Francas. — Kai pasitaikys proga. Ir kaip tik dabar ji pasitaikė.

12

Kol mudu su Larsu dorojame beržą, pamažu atvėsta, pasislepia saulė ir sukyla vėjas. Pilkas debesų klodas kaip antklodė aptraukia dangų, mėlyna juosta rytuose prisispaudžia prie kalvagūbrio ir galiausiai visai išnyksta. Mes padarome pertraukėlę ir ištiesiame sustingusias nugaras mėgindami vaizduoti, jog neskauda. Tai nelabai pavyksta, aš turiu prispausti ranką prie strėnų, kad išlaikyčiau daugmaž stovimą padėtį, ir akimirką nukreipiame žvilgsnius į mišką skirtingomis kryptimis. Tada Larsas susisuka suktinę, prisidega ir atsišliejęs į ūkinio pastato duris ramiai užsirūko. Pamenu, kaip gera būdavo užtraukti dūmą po fizinio darbo, su žmogumi ar žmonėmis, kurie dirbo drauge, ir pirmą kartą po daugelio metų to pasigendu. Tuomet pažvelgiu į trinkų krūvą toje vietoje, kur ką tik gulėjo išsikerojęs beržas. Larsas taip pat žiūri ton pusėn.

— Neblogai, — ramiai prataria jis ir nusišypso. — Pusę darbo jau įveikėme.

Lyra su Pokeriu taip pat pavargę. Guli šonas prie šono ant laiptelio prieduryje ir lekuoja. Motoriniai pjūklai išjungti. Visiška tyla. Ir tuomet pradeda snigti. Pirma valanda dienos. Pakeliu akis į dangų.

— Velnias, — garsiai nusikeikiu.

Jis paseka mano žvilgsnį.

— Ilgai netvers, dar per anksti, žemė nepakankamai įšalusi, — nuramina.

— Tikriausiai taip ir bus, — tariu, — bet man vis tiek neramu. Gerai nežinau kodėl.

— Bijai, kad užsnigs?

— Taip, — atsakau ir pajuntu, kaip išraustu. — Bijau ir to.

— Tuomet reikėtų susirasti žmogų, kuris tau valytų sniegą. Aš susiradau. Tai Oslijenas, ūkininkas, gyvenantis tolėliau prie šio kelio. Jis visada atvažiuoja, nesvarbu kada, jau daug metų valo man sniegą. Jam ilgai netrunka, kai išsiruošia. Sniego valytuvą tereikia pervaryti mūsų keliuku į vieną pusę ir atgal. Jis sugaišta penkiolika minučių, ne daugiau.

— Tas pats, — tarsteliu ir atsikrenkštęs kalbu toliau: — Kaip tik jam vakar skambinau, iš telefono būdelės šalia kooperatyvo. Jokių problemų, pasakė, penkiasdešimt kronų už kartą. Ar tu tiek pat moki?

— Taip, — patvirtina Larsas, — moku tiek pat. Vadinasi, esi apsaugotas. Šią žiemą išgyvensime. Ei, jūs, ten viršuje, — kone grasindamas pasako ir atlošęs galvą pasižiūri į dangų. — Galite kristi žemėn.

Jis nusišypso ir atrodo taip, lyg neturėtų jokių rūpesčių.

— Na, kimbame vėl į darbą? — paklausia.

Pajuntu, kad jo požiūris užkrečia, aš noriu vėl kibti į darbą. Bet taip pat nustembu ir sunerimstu staiga tapęs priklausomas nuo kito žmogaus, kad prisiversčiau imtis tokio paprasto ir reikalingo darbo. Laiko juk turiu pakankamai. Kažkas manyje kinta, aš keičiuosi, iš to, kurį gerai pažinojau ir kuriuo aklai pasitikėjau, kurį mylintys žmonės vadino berniuku auksinėmis kelnaitėmis, kuris kaskart įkišęs į kišenę ranką ištraukdavo pilną saują blizgančių monetų, virstu tuo, kurį pažįstu kur kas menkiau, kurio kišenės prikimštos nežinia kokio šlamšto, ir svarstau, kiek laiko jau vyksta šis virsmas. Galbūt trejus metus.

— Taip, žinoma, — atsakau. — Taip ir padarome.

Paskui pasikviečiu jį į namus, juk privalau po tokios talkos. Drebia gan tirštai, bet ant žemės neužsilaiko. Bent kol kas. Palei ūkinio pastato sieną, šalia sauseglės trinkų, sukrovėme keletą milžiniškų rietuvių, ir kiemas išvalytas, neskaitant didžiulės šaknies, kurią nusprendėme nuvilkti rytoj su grandine ir automobiliu. Grandinę Larsas turi garaže. Bet šį kartą pakaks, mes pavargę, ganėtinai išalkę ir ištroškę kavos. Kažin ar vertėjo man šitaip plėšytis po tokios dienos pradžios, bet mano savijauta gera, tikrai taip, nuovargis visai pakenčiamas, tik nugarai prasčiau ir tai nieko nauja, šiaip ar taip, negalėjau leisti, kad Larsas vienas tvarkytų mano kiemą.

Atseikėju į filtrą kavos, į kavavirę įpilu šalto vandens ir įjungiu, tada priraikau duonos ir sudedu į pintinę, iš šaldytuvo išimu sviesto ir šio to sumuštiniams, viską išdėlioju ant lėkštučių, mažą geltoną ąsotėlį pripilu pieno kavai ir viską sunešu ant stalo, kartu su puodeliais, stiklinėmis ir peiliais dviem žmonėms.

Larsas sėdi ant malkų dėžės priekrosnyje. Vienomis kojinėmis atrodo jaunas, nors visi taip atrodo, kai sėdi kojomis nesiekdami grindų. Jo plaukai sausi, kitaip nei mano, nes mūvėjo kepurę su snapeliu, ir nuo tada, kai įėjo vidun, jis nepasakė nė žodžio, tik mąsliai stebeilijo į grindis, ir aš nieko nesakiau, džiaugiausi, kad nereikia nieko kalbėti, kai dabar esu atpratęs nuo plepėjimo apie šį bei tą, o tada jis paklausia:

— Pakurti krosnį?

— Gerai, pakurk, — atsakau, nes kambaryje išties pasidarė vėsoka, ir sykiu šiek tiek sutrinku, kad jis nori šeimininkauti mano namuose ir garsiai išsako, kas pas mane ne taip, aš to niekada nedaryčiau, bet jis juk pirmiau atsiklausia, tad tikriausiai viskas gerai.

Larsas nušoka nuo malkų dėžės, atidaro dangtį, ištraukia tris supleišėjusias pliauskas, išplėšia porą lapų iš praėjusios savaitės Dagbladet, kurį tam tikslui laikau dėžėje, ir per trumpą laiką įkuria krosnyje ugnį, kur kas sparčiau, nei pavyksta man, jis tai daro visą savo gyvenimą, o tada ant spintelės ima spragsėti ir šnypšti mano senutė kavavirė, tarnaujanti man jau daug metų, ir netrukus nuėjęs perpilu kavą į termosą. Laikydamas jį rankoje akimirką sustingstu ir pamėginu prisiminti tą, su kuria daug daug metų kas rytą gėriau kavą, bet ji išsprūsta ir man nepavyksta jos įsivaizduoti. Tik pažvelgiu pro langą į nuvalytą kiemą, kur matyti vien pjuvenos auksinėmis krūvelėmis aplink didžiulę šaknį, ir į stambias snaiges, kurios tylutėliai leidžiasi žemėn, kelias sekundes pabūna ir kažkaip mįslingai pranyksta. Jeigu taip toliau drėbs per naktį iki pat ryto, sniegas turėtų tverti ilgiau.

Ar aš šįryt pusryčiavau? Nepamenu, atrodo, kad tai buvo labai seniai. Nuo tol daug visko įvyko. Šiaip ar taip, dabar esu peralkęs. Nuo lango pasisuku į Larsą, mosteliu ranka stalo link ir pasakau: