Пер Петтерсон - Vogti arklius

Betgi yra Larsas, kurio kažin ar galiu nemėgti, Larsas, kuris pakyla nuo stalo ir ant galvos šen ten pasmauko kepurę su snapeliu, kol suranda tinkamą vietą, nors lauke dabar prieblanda, bent jau saulė pasislėpė, ir kažkaip nesklandžiai, oficialiai padėkoja už vaišes, tarsi būtume ką tik pavalgę kalėdinę vakarienę, o jis būtų svečias, norintis kuo greičiau dingti iš čia. Matyt, jis geriau jaučiasi lauke su kirviu ar pjūklu rankose nei čia, mano namuose, ir manęs tai netrikdo, aš tai suprantu. Man būtų taip pat, jeigu aš būčiau svečias jo namuose.

Nueinu į priemenę, atidarau Larsui duris ir palydžiu jį iki laiptų, ten tupi Pokeris ir laukia. Kai palinkiu Larsui labo vakaro ir padėkoju už talką, o jis pasako: tą beržą gerai sutaršėme, rytoj su grandine nuvilksime šaknį, šuo įsispraudžia tarp mūsų, atsitupia, įbeda akis į šeimininką ir suurzgia, bet Larsas, nė akimirkos nenuleidęs žvilgsnio, atsuka jam nugarą, praeina pro šalį, nulipa dviem laipteliais ir patraukia per kiemą ir nuokalne prie trobelės, kurioje gyvena. Pokeris neryžtingai pastoviniuoja iškoręs liežuvį, dirsteli į mane, bet aš stoviu atsišliejęs į duris ir laukiu, neketindamas jam duoti jokios išganingos komandos, tada jis ūmiai nunarina galvą ir nenoriai nusliūkina įkandin Larso bemaž vilkdamas kojas, ir jeigu dabar būčiau jo vietoje, beregint pataisyčiau savo elgesį.

Kiemas nuklotas plonu sniego sluoksniu. Nepastebėjau, kada sniegas ėmė kauptis, bet temperatūra nukrito, tebesninga ir neatrodo, kad greitai liautųsi. Grįžtu į vidų, uždarau duris ir išjungiu lauko šviesą. Larsas pamiršo savo darbines pirštines, jos guli ant batų lentynėlės, kur jas ir pasidėjo, aš jas paimu ir atidarau duris norėdamas jį pašaukti, bet sumetu, jog tai beprasmiška, galės atsiimti rytoj, vargu ar jis dabar imsis kokio nors darbo, kuriam reikalingos pirštinės.

Larsas. Kuris sako negalvojęs apie savo brolį per tuos metus, kai šis plaukiojo jūroje, bet prisimena miestus ir uostus, į kuriuos Junas užsukdavo, kas buvo užrašyta ant vokų, kuriuos jis siųsdavo namo, ir kaip vadinosi laivai, į kuriuos jis parsisamdydavo, ir atsiversdavo mokyklinį atlasą, kad pirštu pasektų laivų judėjimą. Jau sulysęs, prakaulus Junas motorlaivio Tijuka denio priekyje, tvirtai suspaudęs turėklus ir įsmeigęs atkaklų primerktų akių žvilgsnį į krantą, prie kurio artėja. Jie atvyksta iš Marselio ir Larso pirštas seka laivą palei Siciliją ir itališko aulinio nosį, paskui lygiagrete pro Graikijos salas, ir į pietryčius nuo Kretos ore pasijunta kažkas nauja, tarsi jis dabar būtų kitos konsistencijos nei vos prieš parą, bet Junas dar nesupranta, kad ta naujoji oro sudedamoji dalis yra Afrika. Tada Larsas nulydi jį iki Port Saido kitoje Viduržemio jūros pusėje, kur jie turi iškrauti krovinį ir vėl pasikrauti, nuo ten iš lėto plaukia Sueco kanalu, iš abiejų pusių ilgais ruožais matydami dykumą ir neįprastai geltoną šviesą nuo milijardų saulėje švytinčių smiltelių, paskui jie išilgai kerta Raudonąją jūrą ir iš pradžių pasiekia Džibutį alinančioje kaitroje, paskui Adeną kitapus siauros įlankos, kuri atidalija vieną pasaulį nuo kito, visą laiką įkandin jaunojo poeto Rembo, kuris čia keliavo beveik prieš septyniasdešimt metų, kad taptų kitoks nei buvo ir viską paliktų užnugaryje, kaip klajūnas dykumoje pakeliui į užmarštį ir vėlesnę mirtį, aš tai žinau, nes skaičiau apie tai knygoje. Bet Larsas to nežino, kai sėdi name prie upės, ant virtuvės stalo atsivertęs atlasą, ir Junas to nežino, bet Port Saide jis pirmą kartą pamato Afrikos palmes po skaudžiai mėlynu žemu dangumi. Jis išvysta plokščius miesto stogus, o visose gatvėse iki pat prieplaukų ir palei krantinę, prie kurios prišvartuotas motorlaivis Tijuka, šurmuliuoja rytietiški turgūs ir mugės. Šiame mieste nėra nieko daugiau, tik rytietiški turgūs ir balsai, šūkalojantys visomis kalbomis ir norintys tau ką nors parduoti, jie nori, kad nuliptum trapu žemyn, taip, tu, kuris stovi ten, viršuje, taip tvirtai rankomis apgniaužęs turėklus ir siauromis kaip brūkšniai akimis, tu turi nulipti žemyn ir nusipirkti tai, ką tiesiog privalai turėti, jei tau tik rūpi tavo paties gerovė, tai pakeis tavo gyvenimą ir padarys jį neatpažįstamai laimingą, kaip tik special price for you today, ir visa tai kurtina ir trikdo, cimbolai ir litaurai, o nuo kvapo jis vos nepraranda sąmonės: sumišai pernokusios daržovės ir neaiškios rūšies mėsa, jis net nenutuokė tokios esant šiame pasaulyje. Dar ten yra žolelių, prieskonių ir kažko nuo laužo, kurį jis mato krantinės pakraštyje, tik nežino, ką jie ten skrudina, bet tas daiktas aštraus kvapo, ir jis nepalieka laivo. Jis padeda iškrauti laivą trykšdamas jaunatviška jėga, bet nelipa trapu žemyn. Nei per laisvą pamainą, nei per kokią kitą, bet kai staigiai nusileidžia tamsa, jis atsistoja ant denio ir stebi gyvenimą, kuris verda kiek lėčiau elektros ir deglų šviesoje, ir dabar viskas atrodo labiau viliojamai nei ryškią dieną, bet taip pat baugina plazdančiais šešėliais ir ankštais skersgatviais. Jam penkiolika metų ir jis nelipa iš laivo nei Port Saide, nei Adene, nei Džibutyje.

Prabudęs naktį atsisėdu lovoje ir pažvelgiu pro langą į tamsą. Tebesninga, draskosi vėjas, lauke maišalynė, snaigės skrieja į lango stiklą. Ten, kur kelias leidžiasi prie upės, matyti tik didelis baltas kilimas be kokių nors apybrėžų. Išsirangau iš lovos, nušlepsiu į virtuvę ir uždegu mažą lempelę virš viryklės. Lyra, gulinti savo vietoje prie ketaus krosnies, pakelia galvą, bet jos vidinis laikrodis nesutrikęs, ji žino, kad dabar neisime į lauką, dar tik antra valanda nakties. Aš pasuku į vonią, iš tikrųjų — mažą kamaraitę šalia priemenės, kur turiu pasistatęs praustuvą, didelį vandens ąsotį ir kibirą ant grindų, tam atvejui, kai oras toks, jog nesinori eiti už namo. Ten atlieku reikalą, tada apsivelku megztinį, užsimaunu kojines ir atsisėdu prie virtuvės stalo su taurele trauktinės ir paskutiniais „Pasakojimo apie du miestus” puslapiais. Sidnio Karteno gyvenimas artėja prie pabaigos, aplink jį upeliais teka kraujas, pro raudoną šydą jis mato ritmingai kilnojantis giljotiną, galvos krinta į pintinę, ši sparčiai pilnėja, o kai nebelieka vietos, pakeičiama nauja, mezgančioms moterims pirmosiose eilėse skaičiuojant: devyniolika, dvidešimt, dvidešimt viena, dvidešimt dvi, ir jis pabučiuoja tą, kuri stovi eilėje priešais jį, tardamas: sudie, susitiksime šalyje, kurioje nėra nei laiko, nei sielvarto kaip čia, ir netrukus likęs vienas sau ir pasauliui pasako: This is a far, far better thing than I have ever done („Joks ankstesnis mano poelgis nė iš tolo neprilygsta šitam.” (Vertė V. Petrukaitis)) Tokioje padėtyje neapsiverčia liežuvis jam prieštarauti. Vargšelis Sidnis Kartenas. Išties smagiai nuteikiantis skaitinys, kad ir ką sakytum. Nusišypsau pats sau, nusinešu knygą į svetainę ir pastatau ją į vietą lentynoje tarp kitų Dikenso knygų, grįžęs į virtuvę vienu gurkšniu išlenkiu taurelę trauktinės, išjungiu virš viryklės lemputę, nueinu į kambarėlį ir atsigulu. Užmingu nespėjęs ant pagalvės padėti galvos.

Penktą valandą mane prabudina traktoriaus burzgimas ir sniego valytuvo, artėjančio prie mano namo, brūžavimas ir barškesys. Pamatau į langą nukreiptus žibintus ir iškart sumetu, kas tai, apsiverčiu ant kito šono ir vėl užmiegu, nespėjęs pagalvoti nieko bloga.

13

Po ryto su Francu slėnis atrodė kitaip. Miškas buvo kitoks ir pievos kitokios, upė galbūt ta pati, bet ir kitokia, visai kaip mano tėvas prisiminus, ką apie jį man papasakojo Francas, ir po to, ką mačiau jį veikiant prieplaukoje prie upės kranto, priešais Juno namą. Nežinojau, ar dabar jis tapo tolimesnis ar artimesnis, ar jį lengviau suprasti, ar sunkiau, bet jis tikrai buvo kitoks ir negalėjau su juo apie tai pasišnekėti, nes ne jis atvėrė tas duris, tad neturėjau teisės įžengti vidun, o ir nežinojau, ar noriu.