Пер Петтерсон - Vogti arklius

Tačiau ant kranto liko daug rąstų, o išplukdyti reikėjo visus. Trise kibome į darbą su sielininko kabliais, vilkome, stūmėme ir traukėme, naudodami dalbą, kad atskirtume rąstus vieną nuo kito, kai šie sukibdavo, o kartais — ir virvę, kad ištrauktume juos iš sangrūdos, ir vienas po kito jie pasidavė. Ridenome juos dviese kabliais į upę, tada pasigirsdavo pūkštelėjimas ir jie nuplaukdavo, lėtai ir oriai, pasroviui per slėnį Švedijos link.

Anksti pasijutau pavargęs. Tas jausmas, kurio laukiau, kuris turėjo mane pakylėti, apsvaiginti, suteikti papildomų jėgų ir suteikti mano judesiams lengvumo, taip ir neatėjo į kojų ir rankų raumenis ar kur kitur, kaip tikėjausi. Buvau tuščias ir sunkus, turėjau susikaupti ir tiksliai atlikti kiekvieną veiksmą, kad anuodu nepastebėtų mano būklės. Maudė kelį ir man palengvėjo, kai tėvas pagaliau sušuko, kad atėjo laikas atsipūsti. Didžioji rietuvės dalis buvo suvaryta į upę, liko tik smulkmė, bet turėjome dar vieną rietuvę, kurią reikėjo išplukdyti. Nušliaužiau iki pušies su mediniu kryžiumi, kurį vieną tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt ketvirtųjų naktį prie kamieno prikalė Francas, nes ten nuo vokiečių kulkų žuvo žmogus iš Oslo pernelyg plačiomis ir plonomis kelnėmis, ir atsiguliau viržiuose po kryžiumi, padėjęs galvą ant didelės šaknies, ir akimirksniu užmigau.

Kai pabudau, prie manęs klūpojo Juno mama, galva užstodama saulę ir viena ranka liesdama mano plaukus, ji vilkėjo medvilninę suknelę su mėlynomis gėlėmis ir labai rimtu veidu paklausė, ar aš nealkanas. Trumputę akimirką buvau tas plačiakelnis vyras, kuris vis dėlto nemirė, bet atsigavo ir žvelgė aukštyn į ją, tebestovinčią prie jo šono, bet paskui jis nuslinko ir išnyko. Aš sumirksėjau ir pajutau, kaip veidą užlieja raudonis, ir iškart suvokiau, kad sapnavau, nors neprisiminiau ką, bet tame sapne būta stipraus, man nepažįstamo karščio, dėl kurio dabar, kai ji žvelgė man į akis, negalėjau prisipažinti. Aš linktelėjau, pamėginau nusišypsoti ir pasikėliau ant vienos rankos.

— Ateinu, — pasakiau, o ji tarė „Gerai, tik paskubėk, valgis paruoštas” ir nusišypsojo taip netikėtai, jog turėjau nusukti akis į šalį, per vandenį, vilnijantį pro šalį jai už nugaros, pažvelgti į kitą krantą, kur staiga išvydau du Barkaldo arklius, kurie stovėjo ant kalniuko už aptvaro tvoros ir žiūrėjo į mus pastatę ausis ir trypdami kanopomis, nelyginant dvi arklių šmėklos, įspėjančios apie būsimas nelaimes.

Ji pakilo iš klūpimos padėties vienu grakščiu judesiu, tarsi nebūtų nieko lengviau pasaulyje, ir nuėjo prie spragsinčio laužo, kurį įkūrė Francas ar mano tėvas tuščioje aikštelėje, kur dar neseniai stovėjo pirmoji rietuvė. Iš aikštelės sklido stiprus keptų lašinių ir kavos kvapas, ir dūmų kvapas, ir medienos, viržių ir saulėje įkaitusių akmenų kvapas, ir labai ypatingas aromatas, kurio neužuodžiau niekur kitur, tik prie šios upės, ir nežinojau, kas jį skleidžia, bet galbūt taip kvepėjo junginys viso to, kas buvo būtent čia: bendrasis vardiklis, suma, ir jeigu iš čia išvažiuočiau ir negrįžčiau, niekada jo nebepajusčiau.

Kiek atokiau nuo laužo, ant akmens palei upę, sėdėjo Larsas. Rankoje jis turėjo keletą storesnių šakelių, jas laužė vienodo ilgio pagaliukais ir dėjo į krūvelę prie upės, ant žolėto nuolaidaus kranto šalia akmens, o priešais buvo įsmeigęs dvi smailias šakeles kaip atramas, į kurias rėmėsi visas statinys. Sumažinta kopija atrodė labai dailiai, kaip tikra rietuvė. Aš priėjau prie jo ir atsitūpiau. Koją po trumpučio pogulio nebe taip maudė, tai, matyt, netapsiu luošas.

— Labai graži rietuvė, — pagyriau.

— Čia tik pagaliukai, — neatsisukdamas tarė jis tyliu, rimtu balsu.

— Na taip, — atsakiau, — pagaliukai. Bet vis tiek gražu. Kaip tikra miniatiūra.

— Aš nežinau, kas yra miniatiūra, — patyliukais pratarė Larsas. Turėjau pamąstyti. Tiesą sakant, nežinojau ir aš, bet pasakiau:

— Tai yra kai koks nors labai mažas daiktas atrodo visai kaip didelis. Tik tiek, kad mažas. Supranti?

— Hm. Juk čia tik pagaliukai.

— Na gerai, — nusileidau. — Čia tik pagaliukai. Nenori užkąsti?

Jis papurtė galvą.

— Ne, — atsakė vos girdimu balsu, — aš nenoriu užkąsti.

Jis pasakė užkąsti kaip aš, o ne užkirsti, kaip buvo įpratęs.

— Ką gi, — tariau. — Kaip sau nori. Juk niekas neverčia.

Atsargiai atsistojau, perkėlęs svorį ant kairės kojos.

— Aš tai alkanas, — pasakiau, nusisukau nuo jo ir paėjęs porą žingsnių išgirdau jį tariant:

— Aš nušoviau savo brolį.

Atsigręžiau ir žengiau du žingsnius atgal. Man truputį džiūvo burna. Beveik sušnabždėjau:

— Žinau. Bet tu nekaltas. Tu nežinojai, kad šautuvas užtaisytas.

— Ne, — pritarė jis, — nežinojau.

— Tai buvo nelaimingas atsitikimas.

— Taip. Tai buvo nelaimingas atsitikimas.

— Ar tikrai nenori nieko užkąsti?

— Ne, — atsakė jis. — Aš sėdėsiu čia.

— Gerai, tu juk gali ateiti vėliau, kai pajusi, kad esi alkanas, — tariau ir pažiūrėjau į jo plaukus ir kraštelį veido, kuris buvo matyti, juk jam, po velniais, tik dešimt, bet niekas nė nevirptelėjo ir jis nieko daugiau neketino pasakyti.

Nuėjau prie laužo, kur visiškai atsipalaidavęs sėdėjo mano tėvas nugara į upę šalia Juno mamos, ant vieno iš ten tebegulinčių rąstų. Nebuvo prisiglaudęs prie jos kaip tąryt prieplaukoje, bet vis tiek gan arti, ir tos nugaros skleidė tokį pasitikėjimą savimi, kone pasipūtimą, jog staiga ne juokais susierzinau. Francas sėdėjo vienas ant kelmo priešpriešiais su skardine lėkšte rankoje, pro laužą ir permatomus dūmus mačiau jo barzda apžėlusį veidą ir jie jau buvo atsilaužę duonos.

— Eikšen, Trunai, prie manęs, — pakvietė Francas kiek įsitempęs ir paplekšnojo kelmą greta savojo, — tau reikia užvalgyti. Dar liko daug darbo. Turime pasistiprinti, jeigu norime viską įveikti.

Bet aš neatsisėdau ant to kelmo. Padariau kai ką, kas tuomet man atrodė begėdiška ir iki šiol taip atrodo: skubiai prisiartinau prie tėvo ir Juno mamos iš nugaros, permečiau vieną koją per rąstą, ant kurio jie sėdėjo, ir lyg niekur nieko įsispraudžiau į jų tarpą. Iš tikrųjų nebuvo vietos, tad šiurkščiai kliudžiau jų kūnus, ypač — josios, minkštą, palyginti su mano kampuotu, nedraugišku, ir pajutau, kad taip elgdamasis pats save liūdinu, bet neatlyžau ir ji pasitraukė, o mano tėvas liko sėdėti kaip įkaltas. Aš pasakiau:

— Štai kur puiki vietelė.

— Nejaugi? — tarstelėjo tėvas.

— O kaipgi, — atšoviau. — Tokia gera draugija.

Įsmeigiau žvilgsnį į Franco veidą ir nenuleidau, o jo akys ėmė neramiai lakstyti, kol galiausiai jis įsispoksojo į savo lėkštę keistai perkreipęs burną ir vos vos kramtydamas. Pasiėmiau lėkštę ir šakutę, pasilenkiau į priekį ir įsidėjau valgio iš keptuvės, kuri buvo lygiai ir gražiai pastatyta ant akmens laužo pakraštyje.

— Atrodo labai skaniai, — tariau nusijuokdamas ir išgirdau, kad mano balsas čaižus ir daug garsesnis nei norėjau.

14

Iš sapno kapstausi į šviesą ir regiu šviesą viršum savęs. Lyg būčiau po vandeniu: ten aukštai — mėlynai raibuliuojantis paviršius, taip arti ir vis tiek nepasiekiamas, nes čia apačioje, alyvinės spalvos sluoksniuose, viskas juda lėtai ir aš esu čia buvęs anksčiau, bet dabar nežinau, ar laiku iškilsiu. Kiek įmanydamas tiesiu rankas, iš nuovargio svaigstančia galva, ir staiga ant delnų pajuntu šaltą orą, suplaku kojomis, šaunu aukštyn, veidu praskiriu paviršiaus plėvelę ir galiu išsižioti, įkvėpti oro. Tuomet pramerkiu akis, tačiau išvystu ne šviesą, o tokią pat tamsą kaip gelmėje. Nusivylimas pripildo burną pelenų skonio, ne čia norėjau patekti. Giliai įtraukiu oro, suspaudžiu lūpas ir jau ruošiuosi nerti atgal, bet tuomet suprantu, kad guliu savo lovoje, po antklode, tame kambarėlyje šalia virtuvės, kad dabar ankstyvas rytas ir vis dar aklinai tamsu, kad man nebereikia sulaikyti kvėpavimo. Išpučiu orą ir su palengvėjimu nusijuokiu į pagalvę, o tada pravirkstu nespėjęs suvokti dėl ko. Tai kažkas nauja, nepamenu, kada verkiau paskutinį kartą, tai trunka netrumpai ir aš pamanau: jeigu vieną rytą nepasieksiu to paviršiaus, ar tai reikš, kad numiriau?