Пер Петтерсон - Vogti arklius

— Ei ei, nepamiršk, aš senas žmogus, — sudraudžiu ją ir man pasirodo, kad tada ji pravirksta, bet nesu tikras.

Kad ir kaip būtų, ji taip stipriai suspaudžia mano kaklą, jog pasidaro sunku kvėpuoti, bet neatstumiu jos nuo savęs, tik kol kas sulaikau kvėpavimą ir apkabinu ją rankomis, gal per daug atsargiai, ir laukiu, kol ji mane paleis, o tuomet nuleidžiu rankas, žengiu žingsnį atgal ir iškvepiu.

— Dabar jau turbūt gali išjungti variklį, — tariu kiek pridusęs ir linkteliu galva į tyliai burzgiantį Mitsubishi. Pirmieji saulės spinduliai atsimuša nuo balto ką tik nublizginto lako ir mane apakina. Suskausta akys. Aš užsimerkiu.

— A, taip, — atsako ji, — tikrai galiu išjungti. Tu juk čia. Aš net neatpažinau tavo mašinos, maniau, ne čia pataikiau.

Išgirstu, kaip ji per sniegą apeina savo automobilį, atsitraukiu porą žingsnių į šalį ir prasimerkiu, kai ji atidaro dureles, pasilenkia į vidų, pasuka raktelį ir užgesina žibintus. Pasidaro labai tylu. Matau, ji truputį verkė.

— Eime į vidų, išgersi puodelį kavos, — pakviečiu. — Ir man, tiesą sakant, reikia prisėsti, visai nusivariau nuo kojų klampodamas per sniegą. Kaip sakiau, esu senas žmogus. Ar tu pusryčiavai?

— Ne, — atsako ji, — skubėjau išvažiuoti.

— Tuomet surasim šio to užkąsti. Eikš.

Lyra paklūsta komandai „eikš”, atbidzena prie laiptų, užlipa dviem laipteliais ir atsistoja priešais duris.

— Kokia ji graži, — pagiria mano duktė, — kada tu ją įsigijai? Juk ji dar labai jauna.

— Prieš gerą pusmetį. Buvau užsukęs į tą ūkį netoli Oslo, kur jie rūpinasi beglobiais šunimis. Nepamenu, kaip vadinasi. Paėmiau ją iš karto, net nesuabejojau, ji priėjo tiesiai prie manęs, atsitūpė ir ėmė vizginti uodegą. Beveik įsisiūlė, — pamėginu nusijuokti. — Bet jie nežinojo nei kiek jai metų, nei kokia jos veislė.

— Tas ūkis vadinasi GGD, priklauso Gyvūnų globos draugijai.

Lankiausi ten kartą. Panašu, kad ji turi visko po truputį. Anglai sako British Standard, kai nori mandagiai pasakyti, kad šuo — visų įmanomų gatvinių veislių mišinys. Bet ji gražutė. Kuo vardu?

Elen porą metų lankė mokyklą Anglijoje ir tai jai išėjo į naudą. Bet tuomet jau buvo suaugusi. Iki tol keletą metų jai mažai kas išeidavo į naudą.

— Jos vardas Lyra. Ne aš sugalvojau. Buvo užrašyta ant jos antkaklio. Šiaip ar taip, džiaugiuosi, kad ją pasirinkau, — tariu. — Nesigailėjau nė sekundės. Mes gražiai sutariame ir su ja daug lengviau gyventi vienam.

Pastarieji žodžiai kiek primena verkšlenimą ir atrodo išduodantys mano gyvenimą šioje vietoje, neturėčiau gintis ar kam nors aiškintis, net ir savo dukteriai, kuri, turiu pripažinti, man visai patinka, kuri atsitrenkė čia ankstyvą rytą, su savo Mitsubishi Spacewagon tamsiais keliais pervažiavusi keletą savivaldybių, iš paties Oslo pakraščio, iš Maridaleno, kad pažiūrėtų, kur aš gyvenu, nes tikriausiai jai to nepranešiau ir išvis apie tai nepagalvojau: kad turėčiau. Tai gali atrodyti keistai, dabar suprantu, jos akys vėl ima žvilgėti ir tai mane truputį erzina.

Atidarau duris, Lyra tebetupi ant laiptų ir tupės ten tol, kol mudu su Elen įeisime į priemenę. Tuomet pakviečiu ją vidun nedideliu išlavintu rankos judesiu. Paimu savo dukters paltą, pakabinu ant laisvo vagio ir palydžiu ją į virtuvę. Ten dar justi šiluma. Atidarau mažąsias krosnies dureles ir pažvelgiu į pakurą, kur teberusena nemažai žarijų.

— Tai galima išgelbėti, — tariu, atidarau malkų dėžės dangtį, ant žarijų užberiu pjuvenų, popieriaus skiaučių ir aplinkui vėl išdėlioju tris vidutinio dydžio pliauskas. Atidarau pelenę, kad būtų trauka, ir iškart pradeda spragsėti.

— Betgi čia gražu, — pasako ji.

Uždarau krosnies dureles ir apsidairau. Nežinau, ar ji teisi. Aš įsivaizdavau, kad gražu dar tik bus, po kurio laiko, kai įgyvendinsiu daugumą savo sumanymų, kaip ką patobulinti, bet čia švaru ir tvarkinga. Galbūt ji norėjo pasakyti, kad iš vienišo pagyvenusio vyro tikėjosi ko kita ir tai, ką pamatė, ją maloniai nustebino. Taigi ji prastai mane prisimena iš tų laikų, kai gyvenome kartu. Aš nemėgstu netvarkos, niekada nemėgau. Iš tikrųjų esu pedantiškas žmogus: kiekvienas daiktas turi turėti savo vietą ir būti paruoštas naudoti. Dulkės ir nešvara mane nervina. Jeigu nustočiau tvarkytis, nesunku būtų visai nusivažiuoti, ypač čia, šiame sename name. Viena iš mano daugelio baimių — tapti žmogysta su nuskurusiu švarku ir neužsegtu kelnių antuku prie kooperatyvo parduotuvės kasos, kiaušiniu apdrabstytais marškiniais, ir ne vien, nes veidrodis priemenėje neberodo. Žlugęs žmogus, kurio vienintelė atspara — jo paties išskydusios mintys, kur laikas praradęs chronologinę tvarką.

Paprašau ją sėstis prie stalo, į kavinį pripilu šviežio vandens, pastatau jį ant viryklės ir kaitlentė iškart sušnypščia. Tikriausiai pamiršau išjungti pasinaudojęs ja šįryt ir tai juk ganėtinai rimta, bet nemanau, kad Elen nugirsta garsą, tad apsimetu, jog nieko neįvyko, atpjaunu kelias riekes duonos ir sudedu į pintą krepšelį. Staiga man sukyla pyktis ir pasidaro truputį negera, matau, kad man dreba rankos, tad pasisuku tokiu kampu, kad ji nieko nepastebėtų, kai einu pro šalį į stalą nešdamas cukrų, pieną, mėlynas servetėles ir visa tai, kas būtina padoriems pusryčiams. Aš, tiesą sakant, prieš porą valandų užvalgiau, kiek man reikėjo, ir dar nepraalkau, tačiau padedu maisto tiek, kad užtektų mums abiem, nes jai galbūt būtų drovu valgyti vienai. Šiaip ar taip, seniai nesimatėme. Pajuntu, kad labiausiai norėčiau pasprukti, bet paskui nelieka nieko, ką dar galėčiau padėti ant stalo, ir aš esu priverstas atsisėsti.

Valandėlę ji žiūri pro langą į ežerą. Aš paseku jos žvilgsnį ir tariu:

— Aš jį vadinu Gulbių ežeru.

— Tai ten yra gulbių?

— Taip, žinoma. Dvi ar trys šeimos, kiek mačiau.

Tada ji atsisuka į mane.

— Na, tai papasakok. Kaip tau iš tikrųjų sekasi? — paklausia taip, tarsi būtų dvi mano gyvenimo versijos, ir dabar jos akys nė kiek nebeblizga, o balsas griežtas kaip tardytojos. Ji tiesiog vaidina vaidmenį, aš tai žinau, o šiaip ji tokia, kokia buvo visada, bent jau tikiuosi: kad gyvenimas nepavertė jos boba, tegu man bus atleista už tokį žodį. Aš įkvepiu, suimu save į rankas, pakišu plaštakas po šlaunimis ant kėdės ir imu pasakoti apie savo dienas čia, kaip viskas puikiai einasi, stalystė, malkų skaldymas, ir ilgus pasivaikščiojimus su Lyra, kad turiu kaimyną, kuriuo galiu pasikliauti ištikus bėdai, jo vardas Larsas, pasakau, sumanus vyras su motoriniu pjūklu. Mes turime daug ką bendra, tariu ir pabandau paslaptingai nusišypsoti, bet matau, kad ji nepastebi, tad nieko daugiau neaiškinu, tik papasakoju šiek tiek nerimavęs dėl sniego, kuris dabar, kai žiema nebe už kalnų, tapo neišvengiamas, bet suradau išeitį, kaip ji pati mato ir tikriausiai pastebėjo važiuodama prie namo, nes susitariau su ūkininku, vardu Oslijenas. Jis vairuoja traktorių su sniego valytuvu ir prireikus gali nuvalyti man sniegą, už mokestį, savaime aišku. Taigi tvarkausi, pasakau ir nusišypsau, man sekasi. Ir dar klausausi radijo, priduriu, visą rytą klausausi radijo, kai būnu namie, o vakarais skaitau, įvairias knygas, bet daugiausia Dikensą.

Tuomet ji nusišypso gryna šypsena, jokių ašarų akyse, jokių aštrių kampų.

— Tu nuolat skaitydavai Dikensą, kai būdavai namie, — sako ji, — gerai prisimenu. Sėdėdavai savo krėsle su knyga rankoje visas paniręs, tada aš prieidavau ir timptelėjusi už rankovės paklausdavau, ką skaitai, ir iš pradžių tu manęs tarsi nepažindavai, o paskui rimtomis akimis atsakydavai Dikensą ir aš pagalvodavau, kad skaityti Dikensą — ne tas pats kaip skaityti kitas knygas, kad tai kažkas labai neįprasta, ką galbūt ne visi skaito, įsivaizduodavau aš. Net nesupratau, kad Dikensas yra žmogus, parašęs knygą, kurią tuo metu skaitydavai. Maniau, tai tam tikros rūšies knygos, kurias tik mes turime. Kai kada, pamenu, skaitydavai garsiai.