Пер Петтерсон - Vogti arklius

Mano tėvas turėjo tikėtis tokio priėmimo, neįsivaizduoju kitaip. Mes nematėme jo aštuonis mėnesius ir nieko apie jį negirdėjome, tik prieš dvi dienas sulaukėme žinutės, tad žinojome, kad jis parvažiuoja. Mano sesuo nubarškėjo laiptais žemyn ir išbėgo į gatvę, kur pamėgdžiojo kiekvieną mamos judesį, priversdama mane, iš lėto cimpinantį iš paskos, pasijusti nejaukiai: sunkiai leidausi įtraukiamas, aš buvau ne toks. Sustojau prie pašto dėžutės, atsirėmiau į ją ir žiūrėjau į tiedvi viduryje gatvės, įsikibusias į mano tėvą. Virš jų pečių pamačiau jo žvilgsnį, iš pradžių sutrikusį ir bejėgį, tada mūsų žvilgsniai susitiko. Aš nedrąsiai linktelėjau. Jis atsakė tuo pačiu ir vos šyptelėjo, ta šypsena buvo skirta tik man, paslaptinga šypsena, ir aš supratau, kad nuo šiol esame dviese, kad mes sudarėme paktą. Ir nors jo taip ilgai nebuvo, tą dieną jis atrodė artimesnis nei prieš prasidedant karui. Man buvo dvylika metų ir nuo vieno žvilgsnio mano gyvenimas perkėlė svorį nuo vieno taško į kitą, nuo jos prie jo, ir pasuko nauja linkme.

Bet galbūt aš per daug įsijaučiau.

Nušniokštuoju iki pat suoliuko, kuris stovi apsnigtas prie ežero, arba Gulbių ežero, kaip dabar sau tyliai jį vadinu, visai kaip vaikas, ir Gulbių ežeras telkšo plynas ir juodas kišeninio žibintuvėlio šviesoje. Vanduo dar neužsitraukė ledu, taip šalta dar nebuvo. Ir tokiu paros metu nematyti nė vienos gulbės. Per naktį jos, matyt, tūno tankiuose vikšriuose, sausame krante, baltu lanku išlenkusios ilgus kaklus it plunksnuotus kaspinus ir galvas pasikišusios po sparnais, galiu tai įsivaizduoti, ir tik prašvitus išplaukia pasiieškoti maisto pakrantės dugne, kol vanduo tebėra neužšalęs. Ką jos darys, kai ežeras pasidengs ledu, tiesą sakant, nepagalvojau, kodėl jos neišskrenda į pietus, prie neužšąlančių ežerų, nejau ketina čia pasilikti iki pavasario? Ar žiemą Norvegijoje būna gulbių? Reikės pasidomėti.

Ranka nubraukiu nuo suoliuko sniegą, keliais plačiais, aptakiais mostais, ir pavalau pirštinėmis, kol nieko nebelieka, tada ant užpakalio užsitraukiu jūreivišką striukę ir atsisėdu. Lyra prunkščia sniege ir laiminga dūksta, vienoje vietoje pargriūva ant žemės ir pasikočioja į viršų iškėlusi kojas, į sniegą patrina nugarą su didžiuliu džiaugsmu, kad kailis prisigertų neseniai čia buvusio žvėries kvapo. Gal lapės. Taigi reikės ją išmaudyti, kai pareisime namo, nes taip atsitinka ne pirmą kartą ir aš žinau, koks būna tvaikas mums grįžus į virtuvę. Bet tebėra tamsu, galiu sėdėti čia prie Gulbių ežero ir mąstyti ką tinkamas.

15

Įkalne patraukiu atgal prie savo namo. Diena prašvinta raudonai geltona, oras atšyla, jaučiu tai veidu, ir visai galimas daiktas, kad didžiuma sniego ištirps, galbūt dar šiandien. Kad ir ką galvojau anksčiau, dabar apima nusivylimas.

Kieme greta manojo stovi kitas automobilis. Gerai matau jį nuo prieškalnės, tai baltas Mitsubishi Spacewagon, labai panašus į tą, kurį pats buvau nusižiūrėjęs, nes jis iš pažiūros atrodė sunkus, tvirtas ir tuo tiko prie sodybos, kurią įsigijau ir kur ketinau išsikelti, ir būtent taip tuokart suvokiau visą būklę, kai apsisprendžiau: kaip šiek tiek sunkią, ir man tai patiko, pats jaučiausi gan tvirtas, po trejų metų stikliniame koridoriuje, kur nuo kiekvieno menkiausio judesio viskas imdavo eižėti, ir pirmieji marškiniai, kuriuos susigundžiau nusipirkti jau persikraustęs, buvo juodais ir raudonais langeliais, stori flaneliniai marškiniai, kokių nedėvėjau nuo šeštojo dešimtmečio.

Priešais baltą Mitsubishi stovi žmogysta, regis, moteris, tamsiu paltu, vienplaukė, o plaukai šviesūs ir garbanoti dėl natūralių ar veikiau techninių priežasčių ir ji neišjungusi variklio, nes matau pamažu kylant baltas išmetamąsias dujas prieš tamsesnius medžius galukiemyje. Ji ramiai laukia vieną delną pridėjusi prie kaktos ar plaukų ir žiūri į kelią, kuriuo ateinu aš, ir ta poza kažkuo pažįstama, esu ją matęs anksčiau, tada ją pastebi Lyra, puola į priekį ir nudumia pirma. Aš negirdėjau atvažiuojant automobilio ir nepastebėjau vėžių sniege, kai iš tako įsukau į kelią, bet ir nelaukiau jokios mašinos, ne šiuo paros metu. Dabar daugių daugiausia aštuonios valandos. Pažiūriu į rankinį laikrodį, jis rodo pusę devynių. Ką gi.

Ten stovi mano duktė. Vyresnioji iš dviejų. Jos vardas Elen. Ji prisidegusi cigaretę ir laiko ją taip, kaip visada laikydavo, nuo kūno ištiestais pirštais, tarsi kaip tik dabar ketintų ją atiduoti kitam arba apsimestų, kad cigaretė ne jos. Vien iš to būčiau ją atpažinęs. Greitai paskaičiuoju, kad dabar jai turėtų būti trisdešimt devyneri. Ji tebėra graži moteris. Nemanau, kad atsigimė į mane, bet jos motina buvo graži. Nemačiau Elen pusę metų, mažiausiai, ir nekalbėjau su ja nuo tada, kai čia atsikrausčiau, arba dar ilgiau. Atvirai kalbant, daug apie ją negalvojau, nei apie jos seserį. Buvo tiek daug kitų dalykų. Kai užkopiu iki viršaus, Lyra jau stovi priešais Elen ir vizgina uodegą, o ji tapšnoja jai galvą. Jiedvi viena kitos nepažįsta, bet mano duktė myli šunis ir šie jai iškart atsako pasitikėjimu. Taip buvo nuo mažens. Kiek pamenu, ji pati turėjo šunį, kai paskutinį kartą lankiausi pas ją namuose. Rudo plauko. Tai ir viskas, kas įsiminė. Juk praėjo nemažai laiko. Sustoju ir kiek galėdamas plačiau nusišypsau, o ji atsitiesia ir pažvelgia į mane.

— Čia tu? — pratariu.

— Taip, čia aš. Turbūt nesitikėjai.

— Negalėčiau paneigti, — atsakau. — Tu ankstyva.

Ji nusišypso savotiška pusiau šypsena, kuri pamažu nunyksta, užtraukia dūmą ir palengva išpučia, atitraukusi cigaretę nuo kūno per beveik ištiestą ranką. Ji nebesišypso. Man dėl to šiek tiek neramu. Ji prabyla:

— Ankstyva? Galbūt. Šiaip ar taip, prastai miegojau, nebuvo jokio skirtumo, kada išvažiuoti. Išsiruošiau apie septintą valandą, kai visi, kuriems kur nors reikėjo, buvo išlėkę iš namų. Pasiėmiau šiandien laisvadienį, seniai taip nusprendžiau. Pasirodo, iki čia tik gera valanda kelio. Įsivaizdavau, kad daugiau. Tiesą sakant, buvo keista, kad taip arti. Aš ką tik atvažiavau. Prieš ketvirtį valandos.

— Negirdėjau mašinos, — atitariu. — Buvau miške, prie ežero. Ten kaip reikiant prisnigę.

Pasisukęs mosteliu ranka ton pusėn, bet man nespėjus atsigręžti atgal ji mano kieme užgesina nuorūką, žengia du tris žingsnius artyn, uždeda rankas man ant kaklo ir apkabina. Ji gardžiai kvepia ir ūgis toks pat kaip seniau. Nieko keista, tarp trisdešimties ir keturiasdešimties žmogus ne ką beauga, bet vienu tarpu didžiąją metų dalį keliaudavau, važinėdavau po visas įmanomas Norvegijos vietas ir kaskart, kai grįždavau namo, abi mergaitės būdavo ūgtelėjusios, arba man taip atrodydavo, ir jos taip tykiai sėdėdavo šalia viena kitos ant sofos ir žinau, kad spoksodavo į duris, pro kurias turėdavau įeiti, ir tai mane, pamenu, sutrikdydavo, o kartais ir nemaloniai nuteikdavo, kai galiausiai įeidavau ir pamatydavau jas ten sėdinčias, susidrovėjusias ir pilnas lūkesčių. Man ir dabar truputį nesmagu, nes ji stipriai mane apkabina ir taria:

— Sveikas, mano tėve. Gera tave matyti.

— Sveika, mano mergyt, man taip pat, — atsakau, bet ji manęs nepaleidžia, pasilieka stovėti ir man prie kaklo patyliukais išberia:

— Apskambinau visas savivaldybes šimto kilometrų spinduliu ir dar kelioms, kad sužinočiau, kur gyveni. Ieškojau daug savaičių. Juk tu net telefono neturi.

— Ne, kaip ir neturiu.

— Ne, kaip ir neturi. Po perkūnais, — pasako ji ir kelis kartus suduoda kumščiu man per kuprą, visai nešvelniai.