Пер Петтерсон - Vogti arklius

— Tikrai?

— Taip, tikrai. Iš „Deivido Koperfildo”, kaip supratau vėliau, kai užaugusi nusprendžiau pati perskaityti tas knygas. Tuo metu tau niekad nepabosdavo „Deividas Koperfildas”.

— Kaip tik šitos jau seniai neskaičiau.

— Bet turbūt ją turi?

— Žinoma, turiu.

— Tada, manau, turi ją perskaityti dar kartą, — pasako ji, tuomet padėjusi alkūnę ant stalo delnu paremia smakrą ir padeklamuoja: — „Ar aš tapsiu pagrindiniu savo paties gyvenimo aprašymo herojumi, ar tas vaidmuo teks kitam asmeniui — turės parodyti šie puslapiai.”

Ji vėl nusišypso ir šneka toliau:

— Pradžia man visada atrodė šiurpoka, nes ji parodo, kad nebūtinai tapsime pagrindiniais gyvenimo veikėjais. Nesupratau, kaip tai įmanoma, toks kraupus dalykas: savotiškas šmėklos gyvenimas, kai negaliu nieko daugiau, tik žiūrėti į tą, kuri užėmė mano vietą, ir galbūt labai neapkęsti tos personos ir visko jai pavydėti, bet jaustis bejėgei, nes kažkuriuo momentu iškritau iš savo gyvenimo, kaip iš lėktuvo, įsivaizdavau, į atvirą erdvę, ten laisvai sklandau ir negaliu sugrįžti, mano sėdynėje prisisegęs sėdi kitas žmogus, nors vieta priklauso man ir aš rankoje turiu bilietą.

Man nelengva į tai ką nors atsakyti. Nežinojau, kad jos galvoje sukosi tokios mintys. Ji niekuomet man apie tai nesipasakojo. Priežastis galėjo būti paprasta, gal manęs nebūdavo šalia, kai ji jausdavo poreikį pasikalbėti, bet ji nė nenumano, kaip dažnai mąstydavau tą patį, perskaitęs pirmąsias „Deivido Koperfildo” eilutes, ir paskui būdavau priverstas skaityti toliau, puslapį po puslapio, kone stingdamas iš siaubo, nes man reikėdavo įsitikinti, kad galiausiai viskas susidės taip, kaip turi būti, ir susidėdavo, bet visada ilgai trukdavo, kol pasijusdavau saugus. Knygoje. Tikrovėje buvo kitaip. Tikrovėje dabar susiklojo taip, kad neišdrįsau Larsui užduoti akivaizdaus klausimo:

— Ar tu užėmei vietą, kuri iš tikrųjų buvo mano? Ar tau atiteko mano gyvenimo metai, kurie turėjo priklausyti man?

Kad mano tėvas neiškeliavo į tokias šalis kaip Pietų Afrika ir Brazilija ar į tokius miestus kaip Vankuveris ir Montevidėjas kurti naujo gyvenimo, niekada neabejojau. Jis nepabėgo į užsienį, kaip daugelis kitų, dėl afekto būsenos apimto padarytų veiksmų ar griuvėsiais virtusio gyvenimo po nenuspėjamų likimo smūgių, jis neišlėkė strimgalviais tylios vasaros nakties priedangoje baimingomis, primerktomis akimis kaip Junas. Mano tėvas nebuvo jūrininkas. Jis liko prie upės, esu tuo tikras. Jis taip norėjo. O kad Larsas nekalba apie jį būdamas pas mane, kad per tą laiką, kai mes pažįstami, nepaminėjo mano tėvo nė vienu sakiniu, tikriausiai reiškia, kad jis nori mane apsaugoti arba kad jis, kaip ir aš, neįstengia visų minčių apie tuos žmones, apie save ir mane, sutelkti į vieną tašką, nes jis neranda kalbos, kuria galėtų apie tai šnekėti. Aš tai gerai suprantu. Man pačiam taip buvo didžiąją gyvenimo dalį.

Bet ne apie tai norėjau dabar galvoti. Aš skubiai pakylu nuo stalo, tačiau stodamasis stukteliu į jį, stalas pakrypsta, puodeliai pašoka ir kava šliūkšteli ant staltiesės, geltonas ąsotėlis parvirsta, pienas išsilieja, susimaišo su kava ir viskas nuteka Elen skreito link, ir tik dėl to, kad virtuvės grindys kreivos. Net penkių centimetrų nuolydis, nuo sienos iki sienos. Seniai išmatavau. Taip pat reikėtų ką nors daryti, bet sukloti naujas grindis — didžiulis darbas. Turės palaukti.

Elen mikliai atitraukia kėdę ir pašoka ant kojų upeliukui nespėjus pasiekti stalo krašto, tada suima staltiesės kraštą, jį užverčia ir dviem servetėlėmis sustabdo tėkmę.

— Atsiprašau. Matyt, buvau per staigus, — pasakau ir, savo nuostabai, išgirstu, kad žodžiai man iš lūpų išeina trūkinėdami, lyg būčiau bėgęs ir uždusęs.

— Nieko baisaus. Mums tik reikia kuo greičiau nuimti tą staltiesę, tada galėsime praskalauti ją kriauklėje. Tokią dėmę paskui lengvai panaikins truputis skalbimo miltelių.

Ji ima valdyti padėtį, kaip dar niekas čia nebuvo to daręs, ir aš nesipriešinu: ji akimirksniu perkelia viską nuo stalo ant virtuvės spintelės, nutraukia staltiesę, pakiša ją po čiaupu, išplauna suteptą dalį, staltiesę atsargiai išgręžia ir padžiauna ant kėdės priešais šiltą krosnį.

— Vėliau galėsi įmesti į skalbyklę, — pasako ji.

Aš atidarau malkų dėžę ir į krosnį įkišu porą pliauskų.

— Kad aš neturiu skalbyklės, — tariu ir nuskamba taip apgailėtinai, kai taip pasakau, jog sukrizenu, tačiau ir tas juokas išeina nevykęs, Elen tai pastebi, gerai matau. Išvis man sunku rasti toną, kuris dabar tiktų.

Ji valo stalą pašluoste, ją keletą kartų gerai išplauna po tekančiu vandeniu, nes ji pilna pieno, tad turi būti visiškai švari, kad nepasmirstų, paskui staiga sustingsta ir nugara į mane paklausia:

— Ar verčiau būtum norėjęs, kad nebūčiau atvažiavusi?

Tarsi tik dabar jai dingtelėjo, kad galbūt yra tokia tikimybė.

Tačiau klausimas geras. Aš neskubu atsakyti. Atsisėdu ant malkų dėžės mėgindamas sukaupti mintis, bet ji neatlyžta:

— Galbūt iš tikrųjų nori tik ramybės? Dėl to esi čia, ar ne, dėl to persikėlei į šią vietą, nes nori ramybės, o aš atsibeldžiu į tavo kiemą iš paties ryto ir tau trukdau, nors visiškai to nepageidautum, jeigu būtų tavo valia?

Visa tai ji susako nugara į mane. Ji numeta pašluostę į kriauklę, abiem rankomis įsitveria spintelės krašto ir neatsisuka.

— Aš pakeičiau savo gyvenimą, — tariu, — tai ir yra svarbiausia. Pardaviau, kas buvo likę iš bendrovės, ir persikėliau čia, nes neturėjau kitos išeities, kitaip man būtų buvę nekas. Negalėjau toliau taip gyventi.

— Aš suprantu, — atsako ji, — tikrai. Bet kodėl mums nieko nepasakei?

— Nežinau. Tai tiesa.

— Ar verčiau būtum norėjęs, kad nebūčiau atvažiavusi? — dar kartą paklausia ji, primygtinai.

— Aš nežinau, — atsakau ir tai taip pat tiesa, aš nežinau, ką man manyti apie tai, kad ji čia atvažiavo, tai neįėjo į planą, bet tada man dingteli: dabar ji išvažiuos sau ir niekada nebesugrįš. Nuo tos minties mane apima toks ūmus siaubas, jog skubiai pasitaisau: — Ne, tai netiesa. Neišvažiuok.

— Aš neketinu išvažiuoti, — tuomet atsako ji ir tik dabar atsisuka nuo plautuvės, — bent jau kol kas, bet norėčiau tau kai ką pasiūlyti.

— Ką gi?

— Įsigyk telefoną.

— Aš apie tai pasvarstysiu, — tariu, — sakau nuoširdžiai.

Ji pabūna kelias valandas, o kai sėdasi į automobilį, jau vėl pradėję temti. Per tą laiką ji viena pasivaikščiojo su Lyra, nes taip norėjo, kol aš pusvalandį pagulėjau lovoje. Mano namas dabar kitoks ir kiemas kitoks. Ji užkuria variklį neuždariusi durelių. Ji taria:

— Aš žinau, kur tu gyveni.

— Tai gerai, džiaugiuosi, — atsakau, ji trumpai pamojuoja, durelės užsitrenkia ir automobilis nurieda nuokalne. Užlipu laiptais, užgesinu šviesą kieme ir per priemenę nueinu į virtuvę. Lyra atseka įkandin, bet net kai ji ant kulnų, namai atrodo tuštoki. Pažvelgiu pro langą į kiemą, bet ten nieko nėra, tik mano atspindys ant tamsaus stiklo.

16

Kai miškas buvo išplukdytas, Francas dažnai ateidavo keliu žemyn iki mūsų. Juokdamasis sakė pasiėmęs atostogų. Jis sėdėdavo ant plokščio akmens prieduryje su cigarete ir kavos puodeliu, mūvėjo puskelnes ir atrodė keistai su savo baltomis kojomis. Dangus ištisai buvo mėlynas; galėjai sakyti, kad per rekordiškai trumpą laiką jis iš šviesiai mėlyno pavirto nenumaldomai mėlynu ir dėl manęs dabar galėjo truputį palyti.