Пер Петтерсон - Vogti arklius

— Ką gi, keliaujam į Švediją, — pasakė jis, — kol visa šalis nenugrimzdo ir neišnyko mums iš akių, o tada teliks Botnijos įlanka ir Suomija kitame krante, bet Suomija dabar mums nereikalinga.

Nesupratau nieko iš to, ką jis susakė, bet tada jis įkišo koją į balnakilpę ir užšoko ant arklio, ir aš pasekiau juo. Net nesistengiau būti grakštus, nes jaučiausi sustingęs ir maudė visą kūną, ir mes žingine patraukėme prie kreivos pušies, kuri priminė skulptūrą, ir kirtome Švedijos sieną, ir aš teisingai įsivaizdavau, kad jausmas kitoks, nors kitapus sienos viskas atrodė taip pat.

Tą naktį mes miegojome po uolos kyšuliu, kur jau radome laužavietę. Ten riogsojo dviejų guolių, sukrautų iš eglišakių, liekanos, bet visi spygliai buvo nurudę ir kadai nubyrėję, tad išnešėme senas šakas ir kirviu, kuriuo dar taip neseniai su tokiu įkarščiu švytravau, nuo netoliese augančių medžių prikirtome naujų šakų ir iš jų sutaisėme du minkštus guolius po uola, kur atsigulus beveik kniūbsčiomis buvo justi stiprus malonus kvapas. Mes atsinešėme savo pledus, viduryje akmenų rato uždegėme laužą ir susėdome abipus liepsnos valgyti. Prieš tai dvi virves surišome į vieną ilgą ir apsukome ją aplink keturias egles, tarp jų palikdami nemažus tarpus, kad išeitų aptvaras, ir ten paleidome arklius. Mes vos girdėjome juos nuo laužavietės, kai jie vaikštinėjo minkšta miško paklote, tik retsykiais išgirsdavome aiškiai, kai kanopa kliudydavo akmenį, ir jie bendravo tarpusavyje minkštais gerkliniais garsais, bet dorai jų neįžiūrėjome, nes dabar buvo rugpjūtis ir vakarai tamsesni. Ant uolos lubų virš manęs spindėjo liepsnos atšvaitai, jie man grimztant į miegą nuspalvino mintis ir sapnams suteikė gilumo, o pabudęs naktį iš pradžių negalėjau prisiminti, kur esu ir kodėl. Tačiau tebedegė ugnis, teberuseno žarijos ir pakako laužo bei auštančios dienos šviesos man atsikelti, atsargiai nusileisti prie arklių ir tada atgauti atmintį, viską lėta tėkme, šaknims ir akmenukams badant basų kojų padus, ir per virvę aš tylutėliai pasikalbėjau su arkliais apie tylius dalykus, kuriuos pamiršau vos ištaręs, ir paglosčiau tvirtus kaklus. Paskui užuodžiau jų kvapą ant savo pirštų ir krūtinėje jutau, koks aš ramus, o tada užėjau už didelio akmens ir atlikau tai, dėl ko pabudau. Grįždamas buvau toks mieguistas, jog keletą kartų kluptelėjau, o atsigulęs po uolos kyšuliu skubiai užsitraukiau pledą ir tuoj pat išnykau.

Tos dienos buvo paskutinės. Kai dabar sėdžiu šioje virtuvėje, sename name, į kurį atsikrausčiau, kad per man likusius metus paversčiau jį gyvenamu, o mano duktė netikėtai apsilankiusi išvažiavo, pasiimdama savo balsą, cigaretes ir geltoną automobilio žibintų šviesą keliu žemyn, ir kai pažvelgiu atgal, kiekvienas tuokartinis judesys kaip gamtovaizdis persiėmė vėlesnių įvykių spalva ir tapo neatsiejamas nuo jų. Kai kurie sako, kad praeitis yra svetima žemė, kad žmonės ten daug ką daro kitaip, turbūt ir aš didžiumą gyvenimo taip jaučiausi, nes buvau priverstas, bet dabar taip nebesijaučiu. Jeigu tik susikaupiu, galiu patekti į atminties sandėlį, susirasti reikalingą lentyną su reikalingu filmu, išnykti jame ir kūnu tebejausti tą jojimą mišku su savo tėvu: aukštai virš upės, išilgai kalvagūbrio keteros ir vėl žemyn iš kitos pusės, per Švedijos sieną ir toli gilyn į tai, kas ir buvo svetima žemė, bent jau man. Galiu atsilošti ir išsitiesti prie laužo po uola, kaip tą naktį, kai vos vos prasibudinęs antrą kartą pamačiau savo tėvą, gulintį atmerktomis akimis ir žvelgiantį į uolą viršum savęs: nejudrų, rankas susidėjusį už galvos, su raudonu žarijų atšvaitu ant kaktos ir apšepusio skruosto, ir nors labai norėjau, taip ir nespėjau pamatyti, ar jis sudėjo bluostą iki ateinant rytui. Šiaip ar taip, jis atsikėlė daug anksčiau už mane, pagirdė arklius, iššukavo juos šepečiu ir nekantravo leistis į kelią: jis nenustygo vietoje, bet balsas nepaaštrėjo tiek, kad būčiau girdėjęs. Tad susikrovėme daiktus ir pabalnojome arklius, man iš galvos dar nespėjus išgaruoti sapnams, ir buvome kelyje, iki galėjau suregzti ką nors daugiau nei pačias paprasčiausias mintis.

Išgirdau upę jos dar nepamatęs, mes apsukome gūbrį ir tuomet išvydau ją ten beveik baltą tarp medžių, ore kažkas pakito ir tapo lengviau kvėpuoti. Iškart supratau, kad tai mūsų upė, tik toliau į pietus, gerokai įsivariusi į Švediją, ir nors neįmanoma atpažinti vandens iš to, kaip jis teka, atpažinau jį būtent iš to.

Mes nusileidome prie kranto ir žingine patraukėme į pietus laikydamiesi kuo arčiau upės, mano tėvas žvalgėsi prieš srovę, pasroviui ir į kitą pusę, ir iš pradžių pastebėjome tik vieną vienintelį rąstą, užstrigusį vikšriuose, bet toliau aptikome keletą užplaukusių ant seklumos. Tuomet mano tėvas paėmė kirvį, iš poros pušelių padirbo tvirtus pagalius ir mes įsibridome į vandenį nenusiavę batų: aš su sportbačiais, tėvas — su grubiais suvarstomais auliniais, ir darbuodamiesi pagaliais kaip sielininko lazdomis suvarėme rąstus atgal į srovę. Bet mačiau, kad dabar jis susirūpinęs, nes vandens lygis nedžiugino ir visai netiko rąstams plukdyti, ir jis iškart panūdo paupiu keliauti toliau. Tad sėdome ant arklių ir nujojome, prie arklių šonų iškėlę ilgas lazdas it ietis, kaip tikriausiai savo ietis nešė Aivenhas ir jo ginklanešys pakeliui į turnyrą ar lemiamą mūšį su klastingais normanais senojoje Anglijoje. Mėginau tramdyti savo vaizduotę, bet sunkiai sekėsi sėdint balne ir jojant per pakrantės brūzgynus, nes priešas galėjo pasirodyti bet kurią akimirką. Mes pasiekėme upės vingį, o palei jį ėjo sekli rėva, kur tėkmės viduryje, tarp dviejų didelių akmenų, kurie riogsojo nuogi ir sausi senkančiame vandenyje, buvo įstrigęs rąstas, prie kurio susitelkė daugybė atplaukusių vėliau. Dabar ten riogsojo didžiulė nepajudinama Sangrūda. Ne tai norėjo pamatyti mano tėvas. Jis kiek susmuko balne ir man buvo skaudu jį tokį matyti, pagautas nerimo nušokau nuo arklio ir nulėkiau prie vandens, paspoksojau į rąstų Sangrūdą, pabėgėjau paupiu tolyn tebežiūrėdamas į upę, grįžau atgal ir dar pabėgėjau į priešingą pusę, patrypčiojau negalėdamas nustovėti vietoje ir apžiūrėjau Sangrūdą iš visų įmanomų vietų. Galiausiai sušukau tėvui:

— Jeigu užrišime virvę ant ano rąsto, — aš mostelėjau į didžiausią kliuvinį, — ir nors truputį atitrauksime jį nuo akmens, jis išsilaisvins, o tada ir visi kiti turėtų nuvažiuoti.

— Nebus lengva iki ten nusigauti, — atsakė jis sausu balsu, be įkarščio, — ir mes nepajėgsime pajudinti to rąsto nė per milimetrą.

— Ne mes, — šūktelėjau, — o arkliai.

— Gerai, — nusileido jis ir aš pajutau, kaip man palengvėjo.

Nubėgau prie savo arklio ir nuo balno atrišau virvę, tada paėmiau tėvo virvę ir abi sumezgiau, viename gale padariau kilpą, praplėčiau ją, per galvą užsimoviau ant krūtinės po pažastimis ir suveržiau, mazgą nusukęs beveik ant nugaros.

— Tau reikės saugoti kitą galą, — sušukau neatsigręždamas pažiūrėti, kaip jis reaguoja į tiesioginį įsakymą, tada pabėgėjau krantu aukštyn, kol nutariau, kad užteks, ir puoliau tiesiai į vandenį norėdamas greičiau įveikti šoką.

Iš pradžių beveik ropojau padugne, paskui staiga pasidarė labai gilu ir aš ėmiau plaukti į upės vidurį. Srovė čia nebuvo stipri, bet vis tiek mane nešė, o kai patekau į pačią tėkmę, greitis iškart padidėjo. Leidausi nešamas, kol rankos kliudė pirmąjį rąstą, aš išbandžiau, ar jis laiko, ir atsistojau, sportbačių padais tvirtai įsiremdamas į kamieną. Ten pastovėjau supdamasis, kol apsipratau, o tada pradėjau šokinėti nuo rąsto ant rąsto, rankoje iškėlęs virvę, Sangrūda aukštyn žemyn, į kitą pusę ir vėl atgal, ir aš padariau keletą vingių, kurie buvo visai nereikalingi, kad pajusčiau kojose ritmą, ar jis ten kaip anksčiau, ir kai kurie rąstai pasisukdavo, kai ant jų užšokdavau, ir pakeisdavo kryptį, bet aš jau būdavau nuliuoksėjęs toliau, nepraradęs pusiausvyros, ir mano tėvas nuo kranto sušuko: