Пер Петтерсон - Vogti arklius

— Miškas? — tepasakė mano mama.

Jos kūnas jau buvo apsunkęs, ir tą sunkumą ji nešios visą likusį gyvenimą: apsunko ne vien rankos, klubai ir eisena, bet taip pat balsas ir visa mimika, net jos vokai tapo sunkūs, tarsi ji būtų beužmieganti ir nelabai suvoktų, kas vyksta, o esmė buvo tokia, kad aš jai neužsiminiau apie tai, kas nutiko mudviem su tėvu tą vasarą. Nė puse lūpų. Tik pasakiau, kad jis grįš namo, kai tik bus įmanoma, kai visus reikalus sutvarkys iki galo.

Mama pasiskolino pinigų iš to savo brolio, kurio nenušovė gestapas bėgančio iš policijos nuovados tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt trečiaisiais metais Pietų Norvegijoje. Vadinome jį dėde Amundu. Tas, kurį nušovė, vardu Arnė. Juodu buvo dvyniai. Jie visada laikėsi drauge: kartu lankė mokyklą, kartu slidinėjo, kartu ėjo į medžioklę, bet dabar dėdė Amundas buvo vienišas medžiotojas. Jis gyveno bute, kuriuo juodu su Arne dalijosi mieste, Volerengoje, ir buvo nevedęs. Tuo metu jam negalėjo būti daugiau nei trisdešimt su trupučiu, tačiau bute tvyrojo seno žmogaus kvapas, bent man taip atrodydavo, kai ateidavau pas jį į svečius Smolensgatoje.

Už pasiskolintus pinigus ji nupirko bilietus į Karlstadą Stokholmo traukiniu. Aš išnagrinėjau maršrutą: išvykimas anksti rytą iš Oslo Rytų, palei Glomos upę iki Kongsvingerio, tada staigus posūkis į pietus, per Švedijos sieną ir Šarlotenbergą, žemyn iki Arvikos prie Glasfjordeno ežero ir toliau ta pačia kryptimi iki Karlstado, Vermlando sostinės, esančios prie didžiojo Venerno ežero, tokio didelio, jog Karlstadas tapo uostu. Grįžimas tos pačios dienos popietę. Mama norėjo, kad važiuočiau kartu, o sesuo liko namie. Kaip visada, pasakė mano sesuo, ir ji buvo teisi, bet kodėl, po velniais, man tai turėtų rūpėti.

Šįkart ne dviračiu važiavau Mosenvejenu iki Rytų geležinkelio stoties, o vietiniu traukiniu iš Ljano stoties palei fiordą, ir virš fiordo buvo nebe vasara, bet žemas pilkas dangus, beveik liečiantis bangų keteras, ir stiprus vėjas, vandenį tarp salų plakantis į baltus nėrinius. Stovėjau perone ir aukštai virš traukinio bėgių mačiau skrendant moterišką skrybėlaitę, o aukštos pušys, kurių prie savo namų turėjome daugybę, lingavo vėjyje, šiurpiai pasvirdamos nuo smarkesnio gūsio. Bet jos nenugrius. Tiek daug kartų nerimavau būdamas mažas, kad jos išvirs su visomis šaknimis, kai sėdėdavau prie lango antrame aukšte ir nervingai spoksodavau į liaunus raudonai geltonus kamienus, kuriuos tarp namų kalvose palei fiordą blaškydavo vėjas, ir jie smarkiai palinkdavo, bet niekada nenuvirsdavo.

Puikiai žinojau, į kurį Rytų geležinkelio stoties peroną atvyksta koks traukinys, žinojau, kada traukiniai išvyksta, ir nuvedžiau savo mamą prie reikiamo kelio ir radau reikiamą vagoną, sveikindamasis į kairę ir dešinę su žmonėmis, su kuriais buvau bendravęs seniau: krovikais, konduktoriais, kiosko pardavėja ir dviem vyrais, kurie tik stovėjo ir gėrė kažkokią šlykštynę iš to paties butelio, ir kiekvieną dieną jie būdavo išvaromi, ir kiekvieną dieną taip pat atkakliai sugrįždavo atgal.

Sėdėjau traukinio kupė prie lango nugara į ten, kur važiavome, nes mano mama pasakė negalinti sėdėti atbulom, ją ima pykinti, ir taip būna daug kam, bet aš ničnieko nejutau. Traukinys važiavo palei Glomą, už lango prie Blakerio stoties ir Orneso pro šalį švysčiojo stulpai: tik tik tik tik, per bėgių sudūrimus trinksėjo ratai: dundun, dundun, dundun, ir aš užsnūdau ten besėdėdamas, ant vokų mirguliuojant šviesai, ne saulės šviesai, bet pilkšvai dangaus virš upės šviesai, ir sapnavau, kad keliauju autobusu į kalnų ganyklos trobelę.

Vėl pabudau, prisimerkęs pažvelgiau į Glomą ir suvokiau, kad tai manyje vis dar gyva: buvau susigyvenęs su vandeniu, tekančiu vandeniu, jutau trauką prie didelės upės, kuri vilnijo priešinga kryptimi nei važiavome, nes mes judėjome į šiaurę, o upė sruvo į pietus, pajūrio miestų link, ir tekėjo sunki, plati, kaip visada teka didelės upės.

Nuo Glomos perkėliau žvilgsnį į savo mamą, sėdinčią priešais mane traukinio kupė, ir į jos veidą, ant kurio tai sušvisdavo, tai užgesdavo šviesa, palei geležinkelį šmėžuojant stiebams ir stulpams, taipgi tilteliams ir medžiams. Jos akys buvo užmerktos, sunkūs vokai nukarę ant apvalių skruostų, tarsi, be miego, niekas šiam veidui daugiau nepritiktų, ir aš pamąsčiau: jis, po velniais, tiesiog nusiplovė palikdamas mane su ja.

O, aš mylėjau savo mamą, nieko kita nenoriu pasakyti, bet ateitis, kurią išskaičiau veide priešais, nepanėšėjo į mano įsivaizduotąją. Vien žiūrint į tą veidą ilgiau nei tris minutes be perstojo, pasaulis prislėgdavo pečius iš abiejų šonų. Man ėmė stigti oro. Nebegalėjau ramiai nusėdėti. Aš pakilau iš savo vietos, atidariau duris ir išėjau į koridorių, prie langų kitoje traukinio pusėje, kur pro šalį lėkė laukai, nukulti ir tušti, rudai geltoni matinėje rudens šviesoje. Ten stovėjo vyras ir žiūrėjo į gamtovaizdį. Jo nugara man pasirodė pažįstama. Jis rūkė paskendęs mintyse. Kai atsistojau prie lango, užsisvajojęs atsisuko, draugiškai linktelėjo ir nusišypsojo. Jis nė kiek nepriminė mano tėvo. Nužengiau koridoriumi palei kupė duris iki vagono galo, apsisukau prie didelio vandens indo ant sienos ir grįžau atgal, pro vyrą su cigarete, spoksodamas į grindis, ir toliau iki pat kito galo, ir ten aptikau tuščią kupė. Įėjau vidun, uždariau duris, atsisėdau prie lango veidu į ten, kur važiavome, ir žvelgiau į upę, kuri dabar tekėjo į mane pranykdama man už nugaros, ir gali būti, kad truputį paverkiau veidu į langą. Tada užsimerkiau, kietai užmigau ir pabudau tik tada, kai konduktorius su trenksmu atidarė duris ir pasakė, kad mes jau Karlstade.

Stovėjome perone petys prie peties. Traukinys ant bėgių už mūsų dabar buvo tylus, bet netrukus turėjo paleisti variklius ir nudundėti toliau į Stokholmą. Girdėjome ventilio šnypštimą, girdėjome vėjo gausmą tarp kabelių, išvedžiotų tarp stiebų stotyje, ir vyras perone keista tartimi sušuko „Judinkis, po velniais!” savo žmonai, bet ši liko kur stovėjusi, su visais krepšiais. Mama atrodė sutrikusi, buvo nuo miego pabrinkusiu veidu. Ji niekad iki tol nematė užsienio. Tik aš mačiau, bet tai buvo miške. Karlstadas skyrėsi nuo Oslo. Žmonės čia kalbėjo kitaip, išgirdome iškart, ir svetimi mums pasirodė ne vien žodžiai, kalbos tonas — taip pat. Miestas žiūrint iš stoties regėjos lengviau aprėpiamas nei Oslas ir kur kas mažiau apšiuręs. Bet mes nežinojome, kur eiti. Turėjome tik vieną rankinę, nes neketinome čia nakvoti ar leistis į didesnes iškylas. Tiesą sakant, mums tereikėjo apsilankyti banke, jis vadinosi Vermlando bankas ir buvo kažkur šio miesto centre, ir dar turėjome pavalgyti. Tuomet manėme, kad galime sau leisti: nors kartą papietauti kavinėje, kai iš banko būsime paėmę tėvo pinigus, bet aš žinojau, kad mama dėl visa pikta įsimetė į rankinę suteptų sumuštinių.

Mes pasukome prie stoties pastato ir perėjome kiaurai per jį plytelėmis išklotomis grindimis, tada išlindome į lauką ir kirtome gatvę, einančią lygiagrečiai su geležinkeliu. Patraukėme Geležinkelio gatve į centrą. Žvalgėmės į namus abipus gatvės ieškodami banko, kuriam rankinėje turėjome laišką, iškabos, bet niekur jos nematėme ir kas kelis žingsnius vienas kitą garsiai klausinėjome: gal tu matai? Ir pakaitom atsakydavome ne.

Aš nešiau rankinę po pažastimi, kai žingsniavome gatve tolyn, kol ši savaime pasibaigė, nes atsirėmė į Krarelveno upę, kuri atplaukė iš šiaurės, iš didžiųjų miškų, ir čia ties kyšuliu dalijosi pusiau. Ant to kyšulio dabar stovėjome, ir upė sruveno per Karlstadą iš dviejų pusių, suskaidydama miestą į tris dalis, ir galiausiai įtekėjo į didįjį Venerno ežerą sudarydama deltą.