Пер Петтерсон - Vogti arklius

Mano tėvas, matyt, irgi nebūtų prieštaravęs. Jis tebebuvo apimtas nerimo. Kartkartėmis nueidavo su knyga prie upės ir atsiguldavo ten paskaityti arba įsitaisydavo pririštoje valtyje, po sprandu pasikišęs pagalvėlę ir atsirėmęs į suoliuką valties gale, arba ant akmenų šlaite, po pušimi su kryžiumi, ir galėjai pamanyti, kad jis negalvojo apie tai, kas atsitiko toje vietoje vieną tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt ketvirtųjų žiemos dieną, o gal kaip tik apie tai galvojo, tik nutaisęs abejingą miną, kad pademonstruotų, kaip atrodo vyras, kurio sieloje ramybė ir pusiausvyra, kuris tiesiog mėgaujasi gyvenimu. Tačiau jis nieko neapgavo. Iš tikrųjų jis galvojo apie rąstus, mačiau iš to, kaip pakeldavo galvą, iš žvilgsnio, kurį nukreipdavo upe žemyn, ir mane piktino, kad tai taip svarbu. Mes juk sudarėme paktą. Aš juk buvau tenai ir reikėjo skubėti pasidžiaugti vasara, kiek jos dar buvo likę, kol ji neprabėgo ir neišnyko amžiams.

Kai atvažiavome čia autobusu, jau kitą dieną jis pasiūlė kada trejetą dienų pakeliauti raitomis ant arklių: ar aš nemanąs, jog tai gera mintis, ir kai paklausiau, kokius arklius jis nužiūrėjęs, atsakė, kad Barkaldo, o aš begal apsidžiaugiau ir mintis man pasirodė labai gera. Tiesa, su tais arkliais aš užbėgau jam už akių, bet ne kažkiek mes su Junu pajodinėjome toje ganykloje, be to, ne itin sėkmingai viskas baigėsi, bent man, o ir Junui, turint omenyje, kas nutiko išvakarėse ir kaip viskas susiklostė paskui, šiaip ar taip, nuo tos dienos apie pasiūlymą nieko nebegirdėjau. Tad ganėtinai nustebau, kai vieną rytą, praplėšęs akis, pro atvirą langą išgirdau prunkštimą ir trypimą pievoje už trobelės, kur taip susimoviau neišdrįsęs su trumpu dalgiu nupjauti dilgynių, nes bijojau, kad skaudės. O tada mano tėvas lyg niekur nieko išrovė jas plikomis rankomis ir pasakė: „Tu pats sprendi, kada skauda.”

Dabar aš persisvėriau per lovos kraštą, pakibau žemyn galva virš lango, rankomis remdamasis į palangę, ir prikišęs veidą prie stiklo išvydau pievoje besiganant du arklius. Vienas buvo bėras, kitas — juodas ir aš iškart atpažinau tuos pačius arklius, kuriuos jodėme mudu su Junu, bet ar tai geras ženklas, ar veikiau blogas, nebūčiau galėjęs atsakyti tą rytą, jei kas nors būtų sugalvojęs paklausti.

Nušokau nuo lovos kaip įprastai ir nepriekaištingai nusileidau ant grindų, nesusižeisdamas nei kojos, nei kitos kūno vietos. Dabar kelis vėl buvo sveikas, pagijo per porą dienų, ir aš persisvėriau per langą tiek, kiek tik galėjau persisverti neišvirsdamas. Kieme pamačiau savo tėvą, kuris atžengė nuo pašiūrės su balnu rankose ir pakabino jį ant ožio malkoms pjauti taip, jog balnakilpės nukaro iš abiejų pusių, ir aš šūktelėjau:

— Buvai vogti arklių?

Jis stabtelėjo ir akimirką sustingo, tada atsisuko ir pamatė mane persisvėrusį pro langą, o supratęs, kad juokauju, nusišypsojo ir garsiai pasakė:

— Tučtuojau varyk čia!

— Klausau, vade! — sušukau.

Stvėriau nuo kėdės drabužius, išbėgau į svetainę ir nesustodamas kiek galima greičiau apsirengiau, iš pradžių pašokavau ant vienos kojos, paskui — ant kitos, kol užsimoviau kelnes, vos stabtelėjau įsispirti į sportbačius ir tada pusžlibis išpuoliau ant laiptų, virš galvos plazdant marškinių rankovėms. Kai prakišau veidą, pamačiau jį stovintį prie pašiūrės durų į mane įsmeigtu žvilgsniu ir linksmai besijuokiantį iš to, ką mato, o rankose jis laikė dar vieną balną.

— Šitas bus tau, — tarė. — Žinoma, jei dar yra noro. Kiek pamenu, tau jo netrūko.

— Aišku, kad yra noro, — atsakiau. — Ar jau iškeliaujame? Kur josime?

— Kad ir kur jotume, iš pradžių eime papusryčiauti, — nukirto tėvas, — o tada turime paruošti arklius. Šiek tiek užtruksime, nes viską reikia atlikti kruopščiai, negalime taip imti ir išlėkti. Gavome juos trims paroms, minutė minutėn. Tu juk pažįsti Barkaldą, jis nejuokauja, kai kalbama apie jo nuosavybę. Nesuprantu, kaip jis išvis sutiko paskolinti.

Bet man tai nebuvo jokia mįslė. Barkaldas mėgo mano tėvą, visada mėgo, ir sprendžiant iš to, ką man papasakojo Francas, jųdviejų pasitikėjimo santykiai buvo glaudesni, nei iš pradžių nutuokiau. Galbūt tėvas nė nesumokėjo už kalnų ganyklos trobelę, kurioje gyvenome, galbūt Barkaldas ją tiesiog dovanojo, nes pasibaigus karui jie buvo labai geri draugai dėl to, ką teko kartu išgyventi. Tuomet viskas juk pasikeičia, ar ne, palyginti su pirmuoju kartu, kai čia atvažiavome, kai miškas ir upė buvo man svetimi, ir aikštelė prie parduotuvės — nauja, ir tiltas — naujas, ir aš dar niekada nebuvau regėjęs pasroviui upe plaukiančių rąstų, geltonų ir žvilgančių, ir Barkaldas buvo žmogus, į kurį žiūrėjau nepatikliai, nes jis turėjo turto ir pinigų, o mes neturėjome nieko ir aš maniau, kad mano tėvas jaučia tą patį. Tačiau dabar akivaizdu, kad jautė ne tą patį, ir sakydamas tai, ką pasakė dabar, tikriausiai koketavo arba norėjo nuslėpti, kaip viskas iš tikrųjų susiję.

Taigi buvo truputį nesąžininga, bet negalėjau į tai gilintis, nes vasara artėjo prie pabaigos, bent mudviem, ir sunkumas, kurį jaučiau tą dieną, kai plukdėme rąstus, kuris slėgė mane prie žemės ir dėl kurio vos neapraišau, mįslingai nuslinko nuo kūno ir išnyko. Dabar buvau toks pat nerimastingas kaip mano tėvas ir nusiteikęs kuo daugiau išspausti iš dienų, kurios mums liko, ir viso to, kas buvo prie upės ir gamtovaizdyje aplink ją, prieš mums sugrįžtant į Oslą.

Kaip tik tai ir ketinome padaryti: išsunkti paskutinę šilumą iš miško takų ir saulės nutviekstų uolynų Pušų kalno papėdėje, stebėti, kaip tarp medžių šmėsčioja atspindžiai nuo akinamų beržų kamienų it strėlės, paleistos iš kiovos genties indėnų lankų, ir panyra į tamsžalius paparčius, siūruojančius siauro žvyrkelio pakraštyje kaip palmių lapai per Verbas sekmadieninės mokyklos Biblijoje. Mes žingine nusileidome keliu nuo kalnų ganyklos trobelės, pro seną rąstinį tvartą, kur visai neseniai prisiglaudžiau nakčiai ir kūne netikėtai pajutau karštį, o dabar man šlaunis kaitino arklio šonai ir šildė veidą pietys. Mes jojome prieš vėją savo rytiniu upės krantu, papusryčiavę, susikrovę balnakrepšius ir susukę šiltus pledus nakvynei, kartu su pledais buvo pririšti lietpalčiai, o arklių karčiai sušukuoti ir žvilgantys. Virš kalvagūbrio vakaruose plaukė tiršti debesys, bet mano tėvas pasakė, kad veikiausiai nelis, pakraipė galvą ir tiesiog užšoko ant arklio.

Ten, apačioje, kieme priešais tvartą, stovėjo melžėja su kibirais ir bidonais, kuriuos ji mazgojo upelyje su vandeniu ir soda, o saulėje spindėjo metalas ir ledo skaidrumo vanduo, kuris liejosi į kibirus ir vėl sruvo atgal, ir mes jai pamojavome, ji pakėlė ranką ir taip pat pamojavo, ir tuomet ore švystelėjo lanku vandens čiurkšlė, prieš nukrisdama ant žemės. Arkliai suprunkštė ir pamuistė galvas, o ji garsiai nusijuokė pamačiusi, kas joja pro šalį, bet juokas buvo nepiktas ir aš neparaudau.

Ji turėjo gražų balsą, galbūt skambantį kaip sidabrinė fleita, kiek žinojau, ir mano tėvas pasisuko balne ir pažvelgė į mane, jojantį pridurmais. Aš vis dar bandžiau patogiai įsitaisyti ant balno. Atpalaiduok klubus, pamokė tėvas, tegu klubai tampa arklio dalimi. Tu ten turi rutulinį guolį, pasakė jis, panaudok jį. Ir aš pajutau, kad jį turiu, kad mano kūnas taip sudėtas, jog panorėjęs galėčiau išmokti padoriai joti.

— Ar tu ir ją pažįsti? — dabar paklausė tėvas.

— O taip, mes gerai pažįstame vienas kitą, ne kartą pas ją lankiausi, — atsakiau, nors tai toli gražu nebuvo tiesa, bet aš nežinojau, ką jis turėjo omenyje sakydamas „ir ją”, ar jis galvojo apie Juno mamą, ir kai jis taip pasakė, pamąsčiau, kad galbūt tebepyksta ant manęs dėl to mano poelgio prie rąstų rietuvių, o tada jis tarė: