Пер Петтерсон - Vogti arklius

— O kodėl tau nesusiradus bendraamžės?

— Čia juk nė vienos nėra, — atšoviau ir bent jau kalbėjau tiesą. Per dvi vasaras kelių kilometrų spinduliu nesutikau nė vienos savo amžiaus mergaitės, bet dėl to nekvaršinau sau galvos. Man nereikėjo bendraamžės, ką būčiau su ja veikęs? Man buvo gerai ir taip, ir išgirdau, kad mano balsas šaltas ir atžarus, o jis pažiūrėjo man į akis ir nusišypsojo.

— Tu, po paraliais, teisus, — pratarė jis nusisukdamas ir išgirdau jį nusijuokiant.

— Iš ko juokiesi? — šūktelėjau pajutęs, kad mane apima pyktis.

Bet jis neatsigręžė, tik pasakė į orą:

— Juokiuosi iš savęs.

Bent manau, kad jis taip pasakė, ir visai gali būti, kad nemelavo. Jis tai mokėjo: juoktis iš savęs. Man tai nelabai sekėsi, o jis dažnai iš savęs pasijuokdavo. Bet kodėl būtent dabar, aš nesupratau. Tada jis kulnais vos vos palietė arklio šonus ir pasileido lengva risčia.

— Žygis prasideda! — šūktelėjo jis ir aš, jojantis iš paskos, vos spėjau sekti, kad balne teisingai ritinėtųsi klubų guolis, kai mano arklys taip pat ėmė risnoti, neatsilikdamas nuo pirmojo, tvartas išnyko tarp medžių už nugaros, o melžėja liko stovėti kieme su žvilgančiais rudais keliais po sarafanu, iškėlusi stiprias rudas rankas.

Jojome keliu tol, kol šis susiaurėjo ir liko tik takas, bet mes nepasukome per laukymę prie upės ir lieptelio vikšriuose, kur ėjau vieną naktį keistoje šviesoje ir mačiau savo tėvą bučiuojant Juno mamą taip, tarsi būtų išmušusi paskutinioji. Mes nukreipėme arklius kitu taku, kuris netrukus pasisuko į rytus ir pamažu virto briedžių išmintu takeliu, vinguriuojančiu tarp senų aukštų beržų dideliais ošiančiais vainikais, kuriais gėrėjausi atlošęs galvą, žvelgdamas pro lapus, ir žiūrėjau tol, kol nunirau sprandą ir iš akių ištryško ašaros, ir tada mes perbridome gilų upelį, kurio vanduo atrodė ledinis. Ir jis buvo šaltas, kai taškėsi tarp arklio kojų, tiško man ant šlaunų ir iškart gėrėsi kiaurai per kelnes, o keletas lašų pataikė net į veidą, kai risčia nupleškinome per upelį, ir arkliams patiko, kad gamtovaizdis mainėsi kylant Pušų kalnu aukštyn. Stačiuose šlaituose žėlė tankus eglių miškas, nepaliestas kirvio, ir mes taku pakilome iki kalvagūbrio viršūnės, trumpai sustojome aukščiausiame taške ir apgręžėme arklius, kad pažvelgtume atgal, ir išvydome tarp ką tik nušienautų pievų ringuojant matinio sidabro spalvos upę virš medžių viršūnių ir kybant debesų virtines virš kalvagūbrio, kitoje slėnio pusėje. Buvo gražu pažiūrėti, gražiau nei fiordas namie. Tiesą sakant, fiordas man buvo nusispjaut, štai kur esmė, o šis kartas — paskutinis ilgam, kai šitaip galėjau apžvelgti slėnį, gerai žinojau, ir tai manęs nenuliūdino, kaip galbūt galėjau tikėtis, bet kone suerzino ir šiek tiek supykdė. Aš norėjau joti toliau. Man pasirodė, kad tėvas užsisėdėjo ilgiau nei būtina veidu į vakarus, ir tuomet aš pasukau arklį užpakaliu į slėnį ir pasakiau:

— Negalime čia stovėti ir gaišti laiką.

Jis pažiūrėjo į mane ir šyptelėjo, tada taip pat apgręžė arklį ir nujojo tiesiai į rytus, kur žinojau esant Švediją. Kai ten nukaksime, atrodys visai kaip šiapus sienos, tik jausmas bus kitoks, neabejojau, nes niekad nebuvau Švedijoje. Jeigu mes ten keliaujame. Apie tai tėvas nepasakė nė pusės žodžio. Pats taip nusprendžiau.

Ir aš neklydau. Mes ėmėme leistis žemyn kitapus kalvagūbrio siauru tarpekliu, iš kur prastai matyti visomis kryptimis, ir arkliai atsargiai statė kojas, nes šlaitas buvo pilnas palaido žvyro ir akmenų, be to — statu. Tad atsilošiau balne ištempęs kojas ir pėdomis kietai įsispyręs į balnakilpes, kad nenukrisčiau per arklio kaklą į akmenyną, o geležimi kaustytų kanopų kaukšėjimas skambėjo uoloje iš abiejų šonų ir dar atsimušė aidas, tad negali sakyti, kad jojome tyliai. Bet turbūt nieko baisaus, pamaniau, nes dabar niekas neseka mums iš paskos, mūsų nesiveja joks vokiečių patrulis su automatais ir žiūronais, jokia pasienio policija su pėdsekiais, joks liesas rūstus JAV maršalas ant tokio pat lieso arklio, diena iš dienos, visą laiką tuo pačiu atstumu, nei priartėdamas, nei nutoldamas, kantriai laukdamas tinkamo momento, kai mūsų nervai sudils, taps ploni kaip draiskanos ir mes akimirką būsime praradę budrumą. Tuomet jis galės pulti. Nedelsdamas. Be pasigailėjimo.

Atsargiai pasisukau balne, pažvelgiau atgal norėdamas įsitikinti, kad jis tikrai nejoja iš paskos ant lieso širmo arklio, ir kiek galėdamas ištempiau ausis, bet mūsų arkliai ankštame tarpeklyje skleidė per didelį triukšmą, kad dar ką nors nugirsčiau.

Nusileidę nuo šlaito patekome į laukymę palikdami kalvagūbrio šešėlius, mums į nugaras ėmė šviesti saulė ir arkliai iš palengvėjimo pasileido lengva risčia, o mano tėvas mostelėjo į kalno viršūnę, kur nelyginant skulptūra stūksojo vieniša kreiva pušis, ir sušuko:

— Ar matai tą pušį viršūnėje?

Tenai ne kažin kas daugiau buvo matyti, tad atsiliepiau:

— Žinoma, kad matau.

— Ten prasideda Švedija! — jis teberodė ranka į pušį, tarsi ją būtų sunku pastebėti.

— Aišku! Tada kas pirmas iki tos pušies! — sušukau, įrėmiau kulnus arkliui į šonus ir šis iškart metėsi į priekį pasileisdamas šuoliais, o tuomet man iš rankų išsprūdo vadelės, nuo staigaus trūktelėjimo kone aukštielninkas išvirtau iš balno, nusiritau per arklio užpakalį ir žnektelėjau žemėn. Už manęs tėvas sušuko:

— Nuostabu! Pakartot! Da capo!

Tada garsiai kvatodamas prašuoliavo pro šalį ir pasileido paskui nevaldomą arklį. Vos už šimto metrų jį prisivijo, nesustodamas pasilenkė ir pastvėrė vadeles, laukymėje apsuko didelį lanką ir žingine grįžo atgal, lyg skelbdamas visam pasauliui, kad jis ir tai moka. Bet viso pasaulio tenai nebuvo, tik aš gulėjau aukštoje žolėje numestas kaip tuščias maišas ir žiūrėjau į jį atjojantį su dviem arkliais, ir tą akimirką nieko labai neskaudėjo, tačiau nesikėliau. Jis nulipo nuo savo arklio, priėjo prie manęs, atsitūpė priešais ir pasakė:

— Atsiprašau, kad juokiausi, bet atrodė velniškai juokinga, visai kaip cirke. Aš gi žinau, kad tau nebuvo smagu. Baisiai kvailai pasielgiau. Ar kur nors labai skauda?

— Iš tikrųjų tai ne, — atsakiau.

— Tik truputį gelia širdį?

— Gal truputį.

— Leisk į dugną, Trunai, — pasakė jis. — Tegu guli, ir tiek. Tau tai nereikalinga.

Jis padavė man ranką, kad padėtų atsikelti, ir aš ją paėmiau, jis suspaudė taip stipriai, jog beveik skaudėjo, bet jis nepadėjo man atsikelti. Maža to, staiga susmuko ant kelių, apkabino mane ir prisitraukė prie krūtinės. Aš nežinojau, kad jį velniai, ką man sakyti, išties nustebau. Mes juk buvome geri draugai, bent jau seniau, ir tikriausiai vėl tapsime draugais. Iš visų suaugusių vyrų juo žavėjausi labiausiai, ir mūsų paktas tebegaliojo, buvau tuo tikras, bet mes nesiglėbesčiuodavome. Kartais juokais pasigalynėdavome, tada šitaip apsikabinę raičiodavomės kaip du puspročiai po pievą prie kalnų ganyklos trobelės, kur buvo pakankamai vietos tokioms vaikiškoms išdaigoms, bet dabar mes nėjome imtynių. Atvirkščiai. Kiek prisiminiau, jis niekada nieko panašaus nedarė, ir atrodė nei šis, nei tas. Aš nesipriešinau, tik svarsčiau, kur man dėti rankas, nes nenorėjau jo atstumti ir negalėjau jo apkabinti taip, kaip jis mane apkabino, tad rankos liko pakibusios ore. Bet man nereikėjo ilgai apie tai galvoti, nes netrukus jis mane paleido, atsistojo, vėl suėmė mane už rankos ir pakėlė ant kojų. Dabar jis šypsojosi, bet nežinau, ar šypsena buvo skirta man, ir nė nenutuokiau, ką turėčiau pasakyti. Jis tik padavė man arklio vadeles, švelniai nuvalė man nuo pilvo šapus ir vėl buvo toks kaip visada.