Пер Петтерсон - Vogti arklius

— Čia gražu, — pasakė mama, ir galbūt tai buvo tiesa, bet taip pat buvo šalta, nuo upės ėjo ledinis vėjo trauksmas. Buvau visas sužvarbęs, nes traukinyje miegojau, o paskui patekau tiesiai į rudens šaltį ir vėją, ir nekantravau kuo greičiau viską sutvarkyti, tai, dėl ko atvažiavome, kad kartą visiems laikams būtų suvestas balansas ir atsakymą kas nors pabrauktų dviem brūkšniais: Tiek turėjai. Tiek atidavei. Tiek liko.

Mes apsisukome ir patraukėme tolyn nuo upės kita gatve, lygiagrečia su ta, kuria atėjome.

— Tau šalta? — paklausė mama. — Rankinėje yra šalikas, gali paimti. Jis visai nemoteriškas, tau nėra ko gėdytis.

— Ne, man nešalta, — atšoviau ir savo balse išgirdau nekantros ir susierzinimo gaidelių.

Vėliau gyvenime už tai susilaukiau kritikos, ypač iš moterų, nes tokiu tonu kalbėdavau su moterimis. Aš tai pripažįstu.

Netrukus iš rankinės išsitraukiau šaliką, jis priklausė mano tėvui. Aš apsisukau juo kaklą, surišau po smakru ir sulyginęs ilgus galus sukišau po striuke, kad šalikas uždengtų beveik visą krūtinę. Greitai pasijutau geriau ir išrėžiau:

— Mums reikia ko nors pasiklausti. Kiek galime taip vaikščioti gatvėmis.

— O, mes tikrai rasime, — atsakė mano mama.

— Kada nors tikrai rasime, betgi kvaila gaišti marias laiko.

Žinojau, ji bijo, kad žmonės nesupras, ką ji sako, jeigu ko nors paklaustų, tada ji sutriktų ir pasijustų bejėgė, lyg kaimietė didmiestyje, kaip kartą pasakė, ir ji, savaime aišku, norėjo to išvengti. Mano mama kaimiečius laikė atsilikusia gyventojų dalimi.

— Aš pats ko nors paklausiu, — pasišoviau.

— Klausk, jeigu tik nori. Bet mes ir taip tuojau surasime, — atsakė ji. — Juk turi būti čia netoliese.

Ple ple ple, pamaniau, priėjau prie pirmo pasitaikiusio vyro, kurį pamačiau ant šaligatvio, ir paklausiau, ar jis gali mums padėti surasti Vermlando banką. Jis atrodė visai normaliai ir, matyt, nebuvo joks girtuoklis, nes gražiai apsitaisęs, vilkėjo ganėtinai naują paltą. Esu tikras, kad parinkau suprantamus žodžius ir aiškiai juos ištariau, bet jis tik pažiūrėjo į mane pražiota burna, tarsi būčiau iš Kinijos, su smailia skrybėle ir įkypomis akimis arba teturėčiau vieną akį per vidurį, tiesiai virš nosies, kaip kiklopai, apie kuriuos buvau skaitęs. Staiga krūtinėje pajutau sukylant pyktį, it įkaitusį iki raudonumo stulpą, man iškaito veidas ir į gerklę įsimetė skaudulys. Aš pratrukau:

— Ar jūs kurčias?

— Ką? Toks garsas, lyg šuva lotų.

— Ar jūs kurčias? — pakartojau. — Negirdite, kai žmonės su jumis kalba? Ar kas nors užmynė jums ant ausų? Ar galite mums pasakyti, kur yra Vermlando bankas? Mums reikia surasti tą banką. Nesuprantate?

Jis nesuprato. Išvis nesuprato, ką pasakiau. Buvo juokinga. Jis tik spoksojo į mane lėtai sukiodamas veidą į šonus su nervinga išraiška akyse, tarsi prieš jį stovėtų pamišėlis, pasprukęs iš beprotnamio, ir dabar svarbiausia būtų laimėti laiko, kad spėtų atbėgti prižiūrėtojai ir partempti jį atgal, kol niekas nenukentėjo.

— Norite į snukį? — paklausiau.

Jeigu jis nieko nesuprato, galėjau juk sakyti, kas tik šaus į galvą. Be to, buvau tokio pat ūgio kaip jis ir per vasarą sustiprėjęs, nes pripratinau savo kūną prie visokių darbų ir didelio greičio. Tempiau ir lanksčiau jį į visas puses, kilnojau beveik viską, kas pakliūdavo po ranka, vilkau akmenis ir medžius, irklavau valtį prieš srovę ir pavandeniui, o vasaros pabaigoje daugybę kartų myniau dviračiu nuo Nilseno kalvos iki Rytų geležinkelio stoties ir atgal. Dabar jaučiausi stiprus ir savotiškai nenugalimas, o vyras priešais visai neatrodė panašus į atletą, bet gali būti, kad paskutinį sakinį suprato geriau nei pirmuosius, nes jo akys suapvalėjo ir tapo labai budrios. Aš pakartojau pasiūlymą:

— Jeigu norite į snukį, galite tuoj pat gauti, nes velniškai niežti rankos, — išrėžiau aš, — tereikia pasakyti.

— Ne, — prabilo jis.

— Ką? — perklausiau.

— Ne, — pakartojo jis, — aš nenoriu į snukį. Jeigu suduosi man, šauksiuos policijos.

Jis kalbėjo labai aiškiai, kaip aktorius. Ne juokais susierzinau.

— Greitai galime išsiaiškinti, ar šauksitės, — pasakiau ir pajutau, kaip nevalingai susigniaužia viena ranka.

Ji buvo šilta, keistai įsitempę visi sąnariai, ir aš nežinojau, iš kur radosi šitie sakiniai, kuriuos išgirdau save tariant. Niekam nebuvau sakęs tokių dalykų, nei pažįstamiems, nei tuo labiau nepažįstamiems. Ir man dingtelėjo, kad nuo to mažyčio grindinio lopinėlio, ant kurio stoviu, į visas puses driekiasi linijos, tiksliai sužymėtos kaip diagramoje, o aš stoviu per vidurį apskritime, ir šiandien, po daugiau kaip penkiasdešimties metų, užsimerkęs aiškiai regiu tas linijas, kaip šviečiančias rodykles, ir nors negalėjau jų taip pat ryškiai matyti tą rudens dieną Karlstade, žinojau, kad jos ten yra, aš tuo įsitikinęs. Tos linijos žymėjo kelius, kuriais galėjau pasukti, ir pasirinkus vieną kurį su trenksmu nusileidžia grotuoti vartai, kažkas pakelia tiltą ir prasideda grandininė reakcija, kurios niekas nepajėgus sustabdyti, ir nebeįmanoma apsisukus grįžti į savo vėžes. Viena buvo aišku: sudavęs tam vyrui būčiau pasirinkęs kelią.

— Prakeiktas idiotas, — iškošiau ir iškart supratau, kad vis dėlto nusprendžiau jo neliesti.

Dešinysis kumštis skausmingai atsigniaužė, o vyriškio veidu nuslydo akivaizdus nusivylimas. Matyt, dėl man nesuvokiamų priežasčių jis labiau būtų norėjęs išsikviesti policiją, bet tą pačią akimirką išgirdau šaukiant savo mamą, kuri buvo paėjėjusi tolėliau gatve:

— Trunai! Trunai! Aš jį matau, jis čia. Vermlando bankas čia! — suriko ji, kiek garsiau, nei man patiko.

Laimė, ji nepastebėjo, kaip vos nepasisuko mano gyvenimas šiame gatvės gale, ir kai išžengiau iš rato, rodyklės nebešvietė, diagramos ir linijos susiliejo, nubėgo šaligatvio pakraščiu plona pilka srovele ir išnyko po artimiausio kanalizacijos šulinio dangčiu. Dešiniajame delne nuo nagų liko raudonos žymės, bet sprendimas buvo padarytas. Jeigu būčiau sudavęs tam vyrui Karlstade, mano gyvenimas būtų tapęs kitoks, ir aš būčiau kitas žmogus. Ir kvaila būtų teigti, kaip daugelis teigia, kad viskas būtų susiėję į tą patį. Nebūtų. Man sekėsi. Aš tai jau sakiau. Bet tai tiesa.

Į banką eiti aš nenorėjau, tad likau stovėti lauke tarp pastato langų, vienu pečiu atsirėmęs į pilką mūrinę sieną, su savo tėvo vilnoniu šaliku ant kaklo: spalio alsavimas ant veido, aiškiai juntamas Klarelvenas netoliese, man už nugaros, su visais savo nešmenimis ir kirbulys pilve, lyg po ilgo bėgimo, kai jau kadai esi atgavęs kvapą, bet įtampa neatlėgusi. Lempa, kurią kažkas pamiršo užgesinti.

Mano mama viena įžengė į banką su tėvo įgaliojimu rankoje: užsispyrusi ir nusiteikusi atlikti užduotį, bet taip pat drovėdamasi dėl kalbos. Ji nesirodė beveik pusvalandį. Velniai griebtų, kaip buvo šalta stypsoti gatvėje, buvau tikras, kad susirgsiu. Kai mama pagaliau išėjo sutrikusia, kone svajinga veido išraiška, dingojosi, tarytum šaltis nuo upės būtų aptraukęs mano kūną plona neaiškios kilmės plėvele, kuri leido man šiek tiek labiau atsiriboti, pasijusti truputį kietesne oda nei anksčiau. Aš atsitiesiau ir paklausiau:

— Blogai sekėsi banke? Jie nesuprato, ką tu sakai, ar nenorėjo atiduoti pinigų? O gal nerado jokios sąskaitos?

— Ne, — atsakė ji, — viskas kuo puikiausiai. Jie rado sąskaitą ir aš gavau pinigus, kurie ten buvo.

Tada ji nervingai nusijuokė ir pridūrė:

— Bet ten buvo tik šimtas penkiasdešimt kronų. Net nežinau, ar tau neatrodo per mažai? Aš nieko apie tai nenutuokiu, bet kaip manai, kiek galima uždirbti iš miško?