Пер Петтерсон - Vogti arklius

Bet verkiu ne dėl to. Galėčiau išeiti į lauką ir pagulėti sniege, kol apmirčiau nuo šalčio, kad kuo labiau priartėčiau, kad patirčiau, koks tai jausmas. Nesunkiai galėčiau pasiruošti. Bet juk ne mirties bijau. Pasisuku į mažą naktinį staliuką ir pažiūriu į šviečiantį laikrodžio skritulį. Šešta valanda. Tai mano laikas. Dabar turiu išsijudinti. Numetu antklodę į šalį ir iškeliu kojas iš lovos. Šįkart nugarai viskas gerai, sėdžiu ant lovos krašto padėjęs pėdas ant skudurinio takelio, kurį patiesiau ant grindų, kad padams nebūtų per didelio šoko šaltymečiu. Ilgainiui reikės susidėti naujas grindis ir užkamšyti plyšius. Galbūt pavasarį, jei užteks pinigų. Žinoma, kad užteks. Kada nustosiu dėl to nerimauti? Uždegu lempą prie lovos. Jau siekiu kelnių, persvertų ant kėdės, uždedu ant jų ranką ir suimu, bet tada sustingstu. Nesuprantu. Turbūt man sąmonė aptemo. Manęs laukia darbai. Turiu pakeisti keletą laiptų lentų, kol niekas neprasmego ir nesusižeidė kojų, ketinau tai padaryti šiandien. Nusipirkau impregnuotų medžiagų ir trijų colių vinių, turėtų pakakti, pamaniau, kad su keturių colių vinimis išeis per grubiai, ir dar reikia suskaldyti sauseglės rąstgalius tinkamo dydžio pliauskomis, to dar nepadariau ir neturėčiau per ilgai delsti, savaime aišku, nes dabar žiema gali ateiti iš rimtųjų. Bent taip atrodo, o vėliau ateis Larsas ir tuomet mes nutempsime didžiąją šaknį su grandine ir automobiliu. Manau, bus smagu susidoroti. Pažvelgiu pro langą. Snigti liovėsi. Vos įžiūriu į kelkraštį nustumto sniego kontūrus įkalnėje. Galbūt šiandien nebus labai lengva dirbti lauke.

Paleidžiu kelnes ir vėl atsigulu ant pagalvės. Tas sapnas, jis nebuvo geras. Žinau, kad panorėjęs galėčiau jį išaiškinti, man tai neblogai sekasi — rekonstruoti, bent anksčiau sekdavosi, tačiau nesu tikras, ar noriu. Sapnas buvo erotinis, dažnai tokius sapnuoju, prisipažįstu, juk jie nėra skirti vien paaugliams. Sapnavau Juno mamą, kokia ji buvo tą tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt aštuntųjų vasarą, ir save, koks esu dabar, sulaukęs šešiasdešimt septynerių, po gerų penkiasdešimties metų, ir galbūt ten taip pat kažkur sukiojosi mano tėvas, antrame plane, šešėliuose, taip jaučiu, ir pilve kažkas smarkiai susitraukia, vos pagalvoju apie tą sapną. Manau, turiu jį paleisti, duoti jam nukristi atgal ir nusėsti ten apačioje, dugne, tarp visų kitų susapnuotų sapnų, prie kurių negaliu prisiliesti. Toji gyvenimo dalis, kai sapnus galėjau kam nors panaudoti, pasibaigė. Nieko nebesiruošiu keisti, tiesiog būsiu čia. Jeigu įmanoma. Toks planas.

Taigi atsikeliu penkiolika po šeštos. Lyra pakyla iš savo vietos priekrosnyje, nueina prie virtuvės durų ir laukia. Pasukusi galvą pažiūri į mane ir žvilgsnyje matau pasitikėjimą, kurio kažin ar nusipelniau. Bet galbūt visai nesvarbu, nusipelnei ar ne, galbūt jis tiesiog yra, tas pasitikėjimas, ir nepriklauso nuo to, kas esi ir ką nuveikei, ir nededamas nė į vieną svarstyklių lėkštę. Būtų gerai. Good dog, Lyra, pamanau, good dog. Atidaręs duris išleidžiu ją į priemenę ir toliau, ant laiptų. Iš vidaus uždegu lauko šviesą, išlydžiu ją ir sustoju pažiūrėti. Lyra strykteli tiesiai į sniegą, kuris geltonai apšviestas pūpso didelėmis pusnimis, išskyrus ten, kur Oslijenas taip gražiai nuvalė kiemą dideliu ratu, per vos keletą centimetrų aplenkdamas mano automobilį, su valytuvu šen ten pastumdė didžiąją šaknį, veikiausiai dėl to, kad ji visą laiką riogsojo ant kelio, ir galiausiai paliko ją ten, kur ji guli dabar: paruošta išvežti ir nesunkiai prieinama. Jis netgi nukasė juostą palei vieną namo sieną, pro kur paprastai išeinu nusičiurkšti pamiškėje, kai nenoriu per daug apkrauti savo nedidelės lauko išvietės. Galbūt tai siūlymas pasistatyti automobilį tenai, kad ateityje jis nekliudytų traktoriui, o gal jis pats turi lauko išvietę?

Leidžiu Lyrai pabūti kieme, kad viena apuostinėtų naują baltą pasaulį, uždarau duris ir grįžtu į vidų pakurti krosnies. Šiandien pavyksta sklandžiai, netrukus malkos tyliai, raminamai suspragsi už juodų geležies plokščių ir aš neskubu degti lubinės lempos, palieku kambaryje prieblandą, kad raudonai geltonos liepsnos ant grindų ir sienų mestų ryškų, plazdantį atšvaitą. Šis reginys sulėtina mano kvėpavimą ir nuramina, kaip veikiausiai ramino žmones tūkstančius metų: vilkai tegu staugia, čia prie laužo saugu.

Padengiu stalą pusryčiams vis dar nedegdamas šviesos. Tada įleidžiu Lyrą į šilumą, kad ji galėtų pagulėti prie krosnies, kol drauge eisime į lauką. Atsisėdu prie stalo ir pažvelgiu pro langą. Užgesinau kiemo lempą, kad švytėtų tik daiktų paviršiai, bet diena dar nešvinta, tik virš medžių ežero pusėje vos vos prasimuša rausvas rezginys, lyg būtų neryškiai pribrūkšniuota spalvotu pieštuku per kieta šerdele, tačiau dabar viskas ryškiau, dėl sniego: dangus aiškiai atskirtas nuo žemės, o to dar nebuvo šį rudenį. Tada iš lėto imu valgyti ir nebegalvoju apie sapną, baigęs nukraustau stalą, išeinu į priemenę, apsiaunu ilgaaulius batus, apsivelku seną, šiltą jūreivišką striukę, užsimaukšlinu kepurę su ausimis, apsimaunu pirštines ir užsivynioju vilnonį šaliką, kuris šildo mano kaklą bent dvidešimt metų, kurį man kažkas numezgė tuomet, kai buvau vienišas išsiskyręs vyras, tik dabar nepamenu, kuo ji vardu, bet prisimenu jos rankas iš tų laikų, kai buvome kartu: jos niekad nenustygdavo vietoje. Bet šiaip ji buvo ramaus, santūraus būdo: tik virbalų barškėjimas drumsdavo tylą ir ilgainiui man ramybės pasidarė per daug ir santykiai tyliai, nepastebimai nutekėjo į niekur.

Lyra pasiruošusi vizgina uodegą palei duris, aš nuo lentynos paimu žibintuvėlį, atsuku galą ir pakeičiu senas baterijas naujomis, kurias laikau ant tos pačios lentynos, ir mes išeiname. Aš pirmas, ji — iš paskos, bet tik gavusi komandą. Aš čia vadovauju, bet ji laukia su džiaugsmu, nes pažįsta mūsų tvarką ir šypsosi, kaip tik šuo gali šypsotis, ir gal metrą iššoka aukštyn iš vietos ir liuokteli per laiptus, kai tyliai ištariu: „Eikš!” Ji beveik įkrenta man į glėbį, kaip stovi. Vis dar žaisminga kaip jauniklė.

Uždegu žibintuvėlį ir mes pradedame leistis nuokalne, kur Oslijenas dailiu lanku nuvalė sniegą sustumdamas jį aštriomis keteromis iki tilto per upelę, Larso trobelės kitoje pusėje ir, be abejo, tarp eglių iki pagrindinio kelio, tada mes sustojame ir aš nukreipiu žibintuvėlį į taką, kuriuo paprastai pasukame palei upę prie ežero. Dabar ten daug sniego ir aš nežinau, ar turėsiu jėgų klampoti tuo keliu. Bet tuomet lieka viena kryptis, tiesiai. Mes ten dar niekad sykiu nėjome, paskutinės atkarpos iki didžiojo kelio ir palei jį, nes tuomet turėčiau vesti Lyrą už pasaitėlio dėl automobilių, o to netrokšta nė katras iš mudviejų. Tokiu atveju būčiau galėjęs likti gyventi mieste ir šiūruoti tomis pačiomis liūdnomis gatvėmis, kuriomis vaikščiojau trejus metus ir mąsčiau, kad netrukus tai turi liautis, dabar turi kažkas įvykti, kitaip nusibaigsiu. Tuomet pamąstau: ir kodėl gi man nepavargus, ką dar ketinu nuveikti savo gyvenime, kam turėčiau tausoti jėgas? Peržirgliojęs per sniego keterą ir pirmąsias pusnis patraukiu tolyn su uždegtu žibintuvėliu ir vietomis sniegas nupustytas nuo tako, ten kieta ir gera eiti, kitur sniegas pūpso giliomis pusnimis ir tikrai protingai pasielgiau apsiavęs ilgaaulius batus, aukštai kiloju kojas išmesdamas vieną priešais kitą, iš pradžių dešinę, įleidžiu ją į sniegą, tada — kairę, ją taip pat įleidžiu į sniegą, paskui kartoju tą patį judesį ir taip įveikiu sunkiausiai išbrendamas vietas. Virš manęs pragiedrėja, danguje matyti žvaigždės, kiek pablyškusios dabar, baigiantis nakčiai, bet sniego tuokart daugiau nebus. Kai galutinai išauš diena, švies saulė, nors ir ne taip skaudžiai ryškiai, ne taip vibruojamai karštai kaip vieną dieną, kuri netikėtai iškyla atmintyje, vieną dieną tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt penktųjų birželio pabaigoje, kai su seseria stovėjome prie lango antrame aukšte su vaizdu į vidinį Oslo fiordą, Nesodeno kyšulį ir Biunefjordeną, buvo vasara, vanduo nutviekstas akinamos šviesos ir pilnas nenustygstančių laivelių išlaisvintoje Norvegijoje, zujančių išskleistomis burėmis zigzagais nuo vieno paplūdimio prie kito, iš įkarščio beveik plaukiančių halsais ir niekuomet nepailstančių, o žmonės laiveliuose dainavo dainas, jie nesigėdijo ir jiems buvo smagu. Bet aš jau buvau visko persisotinęs, išvargintas laukimo, mačiau tuos žmones daugybę kartų, Studenterlundeno parke mieste, Estmarksetroje, Ingirstrano paplūdimyje ir prie Fagerstrano, kai nuplaukdavome ten išsinuomotu laiveliu, ir daugelyje kitų vietų, kur jie klykavo ir rėkavo niekaip nenorėdami suprasti, kad šventė pasibaigė. Todėl žvalgėmės ne į fiordą, iš ten aš nieko nesitikėjau sulaukti. Tą dieną mudu, mano sesuo ir aš, spoksojome į gatvę, kur stačia Nilseno kalva, nuo Ljano stoties, namo po karo iš Švedijos pamažu kopė mano tėvas, labai pavėlavęs, labai atsargiai, pilku nudėvėtu kostiumu, su pilka kuprine ant nugaros, iš kurios kyšojo kažkas, kas priminė meškerę, ir jis nevilko kojos, nešlubavo, iš pažiūros nebuvo sužeistas, bet vis tiek ėjo lėtai, tarsi paskendęs didelėje tyloje, vakuume, o kodėl mes stovėjome ten prie lango ir neišsiruošėme į stotį gerokai iki atvykstant traukiniui arba neišėjome į gatvę jo pasitikti, šiandien negaliu prisiminti. Galbūt drovėjomės. Tikrai žinau, kad aš turėjau drovėtis, kaip visada, o mano mama stovėjo tarpduryje pirmame aukšte, kandžiojo lūpą, rankose glamžė permirkusią nosinę ir neįstengė ramiai nulaikyti kojų. Ji mindžikavo lyg prispirta reikalo, o tada nebepajėgė susilaikyti, atsiplėšė nuo durų staktos, išbėgo į gatvę ir iš kelių sodų stebint akyliems liudytojams puolė prie mano tėvo. Ji juk ketino taip pasielgti, privalėjo taip pasielgti ir tuokart tebebuvo jauna ir grakšti, tačiau prisimenu ją tokią, kokia ji tapo vėliau: pagiežinga, su žyme, kur kas sunkesnė.