Пер Петтерсон - Vogti arklius

Dabar galėjau matyti, kad jis nekantrauja. Nereiškia, kad elgėsi kaip nors šiurkščiai ar dirgliai, jis buvo toks pats nuo tada, kai atvažiavome autobusu, ir nors savyje jaučiau didelį skirtumą apie jį galvodamas, nemačiau jokio skirtumo. Bet dabar jis nebenorėjo laukti. Jis norėjo išplukdyti rąstus. Ir nesvarbu, ką veikdavome dieną: eidavome į parduotuvę, nusiirdavome upe iki nedidelės sraunumos šalia tilto, kad pasileidę atgal pasroviui pažvejotume iš valties, ką nors meistraudavome kieme, užsimovę pirštines vaikštinėdavome po kirtimą tvarkydami ir tempdami į krūvą šakas laužui, kurį ketinome sukurti vėliau, kai bus tinkamas oras, nes jis nenorėjo, kad ateičiai paliktume tokią velniavą, — jis taipgi mažiausiai po du kartus kiekvieną vakarą nubėgdavo prie abiejų rąstų rietuvių prie upės kranto, kad kai ką pastumdinėtų, pastuksentų medieną, apskaičiuotų kampą ir atstumą iki vandens: ar nusiritę rąstai pataikys ten, kur reikia, — o paskui dar sykį viską permąstytų. Mano galva, jis stengėsi bergždžiai, nesgi kiekvienas galėjo matyti, kad tie rąstai nuvažiuos tiesiai į upę, pakeliui žemyn neužsikabindami už jokios kliūties, ir jis tai veikiausiai irgi suprato. Tačiau neįstengė laikytis nuošalyje. Kartais jis ilgai stovėdavo ir uostydavo medieną, prispausdavo nosį prie atvirų bežievių plotų, kur tebežvilgėjo sakai, ir giliai kvėpuodavo, o aš nežinojau, ar jis taip daro dėl to, kad jam patinka kvapas, kaip kad man patiko, ar jo nosis gali nuskaityti viduje slypinčią informaciją, kuri nepasiekiama mums, kitiems mirtingiesiems. Taip pat nežinau, ar pastaruoju atveju ta informacija buvo gera ar bloga, šiaip ar taip, ji nesumažino jo nekantros.

Paskui dvi dienas pliaupė lietus, o nustojus lyti jis iš vakaro išėjo pas Francą pasišnekėti ir ilgai užtruko. Kai grįžo, gulėjau viršutiniame gulte ir skaičiau pasišviesdamas žibaline lempele, nes vakarai pasidarė tamsesni, o jis įžengė į kambarį, atsirėmė į mano lovą ir tarė:

— Rytoj surizikuosime. Paleisime rąstus plaukti.

Iš tėvo balso iškart supratau, kad Francas šiuo klausimu buvo kitokios nuomonės nei jis. Įkišau į knygą žymeklį, persisvėriau per lovos kraštą, nusvarinęs ranką numečiau knygą ant kėdės šalia lovos ir pasakiau:

— Puiku. Džiaugiuosi.

Ir mano žodžiai buvo nuoširdūs, tikrai džiaugiausi. Troškau pasigalynėti, rankomis pajusti spaudimą, rąstų pasipriešinimą ir galiausiai — kaip jie pasiduoda.

— Tai smagu, — atitarė tėvas. — Francas ateis mums padėti. Dabar miegok, kaupk jėgas rytdienai. Tai joks vaikų žaidimas, savaime aišku, nes būsime tik trise, o rąstų daug. Man dar reikia pamąstyti, grįšiu po valandos.

— Gerai, — atsakiau.

Jis ketino nusileisti prie upės ir atsisėdęs ant akmens paspoksoti ir tai man nebuvo naujiena, tad neabejojau, kad sako tiesą, nes jis dažnai nueidavo prie to akmens.

— Užgesinti lempą? — paklausė jis ir aš atsakiau: taip, ačiū, jis pasilenkė, užkišęs delną už žibalinės lempos papūtė į stiklinį vamzdelį ir liepsna užgeso, pavirto nedideliu raudonu dryželiu išilgai dagčio, paskui ir jis išnyko ir pasidarė tamsu, bet nevisiškai tamsu. Pro langą mačiau pilką pamiškę ir pilką dangų viršum jos, o mano tėvas pasakė: labanakt, Trunai, pasimatysim rytoj, tada jis išėjo ir aš nusisukau į sieną. Prieš užmigdamas priglaudžiau kaktą prie šiurkštaus medžio ir įkvėpiau vos juntamą miško kvapą, kuris tebeglūdėjo ten, viduje.

Tą naktį vieną kartą buvau atsikėlęs. Atsargiai nulipau nuo dviaukštės lovos ir nesižvalgydamas nei į kairę, nei į dešinę, kad pataikyčiau pro duris, sulaksčiau už trobelės. Ten stovėjau basas, vienomis trumpikėmis, aukštai virš manęs ošiant medžiams ir plaukiant švininiams debesims, kuriuos įsivaizdavau prisisunkusius lietaus ir tuoj pratruksiančius, ir tuomet užsimerkiau, pakėliau veidą, nukreipiau jį į dangų, bet nenukrito nieko, ką galėčiau pajusti. Tik vėsus oras ant odos, sakų ir medžio kvapas, ir žemės kvapas, ir paukštis, kurio vardo nežinojau, kuris purpčiojo, šlameno ir krebždėjo brūzgyne ir nenutildamas plonai pypsėjo tankioje lapijoje už metro ar dviejų nuo mano pėdos. Tai buvo keistas, vienišas garsas naktyje, tik nežinau, ar vienišas man atrodė paukštis, ar pats sau toks atrodžiau.

Kai grįžau į vidų, mano tėvas gulėjo lovoje ir miegojo, kaip ir buvo žadėjęs. Sustojau ant grindų prietemoje ir įsižiūrėjau į jo galvą ant pagalvės: tamsius plaukus, trumpą barzdą, užmerktas akis ir jo uždarą veidą, per sapnus visai kitoje vietoje, o ne čia, šioje trobelėje, kartu su manimi. Dabar niekaip negalėjau jo pasiekti. Jis kvėpavo ramiai ir su pasitenkinimu, tarsi jo nekamuotų joks rūpestėlis, o gal ir nekamavo, ir manęs nebūtų turėję niekas slėgti, tačiau jutau nerimą ir nežinojau, ką man galvoti, ir gal jam ir buvo lengva kvėpuoti, tačiau negalėjau to pasakyti apie save. Plačiai išsižiojau ir tris keturis kartus smarkiai įkvėpiau, kol krūtinė atsivėrė, ir turbūt keistai atrodžiau stovėdamas ir šniokšdamas pustamsiame kambaryje, paskui užlipau į viršų, pro savo tėvą, ir palindau po antklode. Užmigau ne iš karto, kurį laiką gulėjau ir spoksojau į lubas tyrinėdamas vos įžiūrimą raštą ir regėdamas, kaip kruta šakų skylės tarsi mažučiai padarėliai nematomomis kojytėmis, ir iš pradžių mano kūnas buvo sustingęs, bet pamažu suminkštėjo, bėgant minutėms, o gal valandoms. Neturėjau apie tai nuomonės, nes nejutau nei laiko, kuris slinko, nei erdvės, kurioje gulėjau, viskas tik sukosi ratu kaip stipinai didžiulio rato, prie kurio buvau pririštas aš, kaklu prie stebulės, kojomis prie krašto. Nuo sukimo man apsvaigo galva ir aš plačiai atsimerkiau, kad užgniaužčiau šleikštulį.

Kai prabudau kitą kartą, palangė buvo ryškiai nutvieksta ir jau beveik vidudienis, aš persimiegojau, jaučiausi pavargęs, suniuręs ir išvis nenorėjau keltis.

Durys į kitą kambarį buvo atidarytos, laukujės — taip pat, ir pasikėlęs ant alkūnės būčiau galėjęs pamatyti įkypą saulės pluoštą, krintantį pro durų angą ant nušveistų grindų. Trobelėje kvepėjo pusryčiais, kieme girdėjau tėvą kalbant su Francu. Žodžiai, kuriuos jie sakė vienas kitam, skambėjo dusliai, taikiai, kone vangiai, tad jeigu vakar jie dėl ko nors ir nesutarė, dabar tai buvo užmiršta ir galbūt abu įtikėjo, koks svarbus šis miško plukdymas mano tėvui, dėl to rizikavo ir abu žinojo, kad tai jiems puikiai sekasi, rizikuoti, o aš, tiesą sakant, nesupratau, kodėl rąstai negali palaukti mėnesį ar du arba kad ir iki pavasario. Šiaip ar taip, juodu stovėjo saulėkaitoje kieme ir, kiek girdėjau, neskubėdami planavo, ką drauge nuveiks per šią dieną, kaip galbūt daug kartų planavo seniau, man nežinant.

Atvirtau ant pagalvės ir pamėginau susivokti, dėl ko tapau toks apsunkęs ir nusiminęs, bet nieko neaptikau: jokių sakinių, jokių vaizdų, išskyrus alyvinę spalvą už akių vokų ir sausą, skausmingą pojūtį gerklėje, ir tuomet pamąsčiau apie paupyje sukrautus rąstus, kurie dabar galėjo būti išplukdyti bet kurią akimirką, o aš būtinai norėjau dalyvauti. Norėjau pamatyti, kaip rąstai sukris į vandenį, vienas po kito griūdami, pamatyti, kaip ištuštės aikštelė palei krantą, ir staiga iš virtuvės sklindantis valgio kvapas sukėlė man baisų alkį, tad pro abejas duris sušukau:

— Jūs jau pusryčiavote?

Tuodu lauke susijuokė ir Francas atsakė:

— Ne, mes čia dykinėjam ir laukiam tavęs.

— Vargšeliai! Ateinu tuoj pat, jeigu gausiu pavalgyti! — atsišaukiau nusprendęs, kad nepaisydamas nieko esu kuo puikiausios nuotaikos ir lengvas it plunksnelė.